– Dalyvauti šioje mainų programoje pasiūlė auklėtoja Vaiva Jareckienė. Bandžiau dar devintoje klasėje, bet tuomet į viešą Amerikos mokyklą nepakliuvau. Dešimtoje klasėje rudenį vėl pildžiau dokumentus, siunčiau savo rašinius anglų kalba, mokymosi pažymius ir iki gruodžio laukiau atsakymo, kuris šį sykį buvo teigiamas, – Neda prisimena, kad po to, nuotoliniu būdu stebint komisijos nariams, teko ranka angliškai rašyti rašinį, tekstą nufotografuoti ir išsiųsti.
Trečias atrankos etapas – pokalbis, per kurį komisija klausinėja ir vertina, kiek moka šnekamąją anglų kalbą, koks charakteris, sugebėjimas bendrauti, taigi komunikabilumas svetimoje šalyje labai svarbus.
„Assist“ programos atrankos kriterijai – akademiniai pasiekimai, gebėjimas bendrauti anglų kalba, mokytojų rekomendacijos, asmeninis esė, asmenybės savybės, brandos lygis, gebėjimas įsitraukti į socialinį gyvenimą.
Ar tėvams nebuvo baugu išleisti vienos šešiolikmetės visus mokslo metus mokytis už Atlanto? O gal ir anksčiau teko ilgiau pabūti užsienyje?
– Tėvai skatino dalyvauti, pildyti dokumentus ir naudotis tokia galimybe, – Neda atskleidžia, kad dešimtoje klasėje su Pumpėnų gimnazija pagal „Erasmus“ mainų programą po savaitę keliavo į Bulgariją, Rumuniją, Italiją. – Manau, kad ir ši patirtis pildant dokumentus mokytis Amerikoje gražiai atrodė. Tėvai labai džiaugėsi, kai praėjau šią atranką.
Neda iš Vilniaus per Frankfurtą skrido į Niujorką, o po devynių mėnesių grįžo per Briuselį. Už bilietus buvo apmokėta.
– Mano mokykla už 130 kilometrų nuo Niujorko. Joje mokėsi apie pusketvirto šimto mokinių nuo devintos iki dvyliktos klasės. Maždaug penktadalis – iš užsienio. Iš Lietuvos buvau pirmoji ir vienintelė. Mokykloje iškeltos vėliavos visų valstybių, kurių mokiniai čia mokosi, – Neda šypsosi, jog tarp jų suplevėsavo ir mūsų trispalvė. – Privačios mokyklos nėra didelės. Ir ši atokiau nuo didmiesčio šurmulio, gamtos prieglobstyje, aplinkui labai daug erdvės.
Gimnazistė pasakoja, kad beveik visi mokiniai gyvena bendrabučiuose:
– Kambaryje įsikūriau viena, sąlygos puikios, bet daugiau mano laiko prabėgo bibliotekoje. Privaloma mokytis matematikos ir Amerikos istorijos, o pasirinko Neda dailę, vaidybą, psichologiją, mediciną, amerikiečių ir anglų literatūrą.
– Per medicinos pamokas turėjome ir praktinių užsiėmimų – kaip susiūti žaizdą, patikrinti plaučius ir išklausyti širdies darbą, skiepyti. Be to, man labai patiko vaidybos pamokos. Galutinis darbas – spektaklis pagal Viljamo Šekspyro pjesę „Vasarvidžio nakties sapnas“, – atskleidžia moliūnietė.
Privačiose mokyklose griežta tvarka ir daug taisyklių.
– Du kartus pagavus už nusirašinėjimą gali mesti iš mokyklos. Taip pat ir už be pateisinamos priežasties per trimestrą praleistas tris pamokas, už alkoholį ir narkotikus. Per mokslo metus iš mūsų mokyklos lauk išmetė apie dvidešimt mokinių. Baudžiama, jei į pamoką pavėlavai bent vieną minutę. Prisirinkęs baudos taškų gausi darbų – šluoti, tvarkyti, – Neda pripažįsta, jog iš taisyklių bene sunkiausia buvo nepramiegoti ir nepavėluoti.
Beje, vakare po dešimtos valandos negalima išeiti iš namų.
– Pavasarį ir rudenį visų dalykų egzaminai arba projektiniai darbai, daug rašinių, daug atsiskaitymų. Labai greitas mokymosi tempas, toks ruošimas studijoms, – Neda be galo džiaugiasi, kad buvo giriama už anglų kalbą, amerikiečiai net stebėjosi, jog lietuvaitė šnekanti beveik be akcento.
Ar amerikiečiai žino, kur Lietuva?
– Mokykloje žinojo, kad viena iš Baltijos šalių, prie Lenkijos. Tačiau už mokyklos ribų labiau pagyvenusiems amerikiečiams teko aiškinti, jog Lietuva – ne Rusijos dalis, – prisimena Neda.
Ji Amerikoje sutiko draugų iš Brazilijos, Kinijos, Honkongo, Bangladešo, Kanados, Vokietijos, Ispanijos. O arčiau mūsų krašto buvo dvi ukrainietės, vengrė…
Neda pastebėjo, kad visi ten optimistiški, draugiški.
– Gyvendama ir mokydamasi Jungtinėse Valstijose, turėjau progų pakeliauti. Kelis kartus buvau Niujorke, lankiausi ir sostinėje Vašingtone, pamačiau šešias valstijas. Lėktuvu skridau į Floridą, daugiau važiavom traukiniu. Su mokykla septynias valandas autobusu keliavom į kalnus, keturias paras praleidome gamtoje.
Neda Amerikoje turėjo nemažai atostogų:
– Rudenį – dešimt dienų, žiemą ir pavasarį – po tris savaites, tačiau per atostogas iš šalies neišleidžia, į Lietuvą neparskrisi, kad geriau ir artimiau pažintume amerikiečių gyvenimą. Svečiavausi jų šeimose, susipažinau su amerikiečių buitimi, kultūra, tradicijomis.
Gal Neda taip susižavėjo Amerika, jog norėtų ten gyventi, studijuoti?
– Ateitį sieju su Lietuva, – prisipažįsta Pumpėnų gimnazistė. – Niujorkas, apskritai Amerika graži, įdomi, bet per toli. Kol kas man gerai Lietuvoje. Į Ameriką norėčiau grįžti aplankyti, pamatyti.
Kai prakalbome apie maistą, Neda išdavė, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl nenorėtų gyventi Amerikoje:
– Reikėjo dviejų savaičių įprasti prie tokio neskanaus maisto – visur daug druskos, daug cukraus, net daržovės, vaisiai beskoniai. Zefyriukas nudažo ryškiai mėlyna spalva… Tiesiog jauti visišką chemiją. Prie baisiai neskanaus pieno taip ir neįpratau. Naudojau migdolų pieną.
Nedos tėvai ūkininkauja, taigi šeima įpratusi prie natūralaus naminio maisto:
– Už tokį maistą, kokį valgome mes, Amerikoje didžiulės kainos. Bet ten labai daug indiško, kinų, itališko, meksikietiško maisto…
Mūsų gimnazistė pastebėjo, kad amerikiečiai mokiniai į pamokas eitų net ir su naktiniais rūbais:
– Kaip atsikėlė, taip ir nuėjo. Jiems svarbiausia, kad būtų švaru ir patogu. Sportinė apranga, kroksai, šlepetės. Amerikiečiai visiškai nesuka galvos, kaip jie atrodo ir kas ką pagalvos. Tarkim, kinai pasipuošę, turi savo stiliuką.
Mokykla reikalauja savotiško aprangos kodo – negalima sportinių rūbų, mėlynų džinsų, drabužių su užtrauktukais ir gobtuvais, jokių kroksų ir šlepečių. Tačiau būdavo dienų ir be tokių aprangos reikalavimų…
Nors visus mokslo metus Neda Amerikoje buvo be galo užsiėmusi, nepaisant septynių valandų laiko skirtumo, nuotoliniu būdu spėdavo pabendrauti ir su tėvais, ir su broliu Nojumi.
– Jis bus aštuntokas. Mes panašūs, – šypsosi Neda, Amerikoje įgijusi daug savarankiškumo ir labai spalvingos patirties.