Stojantiems į aukštąsias mokyklas teks labiau pasistengti: kylanti kartelė paskatins dažniau galvoti apie profesinį mokymą

2024-aisiais įstoti į aukštąsias mokyklas bus sunkiau – tam reikės išlaikyti bent tris valstybinius brandos egzaminus, iš kurių vienas turės būti tiksliųjų mokslų. Tikimasi, kad šie pokyčiai leis užtikrinti didesnę aukštojo mokslo kokybę ir paskatins dalį abiturientų rinktis profesinio rengimo mokyklas. Apie tai, kaip keičiasi požiūris į aukštąjį mokslą, laidoje „Delfi rytas“ kalbėjome su Socialinių mokslų kolegijos kanclere Gabija Skučaite ir Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektore doc. dr. Auste Kiškiene.

Tikimasi, kad kartelės kėlimas padės pasirinkti tinkamiausią kelią

Socialinių mokslų kolegijos kanclerė Gabija Skučaitė teigia, jog politinė pozicija kelti kartelę stojimui į aukštąsias mokyklas yra suprantama – ja siekiama kokybinio šuolio ir pozityvesnio požiūrio į profesinį mokymą. Kolegijoje jau rengiamasi pokyčiams, susijusiems su kartelės kėlimu, o vienu iš prioritetinių uždavinių G. Skučaitė įvardija integralios grandinės sukūrimą.

„Mūsų pasirengimas susijęs su integralios grandinės kūrimu, kurioje rengiame profesinio mokymo programas tam tikrose mokymosi kryptyse. Jos užtikrintų tinkamą besimokančio ir norinčio studijuoti pasirengimą, galbūt jam pakaks įgyto profesinio išsilavinimo. Ir, aišku, dėsime pastangas, kad (...) profesinio mokymo trumpojo ciklo studijos taptų vis populiaresnės ir naudingesnės“, – teigia ji.

Profesinio mokymo populiarumas ir nauda neatsiejama nuo jo kokybės kėlimo, todėl G. Skučaitė pažymi, kad kokybės gerinimui reikia įdėti daug pastangų, taip atliepiant tiek studijuojančiųjų, tiek švietimo sistemos poreikius.

„Suprantame, kad reikia žvelgti į pokytį kontekstualiai, dėti daug daugiau pastangų, ir tikimės, kad ir valstybiniu lygmeniu tai bus suvokta. (…) Žinome, kad nuo reformos nepabėgsime, turime būti tie, kurie išliks ir bus atsparūs bet kokiems pokyčiams, bet tuo pačiu sugebėsime pademonstruoti tą kokybinį virsmą ir kitais būdais“, – teigia ji.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto rektorės doc. dr. Austės Kiškienės manymu, naujoji reforma padės pasirinkti tinkamiausią mokymosi kelią, atsižvelgiant į tai, kam žmogus yra gabus, kokios jo svajonės ir asmeninės perspektyvos karjeros atžvilgiu.

„Universitetui tai užduoda daug tolesnių veiksmų, kuriuos mes turėtume daryti dar labiau stiprinant universiteto aplinką. Žmogus, atėjęs į universitetą, patenka daugiau nei į universitetą – čia svarbu įgyti mokymosi visą gyvenimą įgūdžius, stiprinti paslaugas, mokymus, kurti karjeros kelią studentui, kad jis, atėjęs į universitetą, iš jo išeitų jau daug ką išbandęs ir galbūt žinodamas, kur jo tolesnis kelias gali vesti“, – sako A. Kiškienė.

Takoskyra tarp universiteto ir „profkės“ – labai didelė: mano, kad požiūris turi keistis

G. Skučaitė pastebi, kad visuomenėje tebėra gajus stereotipas, menkinantis profesinį mokymą. Pasak jos, šiam stereotipui pakeisti nepakaks vien politinės ar asmeninės deklaracijos – tam prireiks ir laiko.

„Aukštojo mokymo supratimą atsinešėme per tam tikrą laiko prizmę, kurioje viena buvo labai išaukštinta, kita – labai nuvertinta. Takoskyra buvo labai didelė tarp tos vadinamos „profkės“ ir universiteto, kuris buvo siejamas su dideliu prestižu. Iš tikrųjų universitetas, visų pirma, turėtų būti siejamas su akademine karjera ir suvokimu, kad universitetinis parengimas suteikia tokį žinių pagrindą, kuriam pritaikyti jau reikia matyti ne tik praktinę, bet ir akademinę mokslinio darbo perspektyvą. Tuo tarpu profesinis ir kolegijinis išsilavinimas labiau nukreiptas į praktinį ir profesinį pasirengimą“, – sako Socialinių mokslų kolegijos kanclerė.

G. Skučaitės profesinio ugdymo vertė ilgainiui turėtų būti vis labiau pripažįstama, kaip ir kolegijinio mokymosi. Ateityje profesiniame mokyme turėtume pamatyti vis daugiau transformacijų, kurios pastebimos jau ir šiandien, pavyzdžiui, kalbant apie įgyjamų specialybių spektrą.

„Specialybių spektras bus naujoviškesnis. Žinome, jog anksčiau vyravo inžinerinės, techninės ir aptarnavimo sferos. Dabar tos specialybės gali būti visiškai modernios, patrauklios ir madingos, susijusios su technologijomis ir dizainu“, – pažymi ji.

„Laisvuose metuose“ mato pavojų: ieško savęs, bet dar labiau pasiklysta

Turbūt daugeliui pažįstamas tėvų spaudimas baigti universitetą ir gauti diplomą, nes dažnoje šeimoje nuo seno taip suprantamas prestižas. A. Kiškienė pastebi, kad tokio stereotipinio mąstymo pavyzdžių dar galima sutikti, tačiau požiūris ilgainiui keičiasi.

„Ką mums visiems labiausiai reikėtų pakeisti, tai mąstymo uždarumą, kad, pavyzdžiui, nuėjau į profesinę mokyklą ir ten likau. Man atrodo, kad dabar atsiveria žymiai daugiau galimybių, ir tikrai nėra taip, kad, nuėjęs į profesinę mokyklą, neturi galimybės eiti į kitą lygį ir mokytis toliau. Transformacijų laikas mus atveda į tai, kad žmonės šokinės per lygius, per skirtingus diplomus ir skirtingas aukštąsias mokyklas, kad galėtų susirinkti tokį kompetencijų rinkinį, kokio jam reikia, kokio jis trokšta“, – teigia rektorė.

Kita vertus, ne visiems abiturientams lengva priimti sprendimą, ką veikti po mokyklos – kol dalis iki paskutinės minutės renkasi, ką studijuoti, kiti sprendimą atideda ir pasiima vadinamus „laisvus“ metus (angl. gap year). Paklausta, kada geriau stoti, o kada leisti sau ilgiau pagalvoti, G. Skučaitė teigia, kad savęs ieškojimo metai gali tik dar labiau paklaidinti žmogų, jei jis neturės jokio kelrodžio.

„Reikia arba kažką dirbti, arba mokytis – kažką turi daryti. Kas yra aukštoji mokykla ir tas pats diplomas? Tai yra sistema ir tam tikra siekiamybė, suteikianti konkretų kelią kažko siekti, įrankis žmogui, duodantis kelrodį ir pagalbininkų. Jeigu tu vienas pasileidi į savęs paieškos kelionę būdamas 18 metų, tai, visų pirma, tu be tų kelrodžių gali dar labiau pasiklysti, negu patekęs į aukštą mokyklą arba į darbo rinką, Ten, kur turėsi mokytojus, ar tai bus darbdaviai, ar tai bus dėstytojai, turėsi tikslą, ko sieki – ar atlyginimo, ar diplomo, ar karjeros“, – sako G. Skučaitė.

Su tuo sutinka ir A. Kiškienė – jos manymu, svarbiausia yra tai, kad jaunas žmogus neiššvaistytų laiko, kurį galėtų skirti išbandydamas save įvairiuose darbuose, mokymuose ir studijose.

„Svarbiausia, kad, patekęs į tą aplinką, jis maksimaliai pasiimtų viską. Labiausiai to ir linkėčiau – maksimaliai pasiimti viską, visur dalyvauti, viskuo domėtis, klausyti visų paskaitų, eiti į visus mokymus, kuriuos jam siūlo. Tai yra tas auksinis metas, kai jaunas žmogus turi labai daug galimybių daug išmokti“, – pažymi ji.