„Senovės laikų matavimo vienetai buvo susiję su žmogaus kūnu: colis, uolektis ir pan. Juk ir Leonardo da Vinčio „Vitruvijaus žmogus“, nupieštas 1490 metais, vaizdavo vyrą, rodantį devynis istorinius matavimo vienetus“, – pasakoja Kauno technologijos universitete (KTU SAF) doktorantūrą studijuojanti E. Januškienė.
Atsižvelgdamas į vyriausybės siekį standartizuoti statybos procesus ir įkvėptas būtent šio piešinio, prancūzų architektas Le Korbiuzjė 1943 m. sukūrė matavimo sistemą, pagrįstą suaugusio vyro matmenimis, kuris buvo vaizduojamas 1,83 metrų ūgio ir 2,262 metrų aukščio su pakelta ranka.
„Remiantis šia sistema buvo projektuojami pastatai, o pats Korbiuzjė šią sistemą apibūdino kaip „harmoningų išmatavimų diapazoną, atitinkantį žmogaus mastą, universaliai pritaikomą architektūrai“. Tad ir miestų ergonomikos sprendimai buvo grįsti suaugusio vyro matmenimis. Anot danų architekto ir urbanisto Jan Gehl, nors miesto kokybė yra siejama su mieste matomais vaikais, juos projektuojant į vaikų mastelį ir ergonomiką dažniausiai neatsižvelgiama“, – pranešime spaudai sako doktorantė.
Mieste vaikų tyko pavojai
E. Januškienė, moksliniame darbe tyrinėjanti demografinių ir sociokultūrinių veiksnių poveikį vaikų kraštovaizdžio suvokimui ir vertinimui, teigia jog kraštovaizdžio sąvoka yra plati bei apima ne tik mus supančią gamtą.
„Remiantis 2000 m. Europos kraštovaizdžio konvencija, kraštovaizdis – tai visa mūsų suvokiama vietovė, nulemta gamtos ir žmonių sąveikos. Kraštovaizdžių yra įvairių tipų: egzistuoja kaimo, miesto, priemiesčių, istorinių miesto dalių, miškų masyvų, pelkių, didelių inžinerinių ar infrastruktūros objektų kraštovaizdžiai“, – sako architektė.
E. Januškienės teigimu, Europos kraštovaizdžio konvencijoje pripažįstama ir jo svarba – kraštovaizdis laikomas svarbiausiu asmeninės ir socialinės gerovės elementu, formuojančiu vietos kultūrą: „Sakoma, kad mes, žmonės, formuojame kraštovaizdžius, o tuomet jie formuoja mus, tad kraštovaizdžių įtaka mūsų gyvenime yra išties didelė“.
Dažnam visuomenės nariui artimiausias kraštovaizdis – miesto, tačiau apie jo pavojus kalbama vis garsiau. 2016 m. atliktos UNICEF apklausos, kurioje dalyvavo 35 tūkst. vaikų iš 65 šalių, duomenimis, 25 proc. vaikų nesijaučia saugūs savo mieste, o daugiau nei 40 proc. – nesijaučia saugūs viešajame transporte ir vaikštinėdami už savo kaimynystės ribų.
„Dar 1977 m. architektas Kristoferis Aleksandras knygoje „A pattern language“ (liet. šablonų kalba) rašė, kad dėl nuolatinio automobilių keliamo pavojaus, nors ir nedidelių, bet grėsmingų pagobimų ar užpuolimų rizikų, tikimybės pasiklysti, miestas vaikams tampa pavojingas. Nors praėjo 46 metai, mažai kas tepasikeitė. Anot mokslininko S. Laakkonen, „paradoksalu, bet augantys miestai daugumai šiuolaikinių vaikų tapo mažesni“, – teigia E. Januškienė.
Didelė oro tarša, triukšmas, intensyvus užstatymas pastatais, aplinkos temperatūros įtaka yra siejami su vaikų kvėpavimo ligomis, psichologinėmis problemomis – nesugebėjimu susikaupti, padidėjusiu streso lygiu, susilpnėjusiomis pažinimo funkcijomis. Visa tai trukdo sveikam vaiko asmenybės, suvokimo ar įvairių gebėjimų formavimuisi.
„Atlikta nemažai tyrimų, tyrinėjančių kaip vaikai, gyvenantys kaimo ar miesto aplinkoje, suvokia savo gyvenamąją vietovę, ją vertina, kokias galimybes turi tą aplinką patirti, ypač savarankiškai. Skirtumas išties didžiulis. Urbanizacija keičia vaikų suvokimą, čia jų suvokiamos erdvės mažėja, atsiranda ribos, o nuolatinis triukšmas, miestų tarša, sąlygų blogėjimas vaikams jau tampa įprastu reiškiniu. Taip pat intensyvus eismas, nusikalstamumas kelia baimę, nekuria saugaus miesto ir vaikas negali būti toks savarankiškas, koks galėtų būti ar būdavo“, – pranešime spaudai sako KTU SAF doktorantė.
Svarbu ugdyti savarankiškumą
Daugelis psichologų sutinka, jog vaikystėje išugdytas savarankiškumas skatina atsakingumą, gebėjimą prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų, todėl yra ypač svarbus tolesniuose vaiko formavimosi etapuose. Nors vaikų savarankiškumui didžiausią įtaką daro tėvai, kuo aplinka yra saugesnė, tuo lengviau tėvai gali vaikui suteikti laisvę, pavyzdžiui, vienam nueiti iki mokyklos, parko, išeiti pasivaikščioti gatvėje.
„Tyrimai rodo, kad, pavyzdžiui, 1919 metais aštuonerių metų vaikas turėjo galimybę savarankiškai judėti beveik 10 kilometrų atstumu, 2007 metais šis atstumas sumažėjo iki 300 metrų! Tad dabar to paties amžiaus vaikas miesto aplinkoje savarankiškai gali nueiti tik iki savo gatvės pabaigos, o gal net ir mažiau“, – teigia architektė.
Anot KTU SAF doktorantės, kaimo aplinkoje, kuri dažnai būna saugesnė, vaikai turi daugiau savarankiškumo. Tačiau sėkmingą savarankiškumo ugdymą apsunkinančios sąlygos – ne vienintelis miesto kraštovaizdžio trūkumas.
„Vaikai aplinką, kraštovaizdį ar jo elementus patiria ir suvokia naudodamiesi kūno pojūčiais. Stebint aplinką, regos sistema veikia kartu su motorika, jos tarpusavyje yra susijusios – veikiant šioms sistemoms, dėl vykstančių suvokimo procesų, mūsų smegenys gautą informaciją konvertuoja ir sukuria unikalias pažinimo schemas, vadinamas kognityviniais žemėlapiais“, – sako KTU SAF doktorantė.
Būtent šie žemėlapiai padeda mums lengviau orientuotis erdvėje, atrasti kelią iki reikiamos vietos. Tačiau dėl besikeičiančių gyvenimo sąlygų, sociokultūrinių veiksnių, nesaugios miesto aplinkos, vaikai dabar daug laiko praleidžia uždarose patalpose, o į mokyklą dažniausiai važiuoja automobiliu.
„Kai kuriems vaikams suvokiama erdvė sumažėjo iki kambario dydžio – aplinką jie stebi pro langą, be judėjimo galimybių. Tai turi įtakos ir kognityvinių žemėlapių formavimuisi: fizinis sąlytis su miestu, judėjimas regint aplinką tampa patirtimi, kurią vaikas perkelia į kognityvines schemas, tačiau keliaujant automobiliu į mokyklą silpnėja vaikų pažintinės funkcijos“, – pranešime spaudai teigia E. Januškienė.
Saugus miestas vaikui – saugus miestas visiems
Minėtasis suaugusiųjų įprotis savo atžalas vežti į mokyklą automobiliu – tik problemos padarinys, o ne priežastis, todėl pirmiausia svarbu užtikrinti saugią aplinką visiems miesto gyventojams, o ypač mažiesiems.
„Anot Nikos Salingaros, miesto ir architektūros teoretiko, vaikai, kurie suvokdami aplinką negali išnaudoti daugelio pojūčių, negali tinkamai vystytis. Iš tiesų, tik saugiai jausdamasis, pasitikėdamas savimi, augdamas jį palaikančioje aplinkoje, kviečiančioje mokytis ir tyrinėti, vaikas gali tinkamai vystytis“, – sako doktorantė.
Norint suprasti, ko dabartinėje aplinkoje trūksta, E. Januškienė skatina vaikus ir jų tėvus įsitraukti į miesto, pastatų planavimą ir projektavimą – būtina įvertinti, kaip vaikai suvokia ir vertina juos supantį kraštovaizdį, architektūrą, suprasti vaikų poreikius.
„Labai svarbu dar projektavimo metu tiek vaikų, tiek jų tėvų paklausti, išgirsti jų nuomonę, kokios aplinkos jie norėtų, kas jiems yra svarbu. Čia taip pat svarbūs ir mokslo tyrimai, nagrinėjantys šiuos klausimus, kurių atlikta išties nemažai. Vis dėlto, dauguma jų dabar yra orientuoti į aplinkosaugines problemas. Taip pat, plačiai yra tyrinėjamas „vaikams draugiško miesto“ klausimas, tačiau tai vis dar nesukuria konkrečių pokyčių miestuose“ – teigia E. Januškienė.
Nors anksčiau miestai buvo projektuojami pagal suaugusio vyro paveikslą, doktorantė įsitikinusi – jei miestai būtų pritaikyti vaikams, būtų pritaikyti ir kiekvienam iš mūsų.
„Mano aukščiau minėtas urbanistas Jan Gehl taip pat teigia, kad „miesto patogumą, saugumą, pritaikymą gyvenimui galime matuoti pagal tai, ar mes galime leisti vaikui savarankiškai nueiti iki mokyklos. <...> Jei bus patogu vaikui, bus patogu ir kitiems“, – sako E. Januškienė.