Labai skaudu, kad mokytojo profesija šitaip nuvertinama
Į klausimą, kokie buvo tie dešimt metų, su kokiais stereotipais ir požiūriu į mokytoją susidūrė, Alius atsakė, kad nuo pat pradžių, kai įsidarbino mokykloje, į jo pasirinkimą žiūrėjo, kaip į šiaudą: „Maždaug, kad niekur daugiau neįstojai, nieko daugiau negebi ir dėl to nuėjai mokytojauti. Iš tikrųjų tai rodo, kad visuomenė į mokytojo profesiją žiūri truputėlį su pašaipa, kaip į nelabai perspektyvų pasirinkimą. Buvo be galo skaudu, nes būti mokytoju buvo sąmoningas mano apsisprendimas. Man ir mokykloje pačiam neblogai sekėsi mokytis, ir universitete ir aš nusprendžiau tokios karjeros siekti. Tad tikrai buvo liūdna, kad mokytojo profesiją žiūrima atsainiai, abejingai ir šiek tiek ir ironiškai“.
Pedagogas sako, kad pirmiausiai jaunas žmogus yra ugdomas šeimoje ir kai jis ateina į mokyklą mes iš dalies galime pamatyti, kokia yra namų aplinka. Mokykla užsiima asmenybės šlifavimu, pataria, pakreipia, atskleidžia potencialą, kurio namie nepavyksta padaryti, kaip, pavyzdžiui, paaugliui, kuriam ne visada tėvai būna autoritetai, ypatingai tuo maištingu laikotarpiu. Tad jam sunku iki galo suprasti, kodėl į tą mokytoją žiūrima taip keistai.
„Kiek sutikau kolegų, čia gal man pasisekė, ir tikiu, kad daugelis jų yra nuostabūs, unikalūs, universalūs, autentiški žmonės, labai gerai įvaldę ironiją, kuri padeda išlikti, išgyventi, nepaisyti tam tikrų absurdiškų situacijų, judėti pirmyn. Mano sutikti mokytojai – vieni įdomiausių, talentingiausių ir labiausiai žmogui ir valstybei atsidavusių žmonių. Tai yra be galo stiprios, atsidavusios ir dirbančios tikrai ne iš išskaičiavimo ir ne todėl mokykloje esančios, kad neturi, kur daugiau eiti“, – gerų žodžių pedagogams negaili Alius.
Mokytojo ir mokinių balsai ignoruojami, žiūrima su arogancija
Paklausus, kada įvyko lūžis ir galutinis apsisprendimas palikti mokytojo darbą, pedagogas atsako, kad šie mokslo metai buvo pakankamai sudėtingi: „Kadangi buvo turinio atnaujinimas ir su tuo susiję pokyčiai įgavo nežmonišką pagreitį, pamačiau, kad tas procesas nėra orientuotas nei į mokinio sėkmę, nei į mokytojo darbo kokybės gerinimą, nei į tos sistemos pakėlimą į aukštesnį lygį, kaip kad yra traktuojama.
Kaip pradėjome aktyviau su kolegomis įsitraukti į įvairias diskusijas, daugiau kalbėtis, pamatėme, kad mokytojo balsas ne vienu atveju yra ignoruojamas ir kad į mokyklos tikrovę žiūrima iš labiau teorinės perspektyvos, kartais netgi arogantiškai, nepaisant mokytojų ir mokinių poreikių, neįsiklausant ir neįsigilinant į situaciją iš vidinės perspektyvos. Bet kas, jei ne, kurie sukamės ten, galime padėti?“, – atsakingų klausia Alius.
Mokytojas sako, kad tada jam lyg varpelis suskambėjo galvoje, kad kažkas čia yra ne taip. Ir tas kažkas yra fundamentalūs dalykai: „Tada pagalvojau, ar aš dar turiu jėgų kovoti, būti toje sistemoje, kuri į mane nežiūri iš esmės kaip į žmogų, bet žiūri kaip į tam tikrą biurokratinio mechanizmo sraigtelį ar varikliuką? Tada supratau, kad prasmės ugdymo veiklose lieka vis mažiau ir mažiau, ir tada nusprendžiau, kad laikas „stabdyti arklius“ ir pasižiūrėti į viską iš šalies. Aišku, aš kaip būdamas dešimt metų vidaus sistemoje, matau vieną vaizdą, o pasižiūrėjęs iš šalies, galbūt susidaręs dar kitokią perspektyvą, gal pamatysiu tai, ko iki šiol nemačiau. Manau, kad man tiesiog reikia poilsio, atsitraukti nuo viso to kame aš buvau ir pasižiūrėti, ar vis dėlto yra kokia viltis ir verta į mokyklą bus grįžti“.
Jauni pedagogai neatlaiko dėl kelių esminių priežasčių
„Kiek teko bendrauti su jaunais mokytojais, tai visi, kurie dirbo mokykloje bent kelerius metus ir kurie paliko mokyklas, vienas argumentas juos siejantis yra tas, kad nėra emocinės grąžos, nes tu tik duodi, duodi, duodi ir nieko atgal negauni.
Kitu atveju buvo finansai: jauni mokytojai, kurie bando įsitvirtinti ir kurti savarankišką gyvenimą, sako, kad atsakomybė ir darbas neproporcingai didelis palyginti su tokiais mažais atlyginimais. Manau, kad kol nebus išspręstas bent jau finansų klausimas, tai pedagoginė trauka neatsiras. Tas labai labai liūdina, bet daug kas būna tą finansinį matmenį ima ir ignoruoja ir sako, kad tai nėra esminis veiksnys. Taip jis nėra vienintelis, bet į trejetuką šiuo metu kalbant apie mokytojo profesijos patrauklumą, jis tikrai patektų.
Klausimas, kokios karjeros jaunam mokytojui perspektyvos atsiveria, ar dėl to to paties atlyginimo, ar socialinio prestižo klausimas yra sprendžiamas? Tai kompleksiniai tam tikri veiksniai, kurie lemia, kad jauni žmonės mokyklose neužsibūna arba iš viso neateina.
Kalbant apie vidinius resursus, kiek jaunas žmogus gali degti? Išorinės motyvacijos be galo trūksta. Na, gerai, gauni kokį nors padėkos raštą ir tiek, bet to neužtenka. Jauni mokytojai mokyklose pabūna vienus, dvejus, trejus metus ir tada ieško kur giliau, kur įdomiau, kur geresnės saviraiškos galimybės, kur finansai proporcingi atsakomybei. Ir aš juos visiškai juos suprantu“, – atvirai sako Alius.
Paklausus, kokie tolimesni profesiniai užmojai, pedagogas sako, kad jam kolegos pataria bent metus tikrai ilsėtis, atgauti pusiausvyrą, dvasinę, psichologinę, fizinę formą: „Ką veiksiu nežinau, bet šiuo metu norėčiau išjungti telefoną ir pagulėti kur nors su gera knyga ar pasikapstyti darže. Visi rekomenduoja parašyti knygą, bet nežinau, ar pavyktų tai padaryti. Kol kas sau konkrečių, aiškių tikslų ar orientyrų, ką veiksiu, nesu iškėlęs ir pasiduodu tėkmei, galbūt gyvenimas įdomiai nustebins“.