Camilo, sakote, klounu netampama, o gimstama. Kas pirmasis pastebėjo jūsų talentą?
La Mamma! (liet. mama, aut. pastaba). Mano mama – labai linksma moteris! Ji labai prisidėjo prie to, kas esu šiandien. Atsimenu, kai buvau vaikas, man buvo smagu daryti įvairius dalykus, kad pralinksminčiau savo šeimą ir draugus, bet vienu metu, kai mokiausi mokykloje, mane staiga užklupo sąmoningumas ir tapau be proto drovus, tiesą sakant – neįtikėtinai drovus. Tada mama nusprendė išsiųsti mane į skautų stovyklą. Beje, ten įvyko ir mano pirmasis, kaip klouno pasirodymas, man tuomet buvo 16 metų.
Iš ten grįžau norėdamas būti juokingas, tik šį kartą jau prieš daugybę žmonių, nepažįstamų man žmonių, kad jie juoktųsi, kad ir kas bebūtų. Grįžau lyg atrakintas ir atsipalaidavęs.
Ar vėliau kažkur specialiai mokėtės klounados meno? Galbūt turite savo mokytoją guru, kuris jus įkvepia?
Labai liūdnas sutapimas, nes tik ką mirė vienas iš mano gerbiamų klounados meno meistrų – Jango Edwardsas. O šio meno išmokau pats: studijuodamas, skaitydamas, žiūrėdamas daug vaizdo įrašų, filmų, laidų. Italijoje turime ne tik nuostabią ir svarbią klounų istoriją, bet ir tradicijas, tad „la commedia dell'arte“ yra mūsų kraujyje!
Mokiausi šio amato pas geriausius meistrus, kurie turi savo dirbtuves, rengia seminarus. Mokiausi pas juos ir semiuosi įkvėpimo. Pasirenku, kuris meistras man imponuoja, kurio talentas mane įkvepia, kartais susidraugaujame, iki šiol susitinkame kokiuose nors festivaliuose arba pasišnekučiuojame, paklausiame atsiliepimų ar patarimų vieni pas kitus ir tai vienas nuostabiausių dalykų mūsų klounų pasaulyje. Esame didelė šeima, didelė bendruomenė, kaip aš dažnai sakau, įsivaizduokite, kad grojate gitara ir einate į kelių dienų seminarą su... Bobu Dylanu! Man tai yra lygiai tas pats. Turėjome seminarus su Avneriu Ekscentriku, Jango Edwardsu, Johnny Melville'iu, Peteriu Shubu, Dimitriu ir kitais šios meno srities meistrais.
Kalbant apie klounų mokyklas, taip, jų yra, bet aš nežinau jokių gerų klounų, pabaigusių jas. Tai yra sunki profesija. Visi mano gerbiami meistrai jos pasiekė vieni: jie dirba, keliauja, daug tyrinėja, bando, daug kartų griūna, kenčia, verkia, pyksta, bet visi jie yra neįtikėtinai ambicingi.
Ką turi gebėti geras, profesionalus klounas? Kas yra šis menas ir iš ko jis susideda?
Reikia būti labai ambicingu, pasiruošusiam mokytis, būti savikritišku ir godžiu kritikai, kad pagerintumei tolimesnį mokymąsi. Štai įspūdingas klounas GROCK'as galėjo groti 26 muzikos instrumentais! Klounas kaip vynas – kuo jis vyresnis, tuo geresnis!
Kurioje klounados meno srityje esate stipriausias?
Mano pasirodymai yra be žodžių, skirti įvairaus amžiaus žmonėms. Scenoje užsiimu vizualiomis komedijomis, vaidyba, visuomet naudoju visą savo kūną, mimikas, išraiškas. Lavinu savo veidą būti atviresniam, lankstesniam. Įkvėpimo semiuosi iš Michel Courtnemanche ir Arlecchino.
Kaip gimsta jūsų pasirodymai?
Pirmiausiai mano galvoje: iš pradžių įsivaizduoju idėją, tada ją užsirašau ir treniruojuosi fiziškai. Idėjos kyla iš realių mano ar kieno nors realių gyvenimo situacijų, tiesiog įprastų situacijų ir kasdienių mūsų veiksmų. Viename pasirodyme aš tampu tėčiu, juk turiu dvi dukras, kitame ugniagesiu, kas juo būti buvo mano vaikystės svajonė. Tada patenku į olimpines žaidynes, nes užsiimu daug sporto šakų ir panašiai.
Ar lengva prajuokinti žmogų šiais laikais, kai visi daug visko turi, daug mato, be to, turi ir daug rūpesčių, visur skuba, lekia?
Dar ir kaip nelengva. Tai yra didžiulis ir išties sunkus darbas! Tai – ištisas mechanizmas. Turi labai daug žinoti apie žmones, nuolat domėtis, kas vyksta, kas aktualu. Tai yra pati tikriausia psichologija.
Aš pats mėgstu juoktis ir juokiuosi iš ašarų iš kai kurių klounų, stebėdamas jų pasirodymus, bet nesu tikras, kad juokčiausi iš savo šou. Bet užtat žinau, kaip, kada ir kodėl priversti kitus juoktis. Žmonės juokiasi, nes mato save tokioje situacijoje ir pagaliau gali juoktis ir atsipalaiduoti, nes aš tokius dalykus darau už juos su malonumu. Kiekvieną kartą nuostabu, gražu ir įdomu matyti nuoširdžiai besijuokiančius žmones.
Beje, mes Italijoje sakome „ridere con la pancia“, tai reiškia – juoktis pilvu. Tai padaryti labai sunku. Aš pats neieškau šypsenos, gailesčio ar užuojautos. Juokitės dėl savęs, dėl savo pilvo, dėl savo sveikatos, dėl savo gyvenimų, o ne dėl manęs!
Kitus linksminantys scenos žmonės dažnai patys yra liūdni, mėgsta vienatvę. Ar tai tiesa klounų gyvenime? Koks jūs pats esate žmogus, kai nesate klounas?
Tai yra visiškai tiesa. Klounai dažniausiai yra liūdni ir nuobodūs už scenos. Aš pats esu linksmas, šviesus vaikinas ir įprastą dieną, bandau prajuokinti aplinkinius, bet nesakau, kad esu klounas namuose, nors klounas ir yra manyje visą laiką. Mano klounas yra tiesiogiai įkvėptas tokio manęs, kaip aš būčiau realiame gyvenime, bet scenoje esu dar labiau pašėlęs, visas idėjas įgyvendinimu maksimaliai. Tai mano „alter ego“. Tad – taip, aš esu klounas, ir nors namuose esu ramesnis ir atsipalaidavęs, bet vis tiek esu klounas. Taigi, aš ne aktorius, aš – klounas.
Į Lietuvą atvykote su visa šeima. Papasakokite apie ją.
Mano žmona yra šokėja, klounė ir choreografė. Kartu turime du numerius, gatvės šou, kuriame naują spektaklį teatrui. Turiu dvi nuostabias dukras – 1 ir 4 metų. Tad mes esame keturiese. Mūsų įmonė vadinasi „SqueezyLemon“, ir man labai pasisekė, kad galime dirbti kartu su žmona profesionaliai, nemaišydami į karjerą savo santykių, mums labai pasisekė.
Ar matau dukrose talentų, atsakyti dar negaliu. Jei pamatysiu ar pastūmėsiu, tai automatiškai gali būti nesėkmė. Štai Mocarto sūnūs juk taip ir netapo muzikantais. Pirmiausia pažiūrėkime, ar esame talentingi kaip dukros ir seserys, tai jau yra didelis darbas. Bet matome, kaip jos mėgsta muziką, šokį, klounus, tad nieko negali žinoti, kaip bus, bet svarbiausia – jų pačių pasirinkimas ir mes jį palaikysime.
Kaip jums patinka Lietuva? Ar lengva dirbti su lietuviais ir juos pralinksminti?
Lietuviai yra nuostabūs, aš buvau teisus taip galvodamas. Jie nori juoktis, jie juokiasi, jie aktyvūs ir visai nėra drovūs. Jie lengvai įsitraukia į mano pasirodymus: viename jų kviečiu dalyvauti 6 savanorius iš publikos, kitame – 4 ir neįtikėtina, bet visą laiką, jie ateina per pirmąjį kvietimą be jokių problemų, baimių, nepatogumo ar kuklumo. Matau, kaip jiems patinka ir jie nėra taip vadinami savanoriai – aukos, kurie eina priverstinai, kas nėra gerai. Su lietuviais nebūna – jie ne tik pilnai įsitraukia, bet ir dėkoja, kad galėjo sudalyvauti. Tai – nuostabu.
Kokie jūsų ateities planai?
Rudenį laukia pasirodymai Prancūzijoje, žiema Vokietijoje, o paskui... Daug variantų, daug kelių, bet tikrai laukia didelis cirkas, naujos idėjos, projektai, spektakliai, kaip visada mūsų profesijoje.