Muzika iš jo gyvenimo niekur nedingusi – su grupe jis moka užkurti vakarėlius, o su mažąja Kotryna, kuri dabar, žinoma, visai nebe maža, jis palaiko ryšį ir net yra svarstę duetą pakartoti.
– Kaip jūs augote? Koks tai buvo rajonas, kaip jis atrodė? Leiskite mums nusikelti į tuos laikus ir pajusti, kaip jūs gyvenote.
– Gimiau ir pirmuosius gyvenimo metus praleidau Žvėryne, Vilniuje. Tėvai tuo metu gyveno pedagoginio universiteto bendrabutyje. Tikrai neatsimenu ano meto Žvėryno, bet mama man sako, kad tai mano vaikystės rajonas, tai tiek ir galiu apie jį papasakoti.
Na, o antraisiais-trečiaisiais mano gyvenimo metais persikėlėme į Šeškinę, tėvai įsigijo nuosavą butą ir ten vystėsi mano vaikystė. Po kažkiek laiko mes vėl kraustėmės – į kitą butą. Bet jis buvo toje pačioje Šeškinėje ir net tame pačiame kieme.
Kiemas buvo stipriai rusiškas ir manęs ten nelabai leisdavo žaisti dėl priežasčių, kurių aš tuo metu nesuprasdavau. Ko gero tai buvo noras saugoti nuo pavojų, nes ta aplinka tikrai nebuvo pati saugiausia. Daug mano to meto pažįstamų yra nusukę iš tiesų vingiuotais keliais. Taigi, iš laiko perspektyvos žiūrint, esu tėvams dėkingas už tai.
Kol mokiausi Šeškinės pradinėje, kuri buvo visai netoli namų, mano gyvenimas ir sukosi aplink šį rajoną. Krepšinio aikštelė po langais, futbolas stadione, draugai ir draugės – viskas rajono ribose. Daugiausiai laiko sporte ir praleisdavau. Be to, šalia buvo Ozo parkas, kuris garsėja savo kalvomis, tai visos žiemos ten ir praleistos – čiuožinėjant, slidinėjant. Iki penktos klasės kieme daug laiko neleisdavau, nebent su draugais pas kažką žaisdavome kompu. Bet mane tikrai prisaugodavo. Gatvėmis aš nesibastydavau. Juolab – ir amžius buvo ne tas, ir tų reikalų daug visokiausių. Koncertai, sportai – tai atimdavo daug laiko.
Paskui, penktoje klasėje, aš iškeliavau mokytis į Jėzuitų gimnaziją. Ir tada gyvenimo balansas apskritai persivertė.
Daugiausiai laiko aš praleisdavau centre, mokiausi dar ir Ąžuoliuko muzikos mokykloje. Mane apie 7 ryto tėvai išveždavo į mokyklą ir aš grįždavau vėlokai vakare. Rajonui, gatvėms, draugams, laiko per daug nebūdavo. Visą laiką užimdavo mokykla, muzika ir sportas mokyklos aikštynuose.
Neturiu kažkokių kreizi rajoninių istorijų, kur mane sumušė ar kažkas panašaus. Jokių meilių. Nieko iš rajono, nes tiesiog ten nebūdavau. Ir tikriausiai todėl mano keliai su pradinės klasės draugais išsiskyrė labai labai ryškiai. Kai kurie jų vis dar draugauja, o aš kai išėjau, tai ir viskas. Mano gyvenimas pakrypo kitur.
– Įsivaizduoju, kad ypač anais laikais tas rajonas nuo Senamiesčio turėjo labai skirtis savo kultūriniu pojūčiu.
– Taip, gerokai. Nesinori kažkaip segmentuoti žmonių pagal gyvenamąją vietą ar pragyvenimo lygį, bet tikrai jautėsi skirtinga kultūra, siekiai. Visa tai kyla iš aplinkos.
O mano tėvai buvo orientuoti į mane – kad aš siekčiau, daryčiau. Ypač – tobulėčiau mene. Todėl įtraukdavo mane į veiklas, kurios atimdavo be galo daug laiko. Tai kartais užknisdavo, bet dabar matau, ko jie siekė. Ne tik lavinimosi, bet ir laiko nešvaistymo.
– Vieno dalyko iš jūsų gyvenimo istorijos tikrai neištrinsi – jis visiems įdomus ir tai ko gero nepaneigiama. Būtų smagu, kad papasakotumėte, kokia buvo ta pradžia – kaip jūs atsidūrėte „Telebimbam”, ar apskritai supratote, kas tai. Žiūriu dainos „Širdelę spaudžia” vaizdo įrašą ir matau, kad tas vaikas – visiškas žirniukas, mažutėlis.
– Nedaug turiu atsiminimų iš pačios pradžios. Bet yra vienas, kuris ryškus: Neringa Čereškevičienė, „Telebimbam” veidas ir mama, mane pasikviečia į mokyklėlės aktų salę, kuri, jei neklystu, buvo Lazdynuose, bet atmintis gali ir apgaudinėti. Pasistato juodą magnetofoną, paleidžia dainą, mano tėvai šalia stovi ir sako: „Dainuok dabar”. Ten buvo „Širdelę spaudžia” įrašas – tik nepamenu, ar aš ją buvau iki tol girdėjęs. Bet aš sudainavau tą dainą – abu tėvai džiaugėsi, Neringa irgi buvo patenkinta.
Aš žinojau, kas yra Neringa, bet nesuvokiau viso to dydžio. Nesupratau susitikimo esmės. Man buvo maždaug 5 metai ir iš mamos pasakojimų žinau, kad aš tiesiog ėjau į mokyklėję mokytis muzikos. O kaip mane atsirinko, kaip pastebėjo – neturiu žalio supratimo.
Iš pradžių buvau aš. Tada atsirado Kotryna – mergaitė, su kuria mes ir dainavome „Širdelę spaudžia”. Ji buvo dar jaunesnė – gal kokių 3-4 metų, taigi, tikrai mes buvome du pipirai. Ir nieko apie šito svarbą nesuvokėme.
O „Telebimbam” jau tikrai buvo reiškinys. Nes, pavyzdžiui, Staselė, kuri su Mamontovu dainavo „Baltąją varnelę” tikrai buvo daug vyresnis žmogus, kai aš atėjau į „Telebimbam” jau buvo ir Tomas su Egle, kurie vyresni už mane, buvo Ieva su Gabriele – dar vyresnės merginos. Taigi, laidelė jau egzistavo ir kadangi panašių laidų tikrai nebuvo daug, tai buvo matoma kaip reiškinys ir mano mama tikrai žinojo ir suprato, kad tai – gana didelis reikalas.
Man, penkiamečiui, buvo tiesiog „mama pasakė – aš padariau”. Bet pirmoje, antroje, trečioje klasėje viskas pasikeitė. Kai klasiokai klausinėja – tai kaip tas televizorius, kaip toje televizijoje viskas vyksta, supranti, kad jei žmonėms rūpi, tai gal čia kažką reiškia. Bet aš tikrai niekada nesureikšmindavau, kad esu kažkokia žvaigždė. Man tai buvo kaip kitam dabar nueiti į kavinę – taip man tada į televiziją: pasigrimuoti, pasėdėti, padainuoti. Natūralu. Tiesiog laikas su draugais. O ten mes visi buvome draugai.
– Užsiminėte apie Kotryną – savo garsiojo dueto partnerę. Ar žinote, kur ji? Ar ji dainuoja?
– Taip, mūsų tėvai bičiuliai, ko gero ta mūsų vaikystės bendra veikla ir draugystė užkrėtė ir juos. Taigi, žinau apie juos gana daug, su Kotryna susirašome, vienas kitą sekame instagrame ir pasikalbame. Ji jau kurį laiką gyvena Londone, ten dirba. Žinau, kad jai sekasi visai gerai.
Visai neseniai kalbėjome apie bendrą „Širdelę spaudžia” atlikimą viename renginyje. Bet supratau, kad ji norėtų, bandytų, bet jau kurį laiką nedainavo, taigi, nėra užtikrinta, ar tai būtų sklandu, reiktų pasibandyti, pasirepetuoti ir panašiai. Taigi, Kotryna gal kiek nuo muzikos atitolusi, bet aš žinau, kur ji, kaip ji, ir mes tikrai palaikome ryšį.
– Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie patirtis su „Telebimbam” iš tų šiek tiek vyresnių gyvenimo metų? Numanau, kad įspūdžių, įvykių būta daugybė.
– Mano galvoje labai daug atskirų kadrų, ne nuoseklių prisiminimų. Aš labai puikiai atsimenu televizijos studiją – ten būdavo patiesta tokia kiliminė danga. Ir aš jos kvapą galiu jausti.
Pamenu vaikų ir mamyčių žvilgsnius į mus – tuos „telebimbamus” – tarsi kaip į šiek tiek kitokius, su šypsena, susidomėjimu. Jausdavosi, kad vaikai į tave lyg ir žiūrėdavo su tokia išankstine nuostata, kad tu kietas. Aišku, mes čia kalbame apie tokį labai vaikišką lygį, ne kažkokį susireikšminimą.
O tie konkretūs prisiminimai atsiranda jau šiek tiek vėliau, kai paaugom ir prasidėjo visi koncertiniai turai. Niekada nepamiršiu, kaip buvo mano gimtadienis, atnešiau „Rafaello” ir tuo metu labai garsūs dainininkai Violeta ir Vilius Tarasovai pasivaišino mano saldainiu ir pasveikino. Man tai buvo didžiulis pripažinimas – kad nesame tik cirkas vaikams. Juk paprastai mūsų koncertai būdavo dieniniai – 2-3 valandą dienos pagrodavome vaikams miesto šventėje ir tik tada pradėdavo važiuoti tie garsūs dainininkai – Merūnas ir panašios to meto žvaigždės. Kai jie mane pasveikino, pagalvojau, kad esu vienas jų.
Na, ir niekada nepamiršiu tų pirmųjų areninių pasirodymų. Jau buvo pastatyta Šiaulių arena. Tas erdvės pajautimas, suvokimas – neįtikėtinas. Tik dabar suprantu, kad mes buvome vieni pirmųjų Lietuvos atlikėjų, kurie pasirodydavo tokio masto erdvėse, ko, tikriausiai, norėtų kiekvienas didelis atlikėjas. Man tuomet galėjo būti gal 12-13 metų.
Visai prieš mano išėjimą buvo išleista tokia roko opera „Voro vestuvės”. Vyko tokie dideli dideli reikalai. Jau stresas nebevaikiškas.
– Užsiminėnėte apie savo išėjimą iš „Telebimbam” ir mutaciją. Ar galite apie tai papasakoti plačiau? Ar tai buvo drama, o gal – nieko tokio?
– Tai man nebuvo lengvas laikas ir tegu tie prisiminimai lieka ten, kur ir yra – praeityje. Bet po „Voro vestuvių” atidaviau visus rūbus, padėkojome vieni kitiems už laiką ir prasidėjo naujas etapas.
Mutacija yra sunkus dalykas. Metus ar du aš negalėjau tinkamai dainuoti – o tai ypač sudėtinga, kai turi vaikiškas, aukštų natų daineles. Daug mūsų ten tuo metu pereidinėjo panašų etapą, jis nėra lengvas.
Kadangi tuo pačiu metu mokiausi ir „Ąžuoliuke”, tai ten ta mutacija turėjo kitą atspalvį. Ten tu kaip tik greičiau norėdavai tapti vyrų choro dalimi, nes ten juk tikri ąžuolai, rimti balsai. Ten kaip tik stengdavausi mutuoti kaip galima greičiau, kad nebebūčiau vaikų chore. Kitoje pusėje būdavo „Telebimbam”, kur atrodydavo, kad gal dar galiu išspausti, gal dar sudainuosiu.
Prasideda paauglystės metamorfozės, nuo balso iki emocinių dalykų. Kita vertus, tos mutacijos aš laukiau, nes vaikystėje turėjau beprotišką problemą su balso kimimu ir gydytojai man žadėjo, kad mutacija tą problemą galimai išspręs. Taigi, buvo tų pliusų: vyrų choras, problemų išsisprendimas. Tikrai nebuvo tamsių minčių, kad baigėsi mano dienos, kad tai – bausmė. Ta nepažinta teritorija buvo smalsu.
Beje, tai kas jaunesnėse klasėse buvo kieta, vėliau tapo tokių gal netgi lengvų patyčių objektu. Žodžiu, viskas nebuvo tik balta ar juoda. Visi dalykai turėjo daug skirtingų spalvų ir požiūrio kampų.
– Koks jūsų gyvenimas dabar? Ar ten yra muzika?
– Turiu cover-bandą, jis vadinasi „Joel Band”, grojame vestuvėse, vakarėliuose, įmonių vakarėliuose, gimtadieniuose ir panašiuose renginiuose. Kadangi perdainuojame dainas, akivaizdu, kad nesame bilietiniai atlikėjai, tiesiog mus kviečia ten, kur reikia gero tūso.
Visada laikiau save labiau muzikantu negu nemuzikantu. Muzika mano gyvenime bent jau galvoje visada užėmė 50 procentų, bet jame yra ir kitų dalykų. Kol kas pats neturiu atsakymų, ar man muzikos mano gyvenime užtenka, matyt reikia kažkokio žingsnio į vieną ar kitą pusę. Bet muzika tikrai visada šalia manęs.
– Kaip jums patinka koncertuoti vakarėliuose?
– Patinka! Per tuos metus, kai grojame, matau, kaip žmonės išsilaisvino iš pančių, baimės, kas ką pagalvos, kaip pažiūrės. O mes atkeliaujame su tikrai trankia programa, kuri ir juos pakrauna, ir mus.
Mes kartais pasišnekame, kas būtų buvę, jei visi tuo metu nebūtume atsakę tam gitaristui, kuris pasiūlė pabandyti pagroti. Nebūtume turėję šimtų koncertų ir patirčių. Taigi, mes tikrai grosime.
– Paskutinis klausimas – tiesiog dėl smagumo. Smalsu, ar būsite tas žmogus, kuris mus supažindins su nauja muzika, ar nukrypsite į kokią nors nostalginę pusę. Kokia yra geriausia visų laikų lietuviška daina?
– Išrinkti vieną – neįmanoma. Bet kadangi dabar esu Nidoje, Ovidijaus Vyšniausko „Nidai” man yra numeris vienas.