Japonų kalba vietoj gydytojo karjeros
VDU Humanitariniame fakultete Rytų Azijos šalių kultūrą ir kalbas studijuojantis Gražvydas atviras – mokykloje tokio savo gyvenimo net neįsivaizdavo, nes jo planas buvo tapti gydytoju – pratęsti giminės tradiciją. Vėliau vaikinas susidomėjo anime kultūra, paskutinėse klasėse Vilniuje lankė Lietuvos mokinių neformalaus švietimo centro užsiėmimus, skirtus Rytų Azijos kultūrai. Tačiau tik susidūrus su sunkumais mokykloje – o tiksliau, chemijos pamokomis, Gražvydas suprato, kad medicina – ne jam, o draugai ir šeima patarė sukti humanitarinių mokslų kryptimi.
„Dabar esu, kur esu, ir nesigailiu. Aišku, būna dienų, kai pagalvoji – ir ką toliau su šita kalba veiksiu?“, – vieną sunkiausių Rytų Azijos kalbų pasirinkęs vaikinas stengiasi per daug dėl ateities nesirūpinti, o mėgautis tuo, ką studijuoja ir veikia šiuo metu. „Po Japonijos supratau, kad per daug jaudinuosi dėl mokslų – juk turiu nemažai laiko ir galiu savo tempu ramiai mokytis toliau. Svarbiausia, atlieku visus darbus, visas paskaitas lankau ir man to užtenka“, – ramiai pasakoja optimizmu trykštantis Gražvydas.
Į Akitos tarptautinį universitetą Šiaurinėje Japonijos dalyje vaikinas išvyko antrame kurse ir iš planuotų keturių mėnesių liko pusmečiui – po semestro savo iniciatyva susirado praktiką Lietuvos ambasadoje Tokijuje. Avantiūrų nebijantis Gražvydas atvažiavo minimaliai mokėdamas japoniškai, o grįžo su žiniomis, patirtimi ir dar didesne motyvacija.
Mokslai tarptautiniame universitete
„Porą dienų kalbėjau angliškai, kol išsidrąsinau ir pradėjau kalbėti japoniškai paskaitose. O kai įsivažiavau, jau ir su vietiniais bendraudavau ir parduotuvėje ko paklausti galėjau. Ten kitaip nei Lietuvoje, kur tu japonų kalbą pavartosi paskaitose, padarysi namų darbus, gal filmą pažiūrėsi japoniškai. Ir tuo viskas pasibaigs. O nuvykęs į Japoniją turi per save verstis, nes reikia ir apsipirkti, ir autobusu važiuoti, ir ko nors vietinių paklausti. Taip net nepastebi, kaip pralauži kalbos barjerą“, – pranešime spaudai pasakoja Gražvydas.
Nedideliame žaliame Akitos mieste mokęsis VDU studentas čia susirado draugų iš įvairių šalių, vieną aplankyti – į Švediją jau važiuos šią vasarą. Gražvydas prisipažįsta, kad net didelio kultūrinio šoko nepatyrė papuolęs į kitą pasaulio kraštą, – universitetas tarptautinis, nutolęs nuo Japonijos didžiųjų miestų, daug užsieniečių.
Universitetas, kaip daugelis užsienio aukštųjų mokyklų, išsidėstęs studentų miestelyje. Viskas pasiekiama ranka: bendrabutis, universitetas, parduotuvė, studentų baras. Pro šalį kursuoja autobusai, vežantys į miestą ar artimiausią prekybos centrą.
Didžiausias, anot vaikino, skirtumas tarp lietuviškų universitetų – daugiau nei valandą trunkančios paskaitos, per kurias nereikia niekur skubėti: „Tai absoliuti dovana, nes per paskaitą suspėji dar ir medžiagą įsitvirtinti ir ją aptarti“.
Tokijuje – išgyvenimas savo jėgomis
Prieš išvykdamas iš Lietuvos Gražvydas buvo daug pasiskaitęs ir peržiūrėjęs įvairių video, ką užsieniečiai turėtų žinoti apie japonų kultūrą. Vis dėlto, tikroji patirtis prasidėjo persikėlus į Japonijos sostinę atlikti praktikos.
„Tokijuje mane lyg nuo virvės paleido ir sako – gyvenk dabar kaip nori, – juokiasi Gražvydas. – Mano japonas draugas Jukis padėjo susirasti vietą, kur gyventi. Tai tiesiog visur vaikščiodavau ir tyrinėdavau aplinką. Kadangi mobiliųjų duomenų neturėjau, tai buvau ne kartą pasiklydęs, bet galiausiai atsidurdavau ten, kur reikėjo. Ar dėl to jaudinausi? Ne, man tai vis tiek buvo nuotykis ir dabar turiu ką atsiminti“, – pasakoja drąsos nestokojantis vaikinas.
Kalbos jis irgi buvo priverstas staigiai išmokti: „Tokijuje viename bute gyvenau su devyniais japonais, iš kurių tik vienas šiek tiek mokėjo angliškai. Todėl neturėjau jokio gelbėjimosi rato – tik kalbėti japoniškai“, – Gražvydas juokiasi, kad jis ne tik išmoko japonų kalbos, bet ir išmokė kambario draugą angliškai.
Geriausias išradimas – ryžių virtuvas
Anglų kalba Japonijoje – vienas iš europietiškų stereotipų, esą tokioje pažangioje valstybėje lengva susikalbėti angliškai. Antras, anot Gražvydo, stereotipas, likęs nuo 8-9 dešimtmečio, kad Japonija savo pažanga yra stipriai atitrūkusi nuo viso pasaulio.
„Žinoma, kai atvyksti į Japoniją, ypač į Tokijo Šibujos rajoną, didelį įspūdį padaro visas tas apšvietimas ir 3D lauko reklamos, įvairūs kompiuteriniai žaidimai ir kitokios įdomios smulkmenos, kurių nepamatysi Lietuvoje. Bet kasdieniame gyvenime to skirtumo nesimato. Aišku, turi jie tą savo ryžių virtuvą, kuris labai patogus, ir mane japonai išmokėti kaip taisyklingai tuos ryžius paruošti. Tačiau jie visai neseniai atsisakė diskelių, naudoja faksus, atlenkiamus mobiliuosius telefonus, ir apskritai, visoje šalyje yra kosminis popierizmas“, – vardija vaikinas.
Pasak jo, vienintelis tikrai šokiruojantis dalykas – Tokijo metro sistema, kurią vien suprasti vaikinui prireikė beveik mėnesio. „Tikra tiesa, kad yra net specialus žmogus, kuris tave įgrūda į traukinį, ir man tai yra tekę patirti. Kuprinė tarp kojų ir stovim visi susigrūdę kaip marinuotos silkės skardinėje“, – juokiasi Gražvydas, pridurdamas, kad net ir tokioje grūstyje nebūdavo jaučiamas nei kvepalų, nei rūkalų tvaikas.
„Gatvėse nematai rūkančių žmonių, nei elektroninių, nei paprastų cigarečių. Ant šaligatvių yra įspėjamieji užrašai, kad nerūkyk, pagalvok apie žmogų einantį paskui tave“, – iš japonų keistenybių vaikinui dar paliko įspūdį gėrimų automatai, tiekiantys pieno stiklines, kurį vietiniai geria išsimaudę karštose versmėse.
Neįkainojama patirtis
Studentas prisipažįsta, kad pusės metų Japonijoje buvo mažai ir tikrai dar būtų likęs ilgiau. Kiekvieną vakarą vaikinas susiskambindavo su šeima ir dalindavosi savo patirtais nuotykiais, tad kai jau artėjo išvykimo diena, užplūdo namų ilgesys.
„Su mama susitarėme, kad kai baigsiu bakalaurą, važiuosime kartu į Japoniją ir aš jai būsiu gidas, – vaikinas svajoja galbūt vieną dieną galėsiantis gido karjerą susieti ir su savo gyvenimu. – Turiu kelias idėjas. Norėčiau baigti magistrantūros studijas arba gauti gido licenciją ir išvažiavus į Japoniją patyrinėti, paieškoti mažiau lankomų vietų, o po to siūlyti turus po specifines Japonijos vietas“.
Kaip bus ateityje Gražvydas nežino, bet yra tikras, kad nepasinaudojęs mainų programa būtų daug praradęs: „Būčiau nesutikęs savo labai gero draugo iš Švedijos, nemanau ir kad kalbos lygį būčiau tiek pakėlęs. Iš tiesų, būčiau labai daug ko nepamatęs ir nepatyręs, dėl ko ilgai gailėčiausi“.
