Egzamino rašinių temoms skrieja kritikos strėlės: beviltiškai užstrigome laike

Šių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rašinių temos, rodos, abiturientų neišgąsdino, o po egzamino dauguma jų dalinosi pakankamai ramiomis ir pozityviomis nuotaikomis. Vis dėlto, viešoje erdvėje šių metų temos neišvengė kritikos – pastebima, kad jos tarsi užstrigusios laike ir tolimos šiuolaikiniams abiturientams.

Samprotavimo rašinio temos

Nuo ko priklauso asmens savivertė? (Balys Sruoga, Jurgis Kunčinas)

Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui? (Kristijonas Donelaitis, Marius Katiliškis)

Literatūrinio rašinio temos

Moters vaizdavimas literatūros kūriniuose (Šatrijos Ragana, Antanas Škėma)

Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje (Martynas Mažvydas, Marius Ivaškevičius)

Įvertino temas: dalį kūrinių norisi kuo greičiau pamiršti

Savo įžvalgomis apie šiemet abiturientams siūlomas temas feisbuke pasidalino filosofas ir apžvalgininkas Paulius Gritėnas. Jo manymu, temos yra tarytum užstrigusios laike.

„Užtenka pažiūrėti į rašinių temas ir akivaizdu, kad mūsų švietimo sistemos humanitarinė pusė beviltiškai užstrigusi laike. Programa gali būti įvairesnė, bet ji sąmoningai tempia į praeitį ir neleidžia šiuolaikinių kontekstų. Kanonas ne tik privalo būti. Jis turi neliečiamai stūgsoti ir nuolat būti pagarbinamas formaliais būdais.

Ką dirbtinio intelekto, elektroninių cigarečių ir visur integruoto interneto amžiaus žmogus gali samprotauti apie žemdirbiškąją kultūrą? Jam jau net modernybės technologinis amžius sunkiai atpažįstamas ir labiau primena cyberpunk stilistiką. O čia pasamprotaukite apie kultūrą, kurią dabartyje atstovauja tik nostalgija, abstraktūs sentimentai, archajiški simboliai ir Rumšiškių muziejus. Norite kalbėti apie meilę žemelei, tai leiskite rašyti apie šiuolaikines problemas – klimato kaitą, ekologiją, gamtinių sistemų išsaugojimą. Norit naujai Donelaitį užklausti? Formuluokite problemą per kintantį laiko, darbo supratimą“, – rašo P. Gritėnas.

Jį stebina ir tai, jog moters vaizdavimas literatūroje dabar interpretuojamas per Šatrijos Raganą ir Škėmą, kai visiems prieinama Virginia Woolf ir Germaine Greer, taip pat mums netrūksta ir vietinių kontekstų.

„Yra meinstryminė Kristina Sabaliauskaitė su Petro imperatore. Yra Ivanauskaitė. Yra Kulvinskaitės malalietka. Yra daugybė puikios šiuolaikinės poezijos. Čia tema apie moters vaizdavimą prieš beveik šimtmetį, per kurią tu turi visą likusį XX amžiaus antrosios pusės ir pirmųjų kelių šio amžiaus dešimtmečių istorinį kontekstą atsitempti, kad ką nors pasakytum apie dabartį. Arba nekreipti dėmesio į tai, kad gyvename visai kitokių problemų lauke nei programiniai autoriai. Ar Škėma išties yra tas autorius, kuris bent jau modernų moters paveikslą literatūroje pateikia?“, – klausia P. Gritėnas.

„Su tokia programa ir tokiais autorių pasirinkimais turėsim dvi literatūras: vieną, kuri išties skaitoma, apie kurią diskutuojama per knygų muges, festivalius, pristatymus ir kuri veikia protus, padeda kurti naujas dabarties interpretacijas ir kitą – kurią reikia greitai perskaityti, iškalti egzaltuotus jos perpasakojimo būdus ir kuo greičiau pamiršti, pereinant į kitą švietimo sistemos lygmenį“, – rašo P. Gritėnas.

Mokytoja žino, kas abiturientams galėjo pakišti koją

Komentuodama samprotavimo rašinio užduotis, papildomo ugdymo akademijos „Alfa klasė” lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gabija Gaidjurgytė pastebi, kad jos įtarimai apie šiemet abiturientams tekusias temas pasitvirtino.

„Prieš egzaminą su moksleiviams kalbėjome, kad galimai samprotavimo rašinio temos bus orientuotos ne į pagrindines kūrinių temas, bet į šiuolaikinio žmogaus vertybes: pavyzdžiui, praėjusiais metais turėjome privatumo ir stereotipų klausimą. Tad ši versija pasitvirtino: šiais metais išlaikomas tas pats principas ir prašoma kalbėti apie savivertę bei apie tai, ar žemdirbiškosios vertybės aktualios šiuolaikiniam žmogui“, – sako ji.

Anot mokytojos, tokio pobūdžio samprotavimo rašinio temos reikalauja ypač aštraus analitinio mąstymo, kadangi mokinys privalo savarankiškai įžvelgti sąsajas, apie kurias pamokų metu gal net niekada nebuvo kalbėta, nepritempdamas to, ko kūrinyje nėra.

„Tai mokiniams gali pakišti koją, kadangi mokymosi procesai Lietuvoje nėra į tai orientuoti – daugumoje mokyklų vis dar mintinai „kalami“ pagrindiniai kūrinių analizių aspektai, pamokų metu nevyksta arba vyksta labai mažai diskusijų, kurios turi labai aiškius „teisingus“ ir „neteisingus“ mąstymo būdus. Taip mokiniai skatinami rašyti gana šabloniškai, nes žinoma, jog toks rezultatas gali įtikti vertintojams ir garantuoti geresnį įvertinimą, kurio mokiniams būtinai reikia, nes egzamino balas tiesiogiai lemia jų ateitį“, – pažymi G. Gaidjurgytė.

Pasak jos, visa tai – ne mokyklų mokytojų kaltė, bet į rezultatą susitelkusios švietimo sistemos.

„Gana paradoksalu atrodo iš mokinių egzamino metu reikalauti mąstyti kaip laisvoms asmenybėms, tikėtis pakankamai sudėtingų interpretacijų, kai mokymosi procesas į tai nėra orientuotas. Negaliu nepaminėti ir to, kad išties glumina antroji samprotavimo rašinio tema: „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“ Manau, kad dauguma moksleivių iš karto atmetė šią temą. Sunku ką nors daugiau apie tokį egzamino sudarinėtojų pasirinkimą pasakyti. Nebent galima pridurti, kad Ričardo Gavelio pamąstymų apie tai, kad nebereikėtų lietuviams būti „metafiziniais sliekais”, matyt, neužteko – kuklus lietuvis žemdirbys egzistuoja ir 2023-aisiais metais“, – įspūdžiais dalinasi mokytoja.

Literatūrinio rašinio temos mokiniams galėjo pasirodyti patrauklesnės

G. Gaidjurgytės manymu, literatūrinio rašinio temos mokiniams galėjo pasirodyti patrauklesnės, kadangi jų formuluotė labai aiški.

„Su mokiniais ne kartą esame juokavę, kad rašinių temose jau yra buvęs motinos paveikslas, tėvo paveikslas, dabar liko laukti vaiko paveikslo. Tad prognozė iš dalies išsipildė – turime moters paveikslą. Nors tema suformuluota gana primityviai, vilties teikia tai, kad kiekvienas mokinys pasirinks, kokias pastraipas jis norės išvystyti – vieni galimai eis lengvesniu keliu, neišvengs stereotipinio mąstymo, kiti – rinksis kompleksiškesnes veikėjas, kurios natūraliai suteiks daugiau unikalumo ir pačiam rašiniui“, – sako ji.

Kita tema, skatinanti mąstyti apie visuomenės siekius, G. Gaidjurgytei irgi atrodo pakankamai suprantama – čia tinka nemažai autorių, yra ne vienas skirtingas kampas temai vystyti, nors užuomina į patriotinę tematiką gana aiški. Anot jo, palyginus su praėjusių metų literatūrinio rašinio temomis, kurios reikalavo aptarti metų laikus arba užsienio vaizdavimą, šiandieninio egzamino temos tikrai suteikia daugiau laisvės, nors ir stokoja originalumo.

Mokytoja priduria, kad egzamino metu moksleiviams koją pakišti galėjo ir stresas. Ji pastebi, kad net ir patys gabiausi mokiniai egzamino metu neretai praranda daug taškų dėl negebėjimo tvarkytis su jauduliu.

„Neabejotinai visa tai priklauso ir nuo paties moksleivio temperamento, sąmoningumo, tačiau verta paminėti ir tai, kad švietimo sistemoje emocinis intelektas vis dar lieka kažkur užribyje. Stebint švietimo reformas, kurios jau dabar gąsdina vaikus, peršasi viena išvada – moksleivio gerovė nėra prioritetas. Mokyklų mokytojų gerovė irgi nėra prioritetas, nes į jų prašymus reformas atidėti atsakoma labai paprastai: „Malonu, kad neprieštaraujate.“ Tad nerimaudami lauksime, kur NŠA eksperimentas nuves ir ką galėsime pasakyti apie kitų metų egzaminus. Tik neapleidžia nuojauta, kad net ir po grandiozinių reformų kalbėsime apie žemdirbius ir džiaugsimės sulaukę vaiko paveikslo temos rašinyje“, – sako G. Gaidjurgytė.

Mokytoja: tradicija kritikuoti temas niekur nedingo

Tuo metu „Alfa klasė” lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Morta Inkrataitė pastebi, kad šiais metais, kaip ir daugybę metų iki šiol, tradicija sukritikuoti temas viešojoje erdvėje niekur nedingo. Anot jos, bene labiausiai taršoma į skutelius yra antroji samprotavimo rašinio tema „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?”, kita, literatūrinio rašinio – „Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje”.

M. Inkrataitės nuomone, tikrai ne rašinių temos nulemia egzamino rezultatus, o mokinių žinios. Komentuodama rašinio temas, ji pastebi, kad vienos abiturientams buvo lengviau suprantamos ir artimesnės, nei kitos. Žemiau – mokytojos pastebėjimai.

Samprotavimo temos

1. Nuo ko priklauso asmens savivertė? (Balys Sruoga, Jurgis Kunčinas)

2. Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui? (Kristijonas Donelaitis, Marius Katiliškis)

Visų pirma, reikėtų paminėti tai, kad abi temos yra suformuluotos kaip problemos: pirmoji — atviruoju klausimu, antroji — uždaruoju ,,ar”, kuris leidžia išdėstyti ir palaikančią nuomonę, ir prieštaraujančią žemdirbiškosios kultūros aktualumui. Autoriai yra tik rekomenduojami, jais visai nebūtina remtis. Taip pat samprotavimo rašinys leidžia pridėti ir papildomų argumentų, kurie tikrai neprivalo būti nei programiniai, nei literatūriniai (papildomą argumentą, kuris sustiprina pagrindinį, galima rinktis iš daugybės sričių: filmų, spektaklių, knygų, mokslo, istorinių įvykių ir t.t., tik svarbu, kad tai būtų validus argumentas). Todėl, jeigu mokinys nesutinka su tema, gali rašyti, kad žemdirbiškoji kultūra nėra šiuolaikiniam žmogui svarbi. Aišku, prieštarauti temai nepavyks, jei neturėsi pakankamai žinių.

Na, o pirmoji tema leidžia abiturientams išreikšti savo nuomonę. Šiuo metu viešojoje erdvėje (ypač jaunimo pamėgtoje programėlėje TikTok) daug kalbama apie pagarbą sau ir savivertę (pvz.: grožio ir tobulo kūno kulto mitus griauna ne vienas žymus turinio kūrėjas). Jei jau mokinys visiškai nieko papildomai neskaitė, niekuo nesidomėjo, tai ir rekomenduojami autoriai šiai temai puikiai tinka.

Literatūrinio rašinio temos

1. Moters vaizdavimas literatūros kūriniuose (Šatrijos Ragana, Antanas Škėma)

2. Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje (Martynas Mažvydas, Marius Ivaškevičius)

Na, pirmoji literatūrinio rašinio tema gan standartinė, tačiau vėlgi — jei mokinys yra apsiskaitęs, jam nekils problemų suformuluojant aspektus ir pasirenkant autorius. Literatūriniame rašinyje taip pat privalomas yra tik vienas programinis autorius (iš privalomų 36), todėl rašant antrą pastraipą galima rinktis iš daugybės kitų autorių (nuo Simone de Beauvo ir „Antroji lytis” ar, dar geriau, Clarissa Pinkola Estés „Bėgančios su vilkais” iki Virginia Woolf „Savas kambarys” ir Flaubert „Madam Bovary”, o kur dar mokykloje nagrinėti autoriai: Katiliškis, Žemaitė, Savickis, Aputis).

Antroji tema tikrai nebuvo iš lengvųjų. Iššūkių galėjo kelti ir tai, kad daugelis mokinių nespėja išnagrinėti paskutinio programos autoriaus M. Ivaškevičiaus.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad visgi rezultatus nulemia ne egzamino temų, o pamokų turinys ir mokinių įdėtas darbas. Dabar turbūt reikia ramiai ruoštis kitų dalykų egzaminams ir sukryžiavus pirštus laukti rezultatų, kurie turėtų pasirodyti liepos mėnesio pirmoje pusėje.