Kuo toliau, tuo mažiau motyvuoti
„Tendencija vis prastėjanti. Labai nedidelė dalis mokinių motyvuoti mokytis. Priežasčių yra įvairių. Visų pirma, keičiasi pats pasaulis. Šiandien dirbu su visai kitos kartos mokiniais ir jų tėvais. Vaikai kitokie, jų tėvai kitokie, visų jų požiūris į pasaulį ir galimybes visai kitoks.
Seniau iš vaikų išgirsdavau, kad mokslų nereikia, nes tėvai turi verslą, jį galės perimti, o šiandien galimybių dar daug daugiau nei anuomet ir apie jas taip net nebekalbama, nes yra ne tik tėvų verslai, bet ir jauni žmonės imlūs, anksti pradeda uždirbti patys, beje, ir ne pačiais geriausiais būdais. Bet kuriuo atveju tai reiškia, kad motyvacijos mokytis yra mažiau, nes o kam, jei gali užsidirbti ir nesimokydamas.
Taip pat viešoje erdvėje tenka girdėti tokius pastebėjimus, kad tie, kurie gauna šimtukus nebūtinai bus sėkmingi, kad sėkmės faktorius aplanko tuos, kurie prastai mokosi. Tai išties veikia jaunus žmones ir jų motyvaciją.
Šiandien matome, kaip, pavyzdžiui, influenceriai, socialiniuose tinkluose dirbantys, besigiriantys, kad užsidirba didelius pinigus, daro meškos paslaugą jaunimui. Rodos, kad išprusę žmonės nebereikalingi mūsų visuomenėje, viskas matuojama pinigais. Matome daug neišsilavinusių žmonių ir mūsų valdžioje, pasižiūriu, kokius mes išsirenkame, tai atrodo, kad jie išvis mokyklos nėra lankę“, – apgailestauja mokytoja.
Meilė mokiniams, savo darbui ir skauduliai dėl mokytojo profesijos nevertinimo
Į klausimą, kas pačią inspiruoja darbe, dešimtis šimtukininkų išugdžiusi mokytoja sako, kad jai išties labai patinka darbas, jį visuomet dievino, dirbo su didžiule meile, drąsiai bei atvirai sako, kaip myli savo mokinius: „Jeigu mane priima tokią, kokia esu, kaip dirbu, o tikrai nesu tradicinė mokytoja, aš – šiek tiek maištininkė, individualistė, tai viskas būna gerai [šypsosi, – aut. pastaba]. Turbūt meilė mokiniams ir darbui, nuoširdus rūpestis, globa, atsakomybė tam, ką kasdien darau, yra tas atsakymas. Nėra čia jokių paslapčių, svarbu daryti tai, ką gali daryti geriausiai, turėti tikslą ir jo siekti.
Pati esu labiau maištininkė prieš sistemą, prieš tuos, kurie nenori manęs priimti, rodo negatyvą, nepagarbą ir yra nekultūringi. Kai mane įskaudina, tuomet aš atvirai maištauju. Būna situacijų, kai parašau neigiamą įvertinimą, tuomet ateina tėvas ir kumščiu tranko į stalą, liepia ištaisyti pažymį. Aišku, aš to nepadarau. Nesutinku ir su administracijos nurodymais, jeigu yra nusižengta. Tiesos faktorius man labai svarbus. Bet maištas turi didelę kainą. Nors aš – maištininkė, nesu Hitleris, prižiūrėtoja, man labai norisi, kad mokinys pats prisiimtų atsakomybę, kad jis dirbtų, man reikia pasitikėjimo mokiniu, bet kai kuriems toks būdas netinka.“
Mokytoja sako, kad labai svarbu, jog mes laikytumės susitarimų, įstatymų, ir kai bandoma apeiti, nevertinti mokytojo darbo, jo, kaip žmogaus, tuomet ji tikrai nepaklūsta: „Mes juk ugdome žmogų. Visuomenė sako, kad mokytojo darbas yra pašaukimas ir gyvenimo būdas. Kai esi jaunas, tada taip, tai yra gyvenimo būdas, – nustumi savo šeimą į šoną, turi fizinės energijos, esi dar nesužlugdytas emociškai, tuomet viskas gerai. Bet kai pasieki brandų amžių, pradedi apie save daugiau galvoti, ir tai nėra gyvenimo būdas, tai darbas, bet jį dirbi su meile. O kai visuomenė išvadina mokytojus žmonėmis su psichine negalia, „broileriais“, neadekvačiais, man tikrai užverda kraujas.“
Vaikus moko galvoti
„Stebiu, kaip keičiasi kartos. Šiandien jaunesnės kartos tėvai įsivaizduoja, kad visas pasaulis yra jų ir vaikai auginami nuo mažumės kitaip – jie turi daug teisių, o štai pareigų praktiškai ne. Tuomet keliami labai keisti reikalavimai ir pageidavimai, mokytojas galiausiai baramas, menkinamas. Tai labai matyti ir išties yra skaudu. Faktas, kad mes, mokytojai, jaučiamės esantys žemesnė kasta už visus.
Esame tarnautojai, kurie turi atlikti funkcijas, būti pasiekiami 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Išties liūdna dėl tų agresyvių tėvų, kai jauti, kaip tėvai žinutėmis elektroniniuose dienynuose rėkia, kodėl jų vaikų pažymiai tik neigiami. Sukandusi dantis parašai, kad vaikas praleidęs daugiau nei pusę pamokų per mokslo metus ir jis negali mokėti tiek, kiek kiti. Visais būdais stengiesi pasakyti, kad galbūt tėvai galėtų susirūpinti savo vaikų išsilavinimu, bet ne, vis tiek lieka kaltas mokytojas. Kaltas be kaltės. Tai sunku, nes myli tuos mokinius, atrodo, kad darytumei viską, ieškotumei būdų, kad jie išmoktų, bet kai gauni kirtį iš tėvų, tuomet norisi atsitraukti. Man labai sunku ir skaudu tai daryti, nes aš tikrai noriu padėti vaikui. Tuomet sakau, kad buvo meilė, ji buvo netikra, liko tik darbas.
Tai irgi sunku, nes man norisi gražaus santykio, mat tik per jį matai rezultatą, ypač su vyresniais mokiniais, kuomet yra teksto kūrimas ir jis gimsta iš to, ką jaunuolis turi savyje, kaip mato pasaulį. Mes daug kalbamės, kaip mokiniai jį mato, kaip jaučiasi, kaip elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Jiems atrodo, kad mes tiesiog kalbamės, bet iš tikrųjų samprotaujame apie pasirinkimo galimybes, vaikai patys mąsto, kuria, galvoja išeitis, pasirinkimus, o ne aš jiems tai primetu. Ir visa tai susiję su realiu gyvenimu, su jais pačiais jame ir literatūrą. Taip aš mokau savo mokinius“, – sako V. Žebrauskienė.
Įdomiausi autoriai šiandien: nuo Kafkos iki Sruogos
Į klausimą, kurie autoriai šios kartos vaikus sudomina labiausiai, mokytoja atsako, kad domina labai nevienodai, – net ir vienoje klasėje esantys mokiniai itin skirtingi: „Mano abiturientams labai patiko Franzas Kafka, kitiems – visiškai ne. Tas pats ir kalbant apie Antaną Škėmą, – jis arba labai patinka, arba yra gerokai per sunkus.
Vertinant bendrai, šiandien labiausiai domina Antanas Škėma, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Biliūnas ir Balys Sruoga. Iš esmės visus autorius reikia prisijaukinti. Gal iš pat pradžių tikrai nebus malonu perskaityti A. Škėmos „Baltą drobulę“, nes tai šizofreninis pasakojimo būdas. Bet kai mokiniams skiriame daugiau laiko, rodome kitų nuomonių, daugiau apie tai pakalbame, visai kitaip jiems atrodo.
Per gyvenimišką patirtį perteikiu, kad lietuvių kūriniai nėra kažkas labai baisaus ar kažkas labai neįkainojamo, mes pradedame nuo paprastesnių dalykų. Mano įvadinės pamokos nebūna itin struktūruotos, pradedu kalbėti apie tai, kas man labai patinka.“
Jautė didžiulį stresą dėl egzaminų
V. Žebrauskienė sako, kad visuomet siaubingai jaudindavosi dėl mokinių prieš egzaminus, per juos ir po jų, bet kai prieš keletą metų iš klasės buvo keliolika šimtukininkų, suprato, kad viskas su ja, kaip mokytoja, yra gerai, kad galima pasiekti tokių aukštų rezultatų ir nereikia jai taip jaudintis.
„Stresas atėmė sveikatos, pradėjau labai sirgti ir būtent – per mokinių atostogas, nes visais mokslo metais dirbdavau kaip tas kareivėlis. Kai ateidavo jų atostogos, mano kūnas visiškai išsijungdavo. Buvo labai sunkūs dveji metai, kai supratau, kad man pačiai jau negerai ir kad padariau viską, ką galėjau, geriausiai, o dabar padarykite jūs. Ir vaikai padarė. Aš jais labai didžiuojuosi. Liepos pradžioje – mano gimtadienis, šeimai svarbios šventės, ir aš jau įsisuku į malonų šeimos renginių maratoną. Būna, net pamirštu, kad tam tikrą dieną turi būti rezultatai. Ieškau būdų šiek tiek atsiriboti, nes reikia rūpintis savimi. Aišku, tai nėra paprasta: galvoju apie savo mokinius, bet stengiuosi neimti taip į širdį, nes žinau, kad iš savo pusės padariau viską.
Mes, mokytojai, jaučiame perdegimą, ir tai nėra asmeninės priežastys, o profesinės, kai tavęs nevertina kaip darbuotojo, kai didelės klasės, krūviai, yra pavydo, nepagarbos iš tėvų pusės. Ir kai jau esi vyresnis, stengiesi save apsaugoti, galvoji, kad nuoširdžiai daug stengiesi dėl mokinių, bet tada pradedi galvoti: kas man iš to?
Žinome posakį, kad draugą pažinsi nelaimėje, bet šiuolaikiniame pasaulyje reikia perfrazuoti, kad draugus pažinsi, kai tave aplanko sėkmė. Labai nemažai buvo tokių, kurie nusigręžė, kai mano mokiniai puikiai laikė egzaminus, tai džiaugsmu išmokau dalintis ir džiaugtis mažame ratelyje“, – atvirai kalba mokytoja, kuriai dirbti iki pensijos beliko vos treji metai.
Paklausus, ką veiks tuomet, mokytoja atsako, kad kiekvienas, kuris išeina iš savo mėgstamo darbo, jo pasiilgsta, nes kai visas gyvenimas iš esmės yra tik darbas, labai sunku jo nebeturėti, taigi mano, jog reikia turėti alternatyvą – vaikams anūkus padėti auginti, šunis globoti, bet ką, kas mielai širdžiai. Gal ir influencere būti (juokiasi, – aut. pastaba).
Mokiniai sugrįžta padėkoti
„Dar nebuvo taip, kad negrįžtų mokinys, kuris gerai išlaikė egzaminą. Nežinau, kas turi nutikti, kad nesugrįžtų šimtukininkai. Dažniausiai jie sugrįžta rugsėjį, kai yra padarę pasirinkimus, antrą kartą sugrįžta per Kalėdas. Anksčiau, kai buvo 3–5 šimtukininkai, būdavo lengviau asmeninio dėmesio skirti, bet kai jų 15 ar 10, tai jau nelabai, nes visi nori dėmesio, pasidalinti savo istorijomis. Man labai labai įdomu juos stebėti. Su kai kuriais susitinkame ir po studijų. Smagu, kad yra besirenkančių lituanistiką“, – džiaugiasi mokytoja.
Kitais metais V. Žebrauskienė abiturientų neturės, bet sako, kad metai tikrai nebus lengvesni, krūvis laukia didelis. Norint užsidirbti, reikia jį turėti maksimalų.
Į klausimą, kas jai pačiai yra mokytojų pavyzdžiai ir įkvėpimas, pedagogė atsako, kad turi keletą žmonių, iš kurių mokosi, vienas jų – Kauno Jėzuitų gimnazijos mokytojas Mindaugas Grigaitis: stebi jo profesinį kelią ir tiki, kad jis tikrai daug pasieks. Dar labai padeda pokalbiai su kolege Regina Diliene, – ji yra mokslininkė, turinti gilių įžvalgų. Jas supaprastina ir perduoda savo mokiniams – išeina puikus rezultatas.