Šeima nenorėjo prisirišti prie materialaus turto
Kristina ir Ivanas Horomanai (Horoman), prieš nutardami grįžti gyventi į Lietuvą, net ketverius metus gyveno Ispanijos pietuose. Ten šeima išvyko dėl geresnio klimato.
„Tačiau, pagausėjus šeimai ir prasidėjus pandemijai, persvarstėme savo prioritetus ir nutarėme grįžti į Lietuvą. Ir nors gyventi Ispanijoje mums sekėsi puikiai, ten susikūrėme svajonių gyvenimą, artimųjų ilgesys ir baimė būti atskirtiems paskatino grįžti. Supratome, kad laikas bėga ne mūsų naudai, o Ispanija juk niekur nedings“, – prisimena pašnekovė.
Anot jos, Ispanijoje jie džiaugėsi savo laime vieni. O čia, Lietuvoje, gali ja dalintis su artimaisiais ir brangiais draugais.
„Norėjau, kad vaikai turėtų tokią vaikystę, kokią turėjau aš. Ivanas taip pat visada labiau vertino ryšį su žmonėmis. To ryšio neatstojo net saulė, ja Ispanijoje buvo galima džiaugtis ištisus metus“, – teigia Kristina.
Moteris pripažįsta: į Lietuvą jie grįžo visai be jokio plano. Šeima nutarė laikinai apsigyventi pas Kristinos senelius, kadangi šie turėjo didelį namą, jame gyveno vieni.
„Abu su vyru dirbame nuotolinius darbus, o mūsų vyriausiasis sūnus tuo metu taip pat mokėsi nuotoliniu būdu ir baigė antrą klasę Ispanijos mokslo sistemoje. Grįžę į Lietuvą tikrai neplanavome įsigyti namų. Prisirišti prie kokio nors materialaus turto niekada nebuvo mūsų siekiamybė. Vertiname laisvę ir nepriklausomybę. Minimalizmas mums – labai artimas. Dėl šios priežasties neplanavome nieko pirkti“, – sako pašnekovė.
Vis dėlto, pripažįsta ji, giliai širdyje abu su vyru tikėjo, kad jei jie kada nors ir įsigis kokį nors nekilnojamąjį turtą, tai tas objektas tikrai bus išskirtinis. Prieš įsigydami dvaro sodybą, jie svarstė apie seno autobuso renovaciją, kuriuo būtų galima apkeliauti visą pasaulį, taip pat apmąstė galimybę nusipirkti akmeninį namelį Ispanijos šiaurės kalnuose. Tačiau šių idėjų atsisakė dėl tos pačios priežasties, dėl kurios grįžo gyventi į Lietuvą, – laime jiems norisi dalintis su šeima.
Apžiūrėti istorinę sodybą paskatino vyro sapnas
Netoli Elektrėnų esančios 19 amžiaus sodybos, vėliau tapusios mokykla, Kristina su vyru pirkti neplanavo. Ji pasakoja, kad Ivanas turi įprotį kartkartėmis peržvelgti vietos nekilnojamojo turto ir automobilių pardavimų skelbimus. Įdomesniais variantais jis visada pasidalina su žmona.
„Vienas iš daugelio skelbimų buvo ir apie šią sodybą. Tai – apleistas 1850 metų statybos raudonų plytų namas, šalia kurio – ežeras. Sodyba įsikūrusi tarp Vilniaus ir Kauno. Pamenu, raudonos plytos patraukė mūsų dėmesį, tačiau objekto kaina pasirodė neadekvati. Dėl šios priežasties skelbimą išjungėme ir tiek“, – teigia pašnekovė.
Vis dėlto, tą vakarą, atsigulusi ilsėtis, Kristina niekaip negalėjo pamiršti matyto skelbimo. Ji galvojo apie išskirtinius raudonų plytų raštus. Ryte atsibudęs jos vyras Ivanas pasakė, kad sapnavo vakar skelbime matytą sodybą, kaip šeima važiavo jos apžiūrėti. Smalsumo vedami jie kitą dieną ten ir nuvyko.
„Sodyba buvo sunkiai privažiuojama, labai apleista, apaugusi menkaverčiais krūmais. Ji apleista buvo beveik tris dešimtmečius, ją niokojo vandalai. Stiklai išdaužyti, krosnys sugriautos, viskas, kas galima, – išvogta. Buvo baugu ir gaila matyti tokį vaizdą, tačiau pajutome ir sunkiai paaiškinamą romantiką bei šio pastato potencialą. Jau tada supratome, kad viską sutvarkius būtų galima ne tik išsaugoti, bet ir pratęsti dvaro sodybos istoriją“, – prisimena Kristina.
Anot jos, tuo metu šeima tik žinojo, kad namas priklausė turtingai Šumskų šeimai. Vėliau, jiems emigravus į Lenkiją, dvaro sodyba atiteko valstybei. Vėliau Kristinai su vyru pavyko išsiaiškinti ir daugiau istorijos detalių bei atrasti paskutinės name gyvenusios kartos kontaktus.
Renovaciją pradėjo tuščiomis kišenėmis
Mažai kam suprantamas susižavėjimas apleista dvaro sodyba nugalėjo – šeima nusprendė čia esančius pastatus įsigyti. Būsimų namų griuvėsius jie įsigijo iš santaupų, tad renovaciją pradėjo kišenėse švilpaujant vėjams.
„Viską darėme be paskolų ir kitų finansavimo šaltinių. Nebeliko nieko kito, tik patiems imtis darbų. Pradėjome nuo aplinkos tvarkymo. Pamenu, gyvenome automobilyje ir kasdien tvarkėme šabakštynus, genėjome medžius, kuopėme šiukšles. Tuo pat metu turėjome dirbti ir savo tiesioginius darbus“, – pasakoja Kristina.
Visgi, pabrėžia, prieš oficialiai įsigydami šį neeilinį pastatą, jie pasisamdė statybų inžinierius, šie techniškai įvertino statinius, apžiūrėjo konstrukcijas bei pateikė įžvalgų. Jos ir lėmė šeimos galutinį apsisprendimą sodybą pirkti.
„Supratome, kad dėl potencialo neklydome, tereikia jį išlaisvinti. Tuomet pagrindiniame name atlikome svarbiausius darbus, kitaip tariant, suteikėme jam „pirmąją pagalbą“. Šiuo metu atidžiai stebime jo būklę. Tuo tarpu nusprendėme „pasitreniruoti“ su svirno renovacija. Kadangi čia ateityje bus svečių namelis, išsikėlėme tikslą patikrinti jo galimybes. Tai – lyg repeticija prieš pagrindinio namo renovaciją. Renovavę svirną planavome ten gyventi, kad galėtume būti arčiau dvaro sodybos“, – paaiškina pašnekovė.
Kristina nurodo, kad renovuojant svirną jie daug darbų padarė patys, tačiau tam tikriems darbams atlikti teko samdyti darbininkus. Pavyzdžiui, jie neturėjo reikiamų kompetencijų, kaip dengti stogą, tad samdė specialistus.
Siekia išsaugoti pastatų autentiškumą
Svirno renovacija, anot Kristinos, buvo intensyvi ir truko apie tris mėnesius.
„Kiek laiko jau atliekame visus darbus, išmatuoti sunku, mat dvejus metus nuo įsigijimo vis ką nors darome, nors ten dar negyvename. Ir nors visuomenėje vyrauja įsitikinimas, kad renovacija kainuoja brangiau už naujo namo statybas, manau, tai ginčytina tema. Viskas priklauso nuo žmogaus lūkesčių ir siekiamo komforto bei perfekcionizmo lygio. Sutaupyti, žinoma, galima. Kuo daugiau darbų darysi pats, tuo viskas pigiau kainuos. Tik reikia suprasti, kad paslysti lengva dėl tam tikrų sričių neišmanymo. O juk eksperimentai taip pat gali kainuoti labai brangiai“, – sako pašnekovė.
Anot jos, labai svarbi ir vizija. Pagrindinis šeimos tikslas – išsaugoti pastatų autentiškumą. Dėl šios priežasties jie naudoja ir pernaudoja jau turimas medžiagas, pavyzdžiui, medieną, plytas, stogo skardą, langų rėmus.
„Mes nuolatos ieškome autentiškų naudotų baldų, interjero detalių. Tokie pasirinkimai skatina kūrybą, fantaziją ir padeda taupyti. Taip pat mokomės daiktus gaminti patys. Pavyzdžiui, gaminome varinius radiatorius, restauruojame senovinius baldus ir juos praktiškai pritaikome svirno interjere. Mums tai – tikras atradimų procesas. Norime atsiplėšti nuo standartų, ieškoti tvarių, natūralių sprendimų. Mes tikrai nesistengiame modernizuoti istorinės sodybos“, – teigia Kristina.
Moteris nurodo, kad jiems su vyru jau teko tvarkyti sovietmečio renovacijos klaidas pagrindinio namo viduje, o taip pat ir remontuoti akmeninius svirto pamatus, kurie buvo pažeisti sprogmens karo metu. Visa šeima mūrijo akmenis, ieškojo informacijos, kokias medžiagas naudojo protėviai. Jiems teko tvarkyti ir skilimus sienose, pašalinti seną tinką nuo sienų viduje. Taip pat šlifavo plytas ir atliko kitus darbus. Saugodami pastatų autentiškumą panaudojo seną stogo skardą interjere. Tai padarė ir su skilusiomis plytų atliekomis, kurios dabar tarnauja vietoje lauko plytelių. Draugai, su kuriais jie susipažino „Instagramo“ socialiniame tinkle, sodybai savanoriškai pagamino laiptus.
Moteris nurodo, kad jie tikrai nenorėtų nusipirkę seną trobą joje atlikti „Euro“ arba „Express“ remonto, vėliau sustatyti masinės gamybos baldus ir didžiuotis tokiu projektu. Jų šeima renovaciją traktuoja kaip autentiškumo išsaugojimą ir istorijos pratęsimą.
Projektas truks visą gyvenimą
Paklausta, kiek laiko dar truks visas šis išskirtini projektas, Kristina tik nusišypso.
„Čia panašiai, jei klaustumėte žmogaus, kiek jam liko gyventi. Mūsų projektas užtruks visą gyvenimą, kadangi renovacija nesibaigia niekada. Net jei ir atrodys, kad visos plytelės suklijuotos, kitą dieną gali atsirasti naujas įtrūkimas sienoje. Sakyčiau, šiuo metu mes dar tik įpusėjome repeticiją, tikrasis projektas dar net neprasidėjo. Tačiau smagu, kad mėgaujamės procesu ir niekur neskubame“, – įsitikinusi ji.
Moteris sako, kad tą dieną, kuomet tapo oficialiais istorinės sodybos šeimininkais, jie džiaugėsi tik dviese su vyru. Jų aplinkoje esantys žmonės tokį pirkinį vertino skeptiškai ar net su tam tikra baime.
„Vyro šeima ir draugai taip pat tik per atstumą sužinojo naujienas. Nusprendėme „Instagram“ socialiniame tinkle sukurti paskyrą „The Horomans“: norėjome artimiesiems pagrįsti savo pasirinkimą, tad nusprendėme dalintis renovacijos eiga ir rezultatais“, – nurodo pašnekovė.
Kristina teigia, kad ilgainiui auditorija socialiniame tinkle augo, bendraminčių ratas didėjo. Tai tapo lyg papildoma motyvacija, kuomet tenka susidurti su iššūkiais.
„Mus sekantys žmonės padeda nenuleisti rankų, jie pataria, skatina judėti pirmyn. Socialiniai tinklai padėjo sulaukti ir talkos, palaikymo. Čia net radome žmonių, kuriuos dabar galime vadinti brangiais bičiuliais. Manau, mūsų paskyra net kiek pavojinga, nes bent dvi Lietuvos šeimos pasekė mūsų pavyzdžiu ir įsigijo apleistas sodybas. Vėliau sulaukėme padėkų, kad būtent mūsų pavyzdys įkvėpė juos žengti tokį žingsnį“, – džiaugiasi moteris.
Ji sako, kad „The Horomans“ paskyroje jų šeima dalinasi ne tik gyvenimo kaime romantika, tačiau ir realybe, kuri ištinka nutarus renovuoti seną pastatą.
„Pasakojame apie šeimos ryšį, santykį su gamta, kaimą. Per šiuos metus išmokome atviriau dalintis savo gyvenimo dokumentika. Virtualiai auginame bendruomenę ir taip stipriname vertybes. Džiugu, mat ši paskyra tapo didele mūsų projekto dalimi“, – teigia pašnekovė.
Visiems, kurie svajoja apie panašų pirkinį, Kristina pataria klausyti savo širdies, o ne aplinkinių žmonių nuogąstavimų. Anot jos, jei jie būtų klausę kitų žmonių, šio projekto dabar nebūtų.
„Manau, reikia išjausti ir turėti pakankamai parako nerti į tokią mažai kam logišką avantiūrą. Svarbu suprasti, kad čia logikos nėra. Čia slepiasi daug gilesnių dalykų. Juk standartai mus visus suvienodina, o kai pasirenkame eiti netradiciniu keliu, atsiveria visai kita realybė“, – įsitikinusi Kristina Horoman.