Abiturientai samprotavimo rašiniui šiandien gavo tokias temas: „Nuo ko priklauso asmens savivertė?“ ir „Ar žemdirbiškoji kultūra aktuali šiuolaikiniam žmogui?“. Literatūriniam rašiniui jie galėjo rinktis iš kitų dviejų temų: „Moters vaizdavimas literatūros kūriniuose“ ir „Visuomenės tobulinimo siekiai literatūroje“.
Jau pasirodė įvairių nuomonių apie egzamino temas. Laidoje „Delfi diena“ M. Grigaitis dalinasi savąja.
„Aš vertinu pagal tai, ką girdime iš abiturientų ir mano vertinimai panašūs buvo išgirdus tas temas, kad didžioji dalis tiesiog iš karto išbrauks temą apie žemdirbiškos kultūros aktualumą ir daug kas rinksis moters vaizdavimą literatūroje, nes, tarkim, moters vaizdavimas literatūroje labai atitinka tas pagrindines kūrinių temas, labai daug yra moters įvairių portretų ir šiaip perspektyvų labai daug įvairių: galima kalbėti apie konkrečiuose kūriniuose kuriamą moters portretą, galima ir plačiau imti, pavyzdžiui, vyrų literatūroje ir moterų literatūroje kuriamą moters portretą, nors ten tų moterų teyra trys mūsų programoje, bet galima ir iš tos perspektyvos pažvelgti“, – teigia jis.
„Pačios temos šiemet, mano galva, jos yra arčiau programos ir arčiau pagrindinių kūrinių temų negu, kad buvo pernai. Tai nereiškia, kad tai buvo lengvas iššūkis. Tikrai iššūkis nebuvo lengvas mokiniams, bet jis ir nebuvo neįveikiamas“, – nuomone dalinasi M. Grigaitis.
Pastebima, kad temų rašiniams apie moters arba vyro portretą literatūroje pasitaiko jau ne pirmą kartą. Ar buvo galima nuspėti, kad šių metų egzamine bus panaši tema?
M. Grigaičio teigimu, nors visuomenėje vyrauja tendencijos, kad temas nuspėti lengva – taip nėra.
„Kažkada buvo motinos portretas, tai kaip tik didžioji dalis mokytojų net gi galvojo, kad moters portreto niekada gal ir nebus, nes ji gal šiek tiek ir per paprastai skamba, ir labai asocijuojasi su motinos portretu“, – dalinasi jis.
„Tema kaip tema – aš tik tiek sakyčiau, bet, jeigu pažiūrėtume į kūrinį, kuris yra nurodytas, tai yra Šatrijos Ragana „Sename dvare“, tai yra moters kaip tradicinės motinos, pagal tokius tradicinius vaidmenis moters vaidmuo, bet, pavyzdžiui, iš Škėmos „Baltos drobulės“ pakankamai sudėtinga aspektą susiformuluoti, nes ten yra bent keli moters portretai, todėl reikia arba imti kažkokį vieną, arba ieškoti kažkokio vieno vardiklio. Tai čia, iš tiesų, iššūkis buvo nemažas, juolab, kad literatūriniame rašinyje, atkreipkim dėmesį, reikalingas ir autoriaus kontekstas, tai yra žinoti kažką apie autorių ir dar literatūrinė raiška, literatūrinės formos, tam tikrų detalių analizės. Be šitų dalykų neparašysi gero rašinio, tai tikrai iššūkis nebuvo mažas“, – aiškina M. Grigaitis.
Turbūt daugiausiai diskusijų sulauks tema apie žemdirbiškąją kultūrą. Socialiniuose tinkluose jau ir dabar kalbama, kad ši tema yra kone toliausiai nuo to, kas aktualu jaunimui. Ar nereikėtų sugrįžti prie programos naujinimo klausimo, kad ji būtų orientuota į tai, kas aktualiau šiuolaikiniam jaunimui?
„Programa bus atnaujinta, bet šiaip, aš net nelabai sutikčiau, kad žemdirbiškos kultūros problema tokia neaktuali yra. Jeigu mes stebime kultūrinės žiniasklaidos lauką ir kultūrinės batalijas, prieš du mėnesius, prisiminkime, kas vyko su Kristinos Sabaliauskaitės straipsniu apie invazinius provincialus ir jos norą išbraukti iš savo tekstų kaimietišką arba žemdirbišką žodyną. Iš tiesų kilo labai nemažas ažiotažas, kas yra ta žemdirbiška kultūra, kas yra žemdirbiška mąstysena ir kaip mes ją suprasime: ar mes ją suprasim kaip užsikonservavusį provincialų mąstymą? Ar mes suprasime tik žemės dirbimą? Ar mes, vis dėlto, suprasime, kad žemdirbiškoje kultūroje yra tokie dėmenys, kaip lėtai tekantis laikas, artimas ryšys su aplinka, kuris lemia artimą santykį su kitais žmonėmis? Mums nebus sunku rasti ir šiuolaikinių pavyzdžių, pavyzdžiui, „Dzūkodelikos“ kūrėjas Rokas Kašėta, kuris yra sąmoningai pasirinkęs tokį tradicinį gyvenimo būdą kaime, be jokių patogumų ir būtent tai aktualizuoja šita tema. Tai, kitaip sakant, ši tema labai glaudžiai siejasi su tuo, kas vyksta ir aktualu šiandien, tai yra įvairūs ekologiniai judėjimai, tradicinės gyvensenos grįžimas kaip pasipriešinimas šiuolaikinei tokiai bukinančiai civilizacijai. Šitos problemos – jos aktualios. Bet bėda yra tai, kad programos dabartinės yra tokios ištęstos, kad mums tiesiog nelieka laiko tokiai giliai diskusijai ir dažnai mokiniams išlieka tam tikros šabloniškos frazės. Aš nesutikčiau, kad ši tema buvo neaktuali, bet aš sutikčiau, kad ją realizuoti, štai tokiam lygmeny, apie kurį aš papasakojau, su visom kultūrinėm batalijom – tai pakankamai buvo sudėtinga ir natūralu, kad mokiniai ją tiesiog išbraukė“, – aiškina pašnekovas.
„Kita samprotavimo tema – ji nebuvo lengva, nes reikia žiūrėti į klausimo formuluotę, tai yra nuo ko priklauso savivertė? Vadinasi ne šiaip reikia apie savivertę samprotauti, bet paaiškinti kokie aspektai ir kas lemia ją. Samprotavimas yra ne šiaip sau rašymas, tai yra rimtas, loginis argumentuojamasis darbas. Man patiko tas, kad duodami Balys Sruoga ir Jurgis Kunčinas, tai yra autoriai, kurie siūlo visiškai skirtingas savivertės gynimo perspektyvas. Vienas iš jų sako, kad reikia įsipareigoti humanizmui ir žmogiškumui, kitas sako, kad kaip tik neįsipareigojimas ir bohemiškas laisvamaniškumas gali būti savivertės gynimo būdai. Tai čia irgi buvo galima rimtai, plačiai pasamprotauti“, – teigia M. Grigaitis.
Abiturientai savo rašiniais džiaugiasi ir sako, kad rezultatai turėtų būti gana geri. M. Grigaitis atskleidžia, kokių tų rezultatų galime tikėtis iš tiesų.
„Vienas abiturientas, mačiau, po dviejų valandų išėjęs Kaune džiaugėsi, kad jis parašė labai gerą rašinį. Aš labai atsargiai vertinčiau tokį jo optimizmą, nes mokiniai vertina iš savo perspektyvos. Mokytojai visada atsargiai vertina, suprasdami, koks tai yra kompleksinis dalykas. Rašinys tai ne šiaip sau, kad aš paminėjau autorių, bet kaip aš jį panaudojau, kokį kontekstą panaudojau. Kitaip sakant, tai nėra šiaip sau tekstelis. Jis turi būti logiškai sustruktūruotas ir aš nemanau, kad rezultatai bus arba labai prastesni, arba labai geresni negu įprastai. Mes dešimt metų turime tam tikrą, pavadinkime, krizę, tai yra maždaug 55 balų vidurkis nuolat pasiekiamas. 10 procentų neišlaiko dažniausiai. Aš manau, kad panašios tendencijos bus ir šiemet“, – įžvalgomis dalinasi Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Mindaugas Grigaitis.