– Pradėkime nuo to, kada atsiranda konfliktas, vartojant Rusijos sukurtą turinį Lietuvos ar Baltijos šalių istorinėmis temomis?
– Aš išskirčiau du tokius momentus. Reikia suprasti, kad kartais istoriniai informaciniai konfliktai atsiranda objektyviai ir natūraliai dėl to, kad persidengia mūsų ir Rusijos auditorijos. Turiu omenyje, kai mes savo istoriją pasakojame savo auditorijai ir tai, kaip tai, pavyzdžiui, daro Rusijos valdžia per savo valstybines televizijas ar švietimo sistemoje, pasakodama apie sovietmetį ar kitus laikotarpius. Tai tampa savotišku interpretacijos objektu. Mums atrodo, kad žinutės, kurios yra skirtos Rusijos vidinei auditorijai, yra nutaikytos į mus kaip informacinio karo dalis. Mes dažnai įsiaudriname, reaguojame. Tai yra natūralu – emocijos, skirtingos interpretacijos.
Tai svarbu suprasti ir nesumaišyti objektyviai atsirandančių konfliktų ir susidūrimų su labai tikslingomis kampanijomis, tikslingomis informacinėmis operacijomis, nukreiptomis į istoriją.
– Kokias išskirtumėte pagrindines šiuo metu vyraujančias istorines temas, kuriomis Kremlius siekia paveikti Lietuvos informacinę erdvę?
– Kalbant apie tikslingas Kremliaus kampanijas prieš Baltijos šalis, sakyčiau, kad yra kelios temos.
Pirmoji – sovietmečio tema. Šiuo atveju, kadangi Baltijos šalyse sovietmetis įvardijamas kaip okupacija ir tai kelia didžiulį susierzinimą bei nepasitenkinimą Kremliuje, tai tas naratyvas dažnai yra pakeičiamas, bandoma pademonstruoti sovietmečio didybę, taikoma į savotiškas sovietmečio nostalgijos gaideles mūsų auditorijose. Pasakojama apie sovietmečio fabrikus, industrializaciją, kuriama tokia mitologija. Tai – viena linija.
Kita linija yra bandymas pavaizduoti mūsų pasipriešinimą po karo kaip savotišką koloborantų, žydšaudžių laikotarpį. Ten dažnai akivaizdžiai naudojamos propagandos technikos. Dažniausiai jas apibūdinu kaip „ad absurdum“ techniką, kai atrenkami tam tikri vienetiniai atvejai – lietuvių dalyvavimo holokauste ar koloboravino – ir jais bandoma plačiais potėpiais nupiešti visą mūsų istorinį laikotarpį, įvardyti pokarį kaip savotišką koloborantų metą, pridedant tokius epitetus, kaip „fašistai“ ir pan.
Manyčiau, yra du tokie esminiai istoriniai pjūviai, panaudojami tikslingose kampanijose. Tačiau svarbu turėti omenyje – kartais tie susidūrimai atsiranda objektyviai, ne dėl tikslingų operacijų ar kampanijų.
– Kokius išskirtumėte pagrindinius tikslinių istorinių manipuliacijų tikslus?
– Sakyčiau, Rusijos strategijai apibrėžti savotiškai tiktų Galijoto apibrėžimas, tai – „tamsioji galia“, noras suskaldyti, supriešinti tas visuomenes, į kurias tokios kampanijos yra nukreiptos. Šioje vietoje šnekėčiau ne tik apie istoriją, bet ir apie tam tikras socialines, ekonomines temas, tam tikrus mūsų iššūkius, skaudulius, kuriais bandoma manipuliuoti, siekiant supriešinti.
Jei tai – istorinės temos, tuomet tam tikri susipriešinimai; jei migracijos iššūkiai, tai, atitinkamai, irgi panašios kampanijos. Sakyčiau, tai yra pagrindinis tikslas. Ir tai nėra specifiška Lietuvai. Jeigu pažiūrėtume plačiau į Kremliaus strategiją Vakaruose, toje pačioje Amerikoje, pas mus – vienos socialinės istorinės temos, o jeigu žiūrime į Ameriką – ginklų, rasizmo temos.
Pažiūrėkime, kaip aktyviai Kremlius su tomis temomis dirba ten. Geriausias pavyzdys Amerikoje –
Butinos istorija, kuomet Rusijos veikėja, prisistatydama esanti kampanijos už ginklus rėmėja, dalyvavo toje ginklų temoje, rateliuose bei bendruomenėse.
– Jūsų vertinimu, ar Lietuvai pavyksta atsilaikyti prieš grėsmes, kurios iškyla bandant manipuliuoti istoriniais kontekstais?
– Manau, kad tai – labai subtilus klausimas. Kai esi tvirtas ir išdiskutavęs savo istorijos iššūkius, tai ir yra tavo stuburas. Nereikia įsivaizduoti, kad Kremliaus operacijos sugriaus mūsų socialinį audinį ar vienybę. Kuo mes esame labiau išsidiskutavę viduje, ypač skaudžiomis temomis, tuo esame atsparesni manipuliacijoms. Sakyčiau, kad sąlyginai esame patenkinamoje būklėje ir nereikia per daug dėmesio teikti toms vykdomoms kampanijoms, kiek savo vidiniams iššūkiams.
– O ką dėl savo saugumo gali padaryti informacijos vartotojas, kaip jam atskirti objektyvų turinį?
– Visų pirma, tikrinti informacijos šaltinius. Jeigu šaltinis nežinomas, tuo labiau, jeigu pastebėtas anksčiau tam tikrose manipuliacijoje ir nekelia pasitikėjimo, jau turėtų užsidegti tam tikros raudonos lemputės.
Manau, labai svarbu matyti, ar visa ta medžiaga nukreipta į informavimą, ar į gryną emociją, norą paveikti auditoriją, išgąsdinti, įaudrinti, sukelti kažkokius kitus jausmus. Jeigu tai – pagrindinis tikslas, jau turėtų kelti tam tikras abejones, nes toks pat yra ir propagandos strateginis tikslas – viską suversti į gryną emociją. Labai svarbu visada tikrinti informaciją, kurią sužinai. Tai turėtų būti pagrindų pagrindas.