Lukas sako, kad nors ir supranta savo pasiekimų vertę, tačiau tikrai ne ji jį apibrėžia. Jam svarbiausia, kaip jį vertina artimieji, kad šalia matytų nuoširdų, paprastą ir gerą žmogų. Lukas nori būti jų gyvenimo dalis, kuri suteikia jiems bent kruopelę laimės. Jaunuolis yra tikras, kad su šeimos parama ir savo paties darbu jam ir toliau gyvenime gali sektis. Apie mokslus, požiūrį, kaip jam pasisekė pasiekti tokius rezultatus ir kokie yra jo pomėgiai be mokslo ir kalbamės su Luku.
Kaip ir savaime suprantama, kad visi besimokantys Vilniaus licėjuje „turi galvas“, nes kitaip ten neįstotų. Kaip šiandien vertini savo patirtį šioje ugdymo įstaigoje?
Norint bet kur mokytis reikia turėti galvą. Ugdymo programa ir licėjuje, ir kitose mokyklose tokia pati, todėl nesvarbu kur mokaisi – jei turi galvą, žinios, įgyti gebėjimai ir rezultatai bus aukšti. Tačiau licėjuje žmonių, kuriems mokymasis rūpi ir kurie aktyviai siekia turėti galvą, galbūt yra daugiau nei kai kuriose kitose mokyklose. Manau, tai ir sukuria gerą atmosferą.
Mokyti žmones, kurie ateina į mokyklą būtent mokytis, o ne tiesiog atbūti joje 12 metų lyg kalėjime, taip pat yra lengviau. Mokytojai licėjuje taip pat yra tikrai labai geri. Jie išties daug žino, geba mokyti, motyvuoti mokytis, kartu ir spaudžia mokinius siekti daugiau ir nebijo išlipti iš ugdymo programos ribų. Licėjuje pamačiau, kad aš rūpiu savo mokytojams ir jie iš visų jėgų stengiasi padėti įveikti nesėkmes.
Ar visuomet sekėsi gerai mokytis?
Nepamenu, kad kažkada būtų kilę didelių, neįveikiamų sunkumų mokantis. Žinoma, kartais tekdavo paplušėti stipriau, kad ištaisyčiau iškilusias spragas, bet naktimis prie mokslų nesėdėdavau, o jei kažkas jau labai sunkiai eidavosi, tai tiesiog nuspręsdavau pailsėti ir kitą dieną viskas būdavo aiškiau. Manau, kad geriau yra kažko nepadaryti dabar, pailsėti, pamiegoti, nei per ašaras ir miegus kankintis dėl menkų rezultatų.
Ar pergyveni, kai nepasiseka, jei taip išvis būna?
Žinoma būna, kad nesiseka. Gana skaudi nesėkmė pasitaikė visai nesenai. Praeitų metų gale aplikavau į JAV universitetus. Nors tai daryti nusprendžiau vėlokai, tačiau tikrai labai norėjau ten patekti. Taip pat vieno interviu su universiteto metu man atrodė, kad labai gerai pasisekė. Žinojau, kad šansas patekti labai mažas, tačiau vis tiek labai norėjau. Bet padariau klaidą, ir mano norėjimas peraugo į tikėjimąsi. Todėl kai sužinojau, kad Amerika manęs nenori, buvo tikrai skaudu.
Manau, kad „išgyventi“ nesėkmes labiau padeda ne tai, ką darai po jų, o ką darai prieš jas. Visada reikia labai norėti, bet niekada nesitikėti. Tada ir nesėkmė ne tokia skaudi, ir pasisekimas daug malonesnis.
Kas yra tas paties arkliukas?
Manau, kad tiesiog gana lengvai pagaunu dalykų esmę, ko dažnai užtenka. Nežinau, kaip man tai pavyksta, gal iš tikrųjų nepavyksta ir aš neteisingai suprantu savo mokymosi sėkmės priežastį, bet tiesiog suprantu, ką man nori pasakyti kiti žmonės, šiuo atveju – mokytojai. Manęs netrikdo tai, kad jie būna ir truputį susimaišo, ar kažką nutyli, ar kažkur suklysta. Aš tiesiog nesikabinėju prie detalių ir užsipildau visus tarpus pats. Nesakau, kad esu labai kietas ir išmintingas, bet girdėjimas, domėjimasis ir visko matymas plačiau atvedė mane prie geresnių rezultatų. Kiekvienas žmogus ir kiekviena patirtis gali išmokyti kažko įdomaus ir naudingo.
Dar kas labai prisidėjo prie sėkmės moksle yra tai, kad tėvų ir senelių dėka nuo pat mažens kartu su jais aktyviai dalyvavau protmūšiuose, viktorinose, įvairiuose žaidimuose. Mačiau nuo mažumės kaip mano artimieji ir jų aplinkos žmonės viskuo domėjosi, dalindavosi žiniomis, koks iš esmės azartas yra žinoti daugiau. Jie mane pirmieji išmokė, kad mokslas neturi būti kažkoks sudėtingas, sureikšmintas, įveikiamas tik per kančias, o atvirkščiai, kad mokytis yra labai įdomu. Jie manęs niekad nespaudė mokytis, jie man sukūrė kitokią terpę. Manau, kad būtent buvimas tokioje žinių siekimo aplinkoje praplėtė bendrą mano išprusimą, pasaulio suvokimą, o tai padeda labai įvairiose gyvenimo sferose – viena iš jų – mokslas.
Kaip iš savo pusės vertini dabartinę švietimo sistemą?
Iš tikrųjų, tai nelabai žinau, kaip veikia dabartinė švietimo sistema. Pabuvau jos dalyvis, bet nesistengiau labai stipriai suprasti jos veikimo. Jei dabar bandyčiau ją peikti, tai tiesiog piktinčiausi tuo, ko nesuprantu. Tai nereiškia, jog manau, kad švietimo sistema yra tobula, tačiau savo spėliones ir spekuliacijas pasiliksiu sau.
Kalbant apie šių metų egzaminus, kurie jų pasirodė lengvesni, kurie sunkesni? Kaip su ta matematika, kuri visiems kliūna?
Man atrodo visi egzaminai labai lengvi, kai ilgą laiką mokslams skiri tiek dėmesio, kiek jie reikalauja, tuomet ir rezultatai geri. Lengviausi egzaminai man pasirodė matematikos ir geografijos. Galbūt dėl to, kad šiose srityse man gerai sekasi. Tačiau, mano manymu, jie iš tikrųjų nebuvo sunkūs. Taip, jei būčiau matematiką pradėjęs mokytis metus prieš egzaminą, gal jis ir atrodytų nežmoniškai sunkus, tačiau kai mokaisi 12 metų, tada viskas atrodo daug paprasčiau.
Būtent dėl to kiti egzaminai – anglų, lietuvių ir fizikos atrodė sudėtingesni. Gerai supratau šnekamąją anglų kalbą, lietuvių kalba atrodė trivialu, o fizika atrodė kaip paprastesnė matematika, todėl šiems dalykams skyriau nedaug dėmesio, bet pradėjus ruoštis egzaminams pamačiau, kad reikia ne kartotis, o mokytis. Jei ne kai kurių mokytojų nuoširdi pagalba, šių egzaminų balai būtų daug žemesni vien dėl to, kad jaučiausi per daug kietas ir nekreipiau į šiuos dalykus pakankamai dėmesio.
Kur planuoji studijuoti ir kodėl būtent tai?
Studijuosiu sociologiją Amsterdamo (Olandija) universitete. Man svarbiausias ir įdomiausias yra žmogus. Nors daug su žmonėmis nebendrauju, kartais galiu būti nepastebimas, tačiau bendrauti labai mėgstu, tai čia toks oksimoronas gaunasi (šypsosi, aut. pastaba).
Kodėl pasirinkai studijuoti ne Lietuvoje?
Nusprendžiau studijuoti užsienyje, nes tai atrodė įprastas, normalus tolesnis gyvenimo etapas: kai gerai sekėsi 1-8 klasėse – reikia eiti mokytis į licėjų, jei gerai licėjuje – reikia vykti studijuoti į užsienį (šypsosi, aut. pastaba).
Bet nepaisant šios sekos, aš tikrai noriu studijuoti užsienyje. Manau, kad universitetų reitingai nėra kuriami šiaip sau. Nors aukštai reitinguose esančio universiteto baigimas nebūtinai išpildys visas mano svajones, tačiau tikrai joms nesutrukdys. Universitete tikiuosi vėl pakliūti į palaikančią, malonią ir akademiškai susikaupusią atmosferą. Tikiuosi tokio pat pokyčio, kokį patyriau ateidamas į licėjų. Taip pat manau, kad gyvenimas užsienyje suteiks daugiau, nei pasilikimas Lietuvoje – kitokią, platesnę pasaulėžiūrą, svarbių pažinčių, kitokių žinių. Dėl tokių priežasčių, manau, ir kiti nusprendžia išvykti. Pasaulis didelis ir įdomus, norisi kuo daugiau pamatyti ir patirti, turėti daugiau galimybių nei Lietuvoje.
Po studijų planuoji sugrįžti?
Planuodamas savo gyvenimą dabar manau, kad po studijų grįšiu į Lietuvą. Man labai svarbi šeima, taip pat bendrauti ir mąstyti lietuviškai daug paprasčiau, natūraliau ir maloniau. Žinoma, nežinau kas nutiks ateityje, bet kol kas planas yra grįžti.
Dar vienas paties gyvenimo etapas – TV projektas „Tūkstantmečio vaikai“, kur skynei pergales. Koks buvo kelias link jų ir koks tas jų skonis?
Visada stebėdavau įvairius žaidimus, ir tiesiog jaučiau, kad atėjo mano eilė juose sudalyvauti. Jiems ruošiesi visą gyvenimą, nes nėra kaip jiems mokytis, pasikartoti. Tiesiog iš visur – tų pačių žaidimų, mokyklos, knygų, interneto, kitų žmonių prisirenki įvairių faktų ir žaidimo metu arba pakartoji jau girdėtą informaciją, arba kai klausimai įdomesni ir geresni pasinaudoji turimomis žiniomis, atpažįsti kaip modelį ir pateiki teisingą atsakymą.
Kai pirmą kartą dalyvavau „Tūkstantmečio vaikuose“, tas buvo šeštoje klasėje, tai iškritau pirmame etape. Tikrai nebuvo labai smagu. Visi kas dalyvauja tokiuose žaidimuose nori ir tikisi laimėti. Kam eiti žaisti, jei nenori laimėti. Jei nenori, tai neplanuoji, jei neplanuoji – nelaimėsi. Vėliau vis pavykdavo nueiti toliau, o jau laimėjus buvo tikrai labai smagu.
Ką patartumei jauniems žmonėms, kurie nori laimėti?
Tai visuomet klausyti ir matyti, kas vyksta aplink, gaudyti faktus. Taip pat svarbu neišsigąsti. Visada bus taip, kad kažko nežinosi. Susidūrus su sunkumais svarbu nesutrikti ir judėti toliau. Jei pirma klausimo dalis atrodo paini, svarbiausia nenustoti klausytis, nes dažnai atsakymas į klausimą, kuriame pilna naujos, nesuprantamos informacijos, būna labai paprastas. Filmavimo kameros taip pat iš pradžių būna didelis trikdis, nes labiau galvoji apie tai kaip atrodai, skambi, o ne apie teisingus atsakymus. Tačiau prie studijos, kaip ir prie visko, priprantama ir televizijos žaidimuose tikrai yra lengviau vadinamiesiems „veteranams“ nei naujokams (šypsosi, aut. pastaba).
Lukai, o kokie yra Tavo pomėgiai už žinių ir mokslo sienos?
Didžiausias mano pomėgis yra kelionės. Iš esmės esu labai dėkingas, kad tėvai niekad nepalikdavo mūsų su sese pas ką nors kur nors ir patys vieni sau leisdavo laisvalaikį, kažkur atskirai linksmindavosi, bet pažindavo pasaulį, turiningai gyveno, ir visad mus pasiimdavo ir vis dar pasiima kartu. Mums tikrai įdomu, smagu, gera kartu būti. Tai padeda kurti gražius santykius, kas suteikia daug laimės. Nuo pat prosenelių mūsų šeimoje yra kuriamas stiprus ryšys, bet ne kažkaip dirbtinai, kad reikia jį turėti. Tai – natūralūs, nuoširdūs, atviri santykiai. Mūsų giminė didelė, nuolat bendraujanti, kartu keliaujanti, besirūpinanti vieni kitais.
Be kelionių taip pat mėgstu suktis virtuvėje, tik labai nemėgstu kepti visokius saldžius gaminius, nes norint juos gerai pagaminti, reikia tiksliai sekti receptą. Man patinka gaminti pagal du kriterijus – ką turime savo šaldytuve ir pagal nuotaiką (juokiasi, aut. pastaba). Virtuvėje mėgstu eksperimentuoti. Dėl to kartais mano patiekalai būna nevalgomi (juokiasi, aut. pastaba). Bet po tokių nesėkmių daugiausia juk ir išmoksti. Kai gaminu ne pagal receptą galiu labiau atsipalaiduoti, gaminimas tampa daug malonesnis – beveik kaip meditacija. Be abejo, labai smagu pavykus patiekalui, juo pavaišinti kitus.
Ir dar vienas mano pomėgis yra filmai. Nevaidinu didelio jų eksperto, mėgstamiausiųjų sąrašas gan standartinis: pirmieji du „Krikštatėvio“ filmai, tuomet „Goodfellas“, „Forestas Gampas“, Tarantino filmai ir kiti. Jeigu tik būčiau drąsesnis ir „meniškesnis“, labai norėčiau būti režisieriumi. Esu tikras, kad galėčiau sukurpti ne vieną įdomią istoriją (šypsosi, aut. pastaba).
