Kaip rašoma pranešime spaudai, igai delsęs ir nenorėjęs keisti profesijos srities, nes buvo įsitikinęs, kad turi dirbti pagal specialybę, po praeitų kelis mėnesius trukusių programavimų kursų suprato, kad įsipainiojęs į baimes buvo per ilgai.
Ir nors, atvykęs iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR) jis čia gyvena ketverius metus, bet vis dar nemoka lietuvių kalbos, jam tai nebuvo kliūtis kurtis ir atrasti naują karjeros kelią Lietuvą.
Kaip nusprendei iš PAR atvykti į Lietuvą?
Kai augau, man buvo be galo smagu kurti daiktus. Mikrovaldiklis, keletas šviesos diodų ir lituoklis bei programavimas buvo idealaus savaitgalio receptas. Vėliau šeimoje atsirado ir 3D spausdintuvas, ir prasidėjo meilė mechanikos inžinerijai.
Vis daugiau į tai besigilindamas, pradėjau dalyvauti ir konkursuose – natūraliai atėjo suvokimas, kad turiu studijuoti mechatroniką. Mechatronika – itin įdomus ir naujoviškas mokslo ir studijų kompleksas, sujungiantis daug technologinių sričių. Jis skirtas mokytis ne tik mechanikos ir elektronikos bet ir programinio valdymo įgūdžių. Teigiama, jog šios srities specialistai yra universalūs ir labai daug prisideda prie šiuo metu vykstančios ketvirtosios pramonės revoliucijos, dėl kurios vis mažiau reikalingas žmogaus rankų darbas – jį keičia robotizuoti ir automatiniai įrenginiai.
Nenorėdamas studijuoti Pietų Afrikos Respublikoje, pradėjau ieškoti informacijos internete ir susiradau keletą Europos universitetų, kurie mane domintų, tačiau daugelyje vis dar ypatingai atgyvenęs paraiškų teikimo būdas –reikėjo surinkti daugybę dokumentų, parašų, o vėliau visa tai išsiųsti paštu. Kauno technologijos universitetas (KTU) buvo kitoks, jis turėjo sklandžią paraiškų teikimo sistemą, todėl nenorėdamas gaišti laiko, pateikiau dokumentus ir taip atsidūriau Lietuvoje.
Vis dėlto, nusprendei mechatronikos keliu nežengti. Kodėl?
Jei galėčiau visą likusį gyvenimą tiesiog konstruoti įdomius daiktus, kurie ateina į galvą, man net nereikėtų mokėti atlyginimo. Tačiau darbo rinkoje poreikiai yra kiek kitokie. Šis darbas yra labai griežtai reglamentuotas ir monotoniškas – pradėjau jausti, kad nėra jokios erdvės kūrybai ir esu įstrigęs pasikartojančių užduočių rate. Išbandžiau save keturiose organizacijose, tačiau visose mačiau, kad egzistuoja tas pats darbo modelis. Vis norėjau tikėti, kad gali būti kitaip ir nenorėjau keisti srities, bet kai pradėjau jausti, kad tai veikia irmano emocinę būseną, nusprendžiau, kad metas pokyčiams. Be to, labai padėjo tai, kad palaikė ir šeima.
Galiausiai nusprendžiau save išbandyti programavime ir taip atradau „Sourcery“ akademiją. Man buvo priimtina, kad čia labai daug erdvės kūrybai ir diskusijoms. Buvau jau atpratęs, kas yra laisvė ir, kad yra galimybė pažiūrėti į projektą iš įvairių rakursų. Mokymasis vyko komandose pagal „Agile“ metodiką, tad jaučiau, kad greitai tobulėju.
Taigi mano karjeros pokyčiai įvyko per metus – 2022 m. rugsėjį praėjau vienus akademijos kursus, vėliau, kadangi nusprendžiau nemesti mechatronikos studijų ir mokiausi paraleliai, išvykau pagal mainų programą Ispanijos universitete ir grįžau į akademiją dar vieniems kursams 2023 m. – po jų rugsėjį gavau darbą „Cognizant“ įmonėje.
Kas šiame pokyčių kelyje buvo sunkiausia?
Sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, kad niekada negyvensiu iš mechatronikos. Mano svajonė visada buvo visą dieną sėdėti laboratorijoje ir kurti. Tačiau kuo daugiau galvojau apie savo galimybes šioje srityje, tuo labiau supratau, kad, atsižvelgiant į hierarchinę struktūrą, reikia 10 ar net 20 metų patirties, kol žmonės pradės įsiklausyti į tavo nuomonę ir tu gali pradėsi kurti pridėtinę vertę organizacijai. O aš nesu pakankamai kantrus, kad paaukočiau tiek laiko.
Ką dabar daryčiau kitaip – tai nuo pat pradžių būčiau buvęs sąžiningesnis su savimi ir perėjęs į IT sektorių dar anksčiau. Visgi nesijaučiu, kad keturi metai studijuojant bakalaurą nuėjo perniek, tačiau labai tikiuosi, kad tai, jog čia savęs nerealizavau, neatmuštų susidomėjimo šia sritimi. Tačiau šiuo metu esu pernelyg laimingas dirbdamas IT srityje, kad man rūpėtų, ar galėsiu panaudoti įgūdžius, ar ne.
Kaip atrodo Tavo darbo diena?
Šiuo metu dirbu prie sistemos, skirtos Amerikos klientui, kuri padeda geriau sekti klientų veiklą ir padeda jų pardavėjams nustatyti galimybes vietos rinkose. Šiame projekte esu jaunesnysis inžinierius ir dirbu kaip Back-End programuotojas.
Mano darbo kasdienybė susideda iš greito pasitarimo ryte, kad sužinočiau, kaip sekasi visai komandai. Pasitariame, su kokiais trikdžiai susiduriame ar aptariame progresą, taip pat nutariame, ar kuriam iš mūsų reikia pagalbos. Tuomet dirbu ir vakare parengiu trumpą ataskaitą, kas nuveikta, kad vėl galėčiau aptarti su komanda – taip analizuojame savo pažangą su klientais ir koordinuojame kūrimo pastangas.
Dienos metu vienas mėgstamiausių būdų pravėdinti galvą yra stalo tenisas. O kadangi dirbu su savo geriausiu draugu, su kuriuo susipažinau studijų pradžioje, kartais vyksta ir ne itin draugiškos varžybos.
Jau ketverius metus gyveni Lietuvoje – su kokiais kultūriniais skirtumais susidūrei?
Iš pradžių bendravimas su žmonėmis atrodė šaltesnis nei buvau įpratęs prieš tai. PAR žmonės atviresni ir mėgsta palaikyti pokalbius, net ir su pirmą kartą matomais žmonėmis. Visada stengiesi ką nors pasakyti ar paklausti, net jei ir neturi nuotaikos. Todėl man iš pradžių buvo keista, kad net, rodos, pažįstami žmonės tik mosteli ranka, neprieina pasisveikinti, arba kad parduotuvių darbuotojai neklausia, kaip tau sekasi. Bet po 4 metų pradėjau tai labai vertinti, nes tiesiog skiri laiko žmonėms, kurie tau rūpi, ir nešvaistai per daug energijos žmonėms, kuriuos pamatysi tik kartą ar du, o gal ir išvis daugiau nebesutiksi.
Kalbant apie Pietų Afriką, iš pradžių maniau, kad labiausiai pasiilgsiu maisto, gamtos ir kultūros. Tačiau supranti, kad visur yra kažkas gero, ir kad, pavyzdžiui, nors maistas nėra toks pats, jis vis tiek geras. Žinoma, man patiko, kad PAR visada supo koks nors kvapą gniaužiantis vaizdas, ir patiko, kad yra tokia didelė gyvūnų įvairovė, tačiau be viso to galima apsieiti. Vienintelis dalykas, kurio pasigendu būnant čia, yra mano šeima. Galimybė dalytis patirtimi ir praleisti laiką su mylimais žmonėmis visada laikoma savaime suprantamu dalyku, ir to trūkumą pajunti tuomet, kai jau nebeturi tokios galimybės.
Gyvenant Lietuvoje vienintelis dalykas, dėl kurio jaučiuosi kiek kaltas, yra tai, kad taip ir neišmokau lietuvių kalbos. Tačiau, mano visas darbas vyksta anglų kalba, draugai taip laisva kalba angliškai, o kelias frazes, kurių reikia apsipirkinėjant ar užsisakant maistą, esu išmokęs. Tikroji varomoji jėga mokytis kalbos yra poreikis ją išmokti, tad atsiprašau, bet Lietuvoje gyventi ir mokant anglų kalbą tiesiog yra pernelyg lengva!
