Savęs ieškantiems jaunuoliams dėstytoja Kristina Kelerienė turi patarimų: ką veikti baigus mokyklą ir kas svarbu renkantis studijas

Kai kuriems pabaigusiems mokyklą tenka pasukti galvą, ką veikti toliau: studijuoti, padirbėti, pailsėti ar keliauti. Pasirinkusiems tolesnį mokslų kelią, neretai tokie gyvenimo pasikeitimai gali sukelti įvairiausių jausmų, tad kaip studijų metu studentams pasirūpinti savo emocine būsena?

SMK bendravimo psichologijos, asmeninės vadybos bei karjeros dėstytoja Kristina Kelerienė sako, kad jaunam žmogui mokyklos baigimas tampa didžiuliu perversmu: jį augino tėvai, švietimo sistema – darželis, mokykla.

„Pradėję savarankišką gyvenimą bando save – viskas nauja. Nauja, kad reikia gyventi savarankiškai, nauji patyrimai, naujos pažintys, nauji darbai, tikslai, siekiai – viskas nauja. Dažnu atveju jauni žmonės tos mūsų švietimo sistemos, kaip sakau, būna įspausti, įdėti į dėžutę, rėmą. Nuo darželio mus moko, kaip elgtis, mokykloje nurodoma, kai reikia spręsti vienus ar kitus uždavinius, ir jie ateina nedrąsūs, labai bijantys bandyti naujus dalykus. Mano, kaip dėstytojos, darbas ir yra parodyti, kad gali būti kitaip, kad čia saugu, kad čia jie gali kalbėtis, kviečiu kiekvieną kartą atėjus į paskaitą pasidalinti, kas turi kuo pasidžiaugti šiandien, kas turi ant kažko pabumbėti“, – pastebėjimais dalijasi dėstytoja.

Anot pašnekovės, vos pradėję studijuoti nauji žmonės, po truputį juos „lukštenant“, atsiveria, pradeda diskutuoti apie išsakytas situacijas, ir kartais numatyta paskaita pakrypsta visai į kitą pusę, – jauniems žmonėms svarbu jų iškelta tema.

SMK alumnė Beatričė Staniūnaitė neslepia, kad pereinamas laikotarpis išties kelia nemažai emocijų, o pasirinkti iškart tinkamas studijas nėra paprasta.

„Prieš studijuodama SMK aš pasirinkau kitą universitetą. Ten pasimokiusi metus supratau, kad ta aplinka man netinkama, ten mano emocinė būklė nebuvo tokia gera. Tuomet susidūriau su tėvų stereotipais – ką pradėjai, tą turi baigti. Apie ką ir kalbame su Kristina – reikia nebijoti, reikia būti drąsiam, ir tuo metu aš išdrįsau pakeisti studijas, atėjau į SMK ir pražydau. Prasidėjo nauji projektai, atsirado noras daryti daugiau. Kokie mes ateiname iš mokyklos? Būname ne tik nedrąsūs, bet ir turime labai daug baimių dėl to, kad mumis nepasitiki, savimi nepasitikime. Dažnai girdime ir iš mokytojų, ką galime pasiekti, ko ne. Kas man padėjo atsiskleisti, tai dėstytojų, grupiokų, kursiokų pasitikėjimas. Dažnai įsivaizduojame, kad dėstytojai yra tarsi grobuonys, priešai, o kursiokai, grupiokai – konkurentai“, – patirtimi dalijasi B. Staniūnaitė.

Pašnekovė sako, kad visa tai, ką įsivaizduoja jaunas žmogus, nėra tiesa, o patekęs į bendruomenę, kuri tavimi pasitiki, jaunuolis tampa aktyvesnis, jam lengviau mokytis, mielai įsitraukia į įvairius kūrybinius projektus.

Dėstytoja pasakoja, kad ryšio kūrimas reikalauja abipusio atvirumo ir pasitikėjimo.

„Aš parodau, kad esu atvira jiems įvairiausiais klausimais. Kartais jie nedrįsta klausti garsiai, tuomet kviečiu ateiti per pertraukas, po paskaitų ir paklausti asmeninių dalykų, galiausiai užrašyti klausimą ant popieriaus. Tas žiedelis skleidžiasi ir vyksta nuostabiausi dalykai, – sako K. Kelerienė. – Dažnai girdžiu iš mokyklų, kad mokytojai apsistatę sienom ir vaikus laiko per atstumą. Aš neturiu sienų ir juos laikau labai arti – jie drąsūs dalyvauti, drąsūs būti. Mano tikslas – parodyti, kad saugu būti visoje bendruomenėje.

Buvusi studentė B. Staniūnaitė patikina – net nėra poreikio bandyti pritapti, nes kolegijoje yra labai įvairių žmonių.

„Mes kalbame apie laisvę, kūrybiškumą, yra įvairiausių žmonių, su įvairiausiom spalvom, ir tarp tos bendruomenės atrasi, pavadinkime, savų. Kai įsitrauksi į bendruomenes, kai tavimi tikės dėstytojai, tikės atrasti draugai, kursiokai, grupiokai, – atsiskleisi. Man buvo lygiai taip pat. Jau trejus metus nebesu šios kolegijos studentė, studijuoju kitur, bet lig šiol palaikau ryšį su kursiokais ir grupiokais. Su kai kuriais susitinkame įgyvendindami įvairius projektus. Atsimenu, kokie atėjo nedrąsūs, kai kurie buvo intravertai ir tiesiog atsiskleidė, nes toje gausoje atrandi vienas kitą, – nebijosi, turėsi terpę išdrįsti“, – dalijasi alumnė.

Dėstytoja pastebi, kad vos pradėję studijuoti jaunuoliai mano, jog mokslų reikia, o kokius juos pasirinkti, skatina tėvai. Visgi tėvai nėra tiek emociškai išprusę, kad vaikai, rinkdamiesi studijas, jau būtų visiškai paruošti gyvenimui. Anot K. Kelerienės, dėl to dėstytojai ir imasi iniciatyvos, kad studentai pasijaustų saugūs bendruomenėje.