Kaip ir daugumos verslininkų, IKEA įkūrėjo Ingvaro Kamprado vizija prasidėjo nuo idėjos, o jų buvo daug. Dar 1931 m. penkiametis pradėjo pardavinėti degtukus, kurie tuo metu buvo būtini kiekvienuose namuose, ir ilgainiui jis tapo vienos didžiausių kompanijų pasaulyje sumanytoju.
Siekė padėti šeimai
Švedijos Smolando provincijoje, kurioje gyveno Ingvaras, akmenuota žemė duodavo prastą derlių, tad ūkininkavimo neužteko, kad būtų galima išgyventi. Žmonėms teko būti išradingiems, kūrybingiems, stipriems ir užsispyrusiems. Šeimos buvo taupios, o daugelis tapo įvairiausiais verslininkais, kad sudurtų galą su galu, – pardavinėdavo rankų darbo daiktus ar konservuotus maisto produktus.
Tokia buvo ir I. Kamprado šeimos kasdienybė, nors jo seneliui priklausė didžiausia kaimo parduotuvė už 20 km nuo Elmtarido. Prieš persikeldamas į fermą, Ingvaras ištisas dienas praleisdavo parduotuvėje, žaisdamas ir vykdydamas užduotis, kai pats to norėdavo, mat senelis buvo labiau jo bičiulis nei viršininkas.
Ingvaras suprato savo šeimos sunkumus ir norėjo padėti. Tačiau užuot dirbęs ūkio darbus, jis sutelkė dėmesį į šeimos finansinius rūpesčius. Nepriklausomai nuo to, ar jo nedideli indėliai turėjo teigiamos įtakos, šeima palaikė savo mažąjį degtukų pardavimo verslininką. Pirmoji būsimojo IKEA įkūrėjo klientė buvo jo močiutė.
Greitai besimokantis Ingvaras suprato, kad jam galbūt pavyktų parduoti ir daugiau bei įvairesnių prekių. Ūkininkams, kurie neturėjo teisės žvejoti, reikėjo žuvų. Kalėdiniai atvirukai, žurnalai ir augalų bei daržovių sėklos taip pat buvo visiems reikalingi. Norėdamas privilioti kuo daugiau klientų, jis mamos dviračiu važinėdavo į ūkius, kol uždirbo tiek, kad galėtų nusipirkti savo dviratį.
Žvejojant meškere nepavykdavo pagauti pakankamai žuvų, tad Ingvaras įtikino tėvą nupirkti jam tinklą. Sugautas žuvis pardavė, pelną pasidalijo su tėčiu, o savo uždirbtus pinigus pasidėjo į cigarų dėžutę – ateičiai.
Pardavinėdamas degtukus jis taip pat sugalvojo, kaip pasiūlyti žemas kainas ir kartu uždirbti pelno savo šeimai. Ingvaras susisiekė su teta iš Stokholmo ir paprašė jos ten nupirkti didelių dėžučių didmenine kaina bei jas jam išsiųsti. Tada Ingvaras degtukus sudėliojo į mažesnes pakuotes ir perpardavė. Nepaisant mažesnių išlaidų, degtukai nebuvo itin pelningas verslas. Taigi po poros metų nustojo juos pardavinėti ir savo uždirbtus pinigus atsidėjo, kad vėliau galėtų investuoti.
IKEA prekiavo laikrodžiais ir rašikliais
Būdamas 14 metų jis buvo išsiųstas mokytis į netoliese esančią internatinę mokyklą. Verslininko gyslelę turintis paauglys po lova visada turėjo rašiklių, laikrodžių, piniginių ir diržų, mat jo bendramoksliams šių daiktų vis prireikdavo. Jis buvo per jaunas, kad galėtų įkurti savo įmonę, tad jo tėvas 1943-iaisiais davė teisinį sutikimą ir sumokėjo registracijos mokestį kaip mokyklos baigimo dovaną.
Ingvaras pradėjo savo verslą ir tuo pat metu tęsė studijas kolegijoje. Jo verslo idėja susiformavo supratus, kad sėkmė priklauso nuo paprasčiausio ir ekonomiškiausio būdo prekes iš gamyklos perduoti klientui.
Tuo metu tai reiškė tiesioginį laikrodžių ir rašiklių importą bei užsakymus paštu. Tačiau rašikliai nebuvo pelningi, todėl Ingvarui pasidarė aišku, kad jų prekyba neturi ateities. Kaip ir ankstesnį uždarbį iš degtukų, jis taupė, kad investuotų į ką nors didesnio.
Baldų prekybą Ingvaras pradėjo kaip eksperimentą. Pokario Švedijos Vyriausybė statė daug būstų, siūlė paskolas būstui įrengti, o netoliese jo gyvenamosios vietos buvo daug mažų baldų gamyklų. Kai baldai pasirodė 1948 m. brošiūroje, Ingvaras rašė, kad ši įmonė pasiūlys daugiau, jei klientai išreikš susidomėjimą. Ir žmonės ėmė pirkti.
Sotus klientas perka daugiau
Norėdamas sumažinti siuntimo kainas, verslininkas sugalvojo nuo stalų nusukti kojas, kad pakuotės būtų plokščios. Nuo to laiko beveik visi šios baldų pardutuvės baldai pakuojami į plokščias dėžes, kad būtų patogiau. Kadangi pirminis jo tikslas buvo pasiūlyti daiktų, įperkamų daugeliui, baldus jis pardavinėjo tik truputį brangiau negu medžiagų, iš kurių jie pagaminti, kaina.
Kitoje brošiūroje verslininkas savo tolesnį planą apibūdino pavadinimu „kaimo žmonėms“. IKEA įkūrėjas tai perkėlė ir į įmonės viziją – „sukurti geresnį kasdienį gyvenimą daugeliui žmonių“. Jais tapo bet kas, pavyzdžiui, Ingvaras ir kiti taupūs, praktiški vietiniai, kurie vertina žemas kainas ir aukštą kokybę, – daiktus, pagamintus naudojant išmanius išteklius ir netoleruojant švaistymo.
Taip Ingvaras Kampradas pradėjo pasauliniu tapusį verslą. Kilęs iš neturtingos šeimos, kuriai norėjo padėti, siūlydamas naudingus ir įperkamus degtukus jis galų gale pakeitė milijonus gyvenimų visame pasaulyje.
Jau sėkmingai prekiaudamas baldais, I. Kampradas pagalvojo, kad jei bus pakankamai sotūs, klientai greičiausiai apsipirkinės ilgiau, ir 1958 m. pradėjo parduotuvėse aidaryti ir kavines.
Paskaičiuota, kad jei įmonė pardavinėtų tik maistą, ji vis tiek būtų viena didžiausių mažmeninių parduotuvių pasaulyje. Pasirodo, IKEA geriausiai parduodamas produktas yra ne baldas, o skanūs švediški mėsos kukuliai, kurių kasmet nuperkama daugiau nei 150 milijonų vienetų.
Visos įmonės prekės pavadintos skandinaviškais pavadinimais ne šiaip sau. I. Kampradas turėjo disleksiją, tad jam buvo sunku prisiminti gaminių skaitmeninius kodus. Kadangi lengviau prisimindavo pavadinimus, stilingi IKEA gaminiai pavadinti Skandinavijos miestų ar salų pavadinimais. Šiuo metu šio tinklo parduotuvės veikia 40 pasaulio šalių ir siūlo beveik 10 tūkstančių įvairiausių prekių namams. 2018-aisiais, kai I. Kampradas mirė, jis buvo 8 turtingiausias žmogus pasaulyje.