Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro Pameistrystės poskyrio metodininkas Liutauras Valickas sako, kad pameistrystė nėra naujas dalykas Lietuvoje. Ji buvo žinoma nuo senų laikų – taip žmonės įgydavo profesiją.
Dar mokantis tampama komandos nariu
„Ši sąvoka buvo pamiršta. Pameistriais dirbo prie meistro ir mokėsi profesijos. Šiandien tai atgaivinama, ir atgaivinama ne tik Lietuvoje. Per visą Europą ritasi pameistrystės banga. Mokant būsimą darbuotoją darbo vietoje jis daug greičiau ir imliau perima profesines subtilybes, nei besimokydamas tik mokyklos suole. Pameistrystės mokymosi būdu derindami mokyklą ir mokymąsi darbo vietoje gauname išties gerą rezultatą, kuriuo patenkinti ir darbdaviai, ir mokymosi įstaigos, ir pameistriai“, – pasakoja L. Valickas.
Pašnekovas sako, kad po truputį šis mokymosi būdas populiarėja, kasmet norinčių taip derinti praktines ir metodines žinias daugėja, be to, prie informacinės sklaidos nemažai prisideda ir Valstybė, ir profesinės mokyklos, ir pačios įmonės, kurioms itin aktualu auginti specialistus, tai tampa puikiu pavyzdžiu kitiems.
„Dauguma verslų nori parengtų darbuotojų, kurie moka dirbti ir prie įmonės poreikių prisitaiko kuo greičiau. Pameistrystė ir yra tuo ypatinga, kad mokinys, besimokydamas mokymo įstaigoje ir dalyvaudamas pameistrystės procese, išmoksta tai, ko reikia verslo įmonėje. Mūsų mokiniams siūlome į pameistrystę žiūrėti ne tik kaip į mokymosi formą, bet ir kaip į darbo paieškos galimybes. Į pameistrystę reikia žiūrėti kaip į galimybę verslui ir galimybę žmogui“, – naujai atgimstančią mokymosi kryptį įvardija M. Černius.
Praktikos mokomasi kartu su teorija
Toks mokymosi būdas galimas kone visose srityse, visgi pašnekovas sako, kad geriausia ten, kur yra komandinis darbas, – tuomet jaunas žmogus gali mokytis kartu su savo amato žinovais. Būtent dėl to, kaip sako M. Černius, mokymo įstaigoje ir siūloma rinktis pameistrystę tų profesijų atstovams, kuriems reikės dirbti brigadoje, komandoje.
L. Valickas priduria, kad visas mokymosi procesas yra analogiškas mokyklinei formai. Visgi norint tapti pameistriu, mokiniui reikia užsitarnauti įmonės vadovų ir kolektyvo pasitikėjimą.
„Yra programa, kurią reikia išmokti, įgauti tam tikrų kompetencijų, modulių, kad būtų galima įgyti kvalifikaciją. Kalbant apie mokyklinę formą mes visą laiką mokomės mokykloje ir gauname gamybinę praktiką, o, mokydamiesi pameistrystės forma, mokomės tą pačią programą, žmogus įgyja tų pačių kompetencijų, tačiau 70 procentų programos gauna mokydamasis darbo vietoje. Aišku, darbdaviai tokius žmones atsirenka, juk priimame žmogų į savo kolektyvą, patikime jam informaciją, jautrius įrenginius, natūralu, kad įmonė negali priimti bet ko, kas ateis panorėjęs. Vyksta atrankos, pokalbiai, žmogus įvertinamas ir tada sutariama dėl mokymosi. Mokantis reikia visa tai įsidėti į galvą, į širdį ir išmokyti rankas, kad jos būtų tinkamai „sukalibruotos“ dirbti. Dėl to tos šiltos sąlygos yra šiltos tik tuomet, kai turime rezultatą, paruoštą specialistą, paruoštą pameistrį“, – apie pameistrio kelią įmonėje pasakoja L. Valickas.
Tokia mokymosi programa darbdaviams yra priimtina, nes tai viena efektyviausių mokymosi formų.
Pameistrystės šaknys itin senos
„Rytų kultūroje mokytojo žinių perdavimas mokiniui laikomas pačiu efektyviausiu ir veikiančiu, turbūt, jau tūkstantmečius. Europoje, žiūrint konkrečiai į meistrus, į amato perdavimą, jau viduramžiais buvo amatininkų, kurie turėjo mokinių ir galėjo tiesiogiai tas praktines žinias parduoti, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mantas Gudas. – Būdas gilus ir efektyvus. Ir pramonininkai, ir gamybininkai, paslaugų įmonės seniai tą pastebėjusios, ir jau bene dešimt metų yra darbuotojų kvalifikacijos ir trūkumo darbo rinkoje problema, tad pradėjo ieškoti išeičių. Viena tų išeičių ir buvo kurti tokias kaip akademijas įmonių viduje, kurti mokymo programas.“
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas sako, kad įmonės specialistus jau senokai stengiasi auginti suteikdamos praktinių žinių. Anot pašnekovo, labiausiai trūksta staklių operatorių, inžinerinių specialistų, net virtuvės darbuotojų. Praktinis mokymas, taikant pameistrystės mokymo būdą, anot M. Gudo, padeda jaunam žmogui lengviau ir greičiau integruotis į verslo veiklą.
„Nereikėtų išskirti sektoriaus ar įmonės dydžio, kam tai patrauklu. Tai priklauso nuo įmonės kultūros. Reikalingi tam tikri resursai, atskiras dėmesys, bet įmonė, kuri planuoja veiklą ne vieną sezoną, o žiūri šiek tiek toliau, manau, tikrai ras resursų augintis pamainą. O kas iš to laimi? Aš nerandu pralaiminčių pusių“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovas.
L. Valickas priduria, kad pameistrystę ėmėsi gaivinti įmonės, atėjusios į Lietuvos rinką iš užsienio šalių.
„Atėjusios įmonės parodė, kad tai įmanoma, ši kultūra plečiasi. Visiškai teisinga būtų teigti, kad, nepriklausomai nuo įmonės dydžio, ji pameistrystę priims kaip galimybę parengti sau darbuotoją. Jei šnekėsime apie sektorius, tai visi sektoriai galimi. Apie mokymosi programas ir būdus – atsiras dirbtinis intelektas tiek pateikiant medžiagą, tiek vertinant kūrybiškumą. Taip pat daug dalykų bus susiję su inovacijomis, skaitmeninimu ir panašiai – šnekame apie 4–5 metų viziją“, – atskleidžia Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centro Pameistrystės poskyrio metodininkas.
Profesijas keičia net gavę aukštąjį išsilavinimą
L. Valickas sako, kad šiuo metu yra kokie dešimtys gerųjų pavyzdžių, kurie, tikimasi, augs, o gerais pavyzdžiais mielais dalijasi tame procese dalyvaujančios įmonės. Be to, profesinis mokymas padeda net įgijus aukštojo mokslo žinių, padeda susipažinti su praktiniais sprendimais. Anot L. Valicko, galime ne tik įgyti išsilavinimą ar papildyti turimas žinias – pameistrystė padeda ir persikvalifikuoti.
„Profesijos labai įdomios – apželdintojai, tokia egzotinė – arboristai, jie lipa į medžius, juos geni ir panašiai, moterys su aukštuoju. Mano pavyzdys – moteris su aukštuoju, mokslų daktarė atrado save, kaip pati sakė, klijuodama blakstienas ir šlifuodama nagučius. Suprantu, kad tokie dalykai labai įdomūs ir labai žemiški, žmogiški“, – vardija pašnekovas.
M. Černius sako manantis, kad pameistrystės galimybių yra išties daugiau, nei šiuo metu išnaudojamos jos galimybės. Pasak pašnekovo, pasitikėjimo dar trūksta ne tik iš darbdavių ir mokinių, bet ir iš valstybės: paraiška taip ruošti mokytojus buvo atmesta. Tad pašnekovas linki daugiau drąsos.
M. Gudas priduria, kad populiarinti pameistrystę turėtų ne tik verslas, – bendromis jėgomis su valstybe būtų galima labiau populiarinti tokį mokymosi būdą. Tuo, kas prieš dešimtmetį buvo naujovė, sekdami Vokietijos pavyzdžiu, mielai seka ir kitų šalių verslai.