Pievų ir laukų grožis mielesni už miesto šurmulį
Aistė Marija pasakoja, kad iki sodybos įsigijimo jie buvo visiškai tradicinė miesto pora. Abu su Mariumi jie mėgdavo retkarčiais pavakaroti centre, susitikti su draugais, bent kartą per metus išvykti paatostogauti į užsienį.
„Taip pat dažnai vykdavome į Mariaus gimtąjį miestą. Laiką čia leisdavome su draugais gamtoje. Tas laikas mums labai patikdavo, tad natūraliai miesto šurmulys teikė vis mažiau džiaugsmo. Norėjosi pievų ir laukų, retkarčiais sutinkamų laukinių žvėrių. O ir aš nuo vaikystės svajojau apie nuosavą namą. Mane visada žavėjo erdvės pojūtis ir galimybė džiaugtis savu kiemu“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, su Mariumi jie vis dažniau pasvarstydavo apie senos sodybos kaime įsigijimą, kuri kažkada galėtų tapti jų asmenine ramybės oaze. Vis tik, labai romantiškai jie į šį planą nežiūrėjo. Nuo pat pradžių pora suprato, kad teks įdėti daug darbo.
„Mano šeimos moterys labai ūkiškos, tad ir aš niekada nebijojau darbo. Ir neneigsiu, kad tikrai kartais mėgstu pabūti princese, kuria rūpinasi, tačiau nieko prieš esu ir padirbėti kaip pelenė. O ir Marius yra labai darbštus ir atkaklus vyras, kuris gilinasi į kiekvieną etapą, stengiasi ieškoti išeičių. Tad, pradėję gyventi šia svajone, nieko nelaukę supratome – sodybos mums reikia!“, – prisimena tinklaraščio „Trobos reikalai“ kūrėja.
Sodybą pora pirko kiek netradiciškai – jos nė neapžiūrėję. Iki tos dienos, kol notariškai nebuvo patvirtintas sandoris, jie nebuvo įėję į namo vidų. Ir nors šis sprendimas gana neįprastas, Aistė Marija ir Marius niekada dėl jo nesigailėjo.
Sentimentus sukelianti vieta tiesiog pavergė
Ši pora negali papasakoti istorijos apie tai, kaip išvydo svajonių sodybą ir nutarė ją įsigyti. Jie senovinę trobą pirko ne dėl pagrindinio namo ar kitų pastatų, tačiau dėl vietos, kuri yra ypatinga Mariui.
„Būtent ši viena yra susijusi su Mariaus protėviais. Visada tikėjome, kad namą galima pastatyti kokį norisi ir leidžia galimybės, o pačios lokacijos juk nepakeisi. Tad ir nutarėme įsigyti būtent šią sodybą. Pagrindinis namas – beveik šimtametis, rąstinis, tačiau apmūrytas iš išorės. Tačiau jis yra prastos būklės, vietomis rąstai „sėdę“. Aplinkiniai pastatai taip pat prastos būklės, kai kurie – ties griuvimo riba“, – nurodo pašnekovė.
Anot jos, džiugu tai, kad pagrindinis pastatas nebuvo visai apleistas. Jame seniau gyveno žmonės, o pastaruosius dešimt metų gyvenamas jis buvo tik vasaromis.
„Dėl šios priežasties namas turėjo ir privalumų: jame neseniai buvo restauruotas pečius, sudėti plastikiniai langai. Visą kitą, kas buvo name, deja nedžiugino: vienoje vietoje grindys buvo išpuvusios tiek, kad iš jų kyšojo skruzdėlynas, vandens ir sanitarinio mazgo taip pat nebuvo“, – pasakoja tinklaraštininkė.
Ji sako, kad tokiam ūkiui išlaikyti ir jį prižiūrėti reikia ne tik jėgų, tačiau ir resursų. Sodyboje – net penki pastatai, o jos plotas užima net 5 hektarus.
Bankas suteikti paskolą atsisakė
Aistė Marija teigia, kad su pirmuoju nemenku iššūkiu jie susidūrė vos padavę avansą už būsimą pirkinį. Paaiškėjo, kad gauti paskolą senovinės sodybos pirkimui – beveik neįmanoma.
„Sugalvoję įsigyti sodybą neįsivaizdavome, kas mūsų lauks. Šiam pirkiniui nebuvome pasiruošę. Mes susidūrėme su tam tikrais sunkumais. Pirkdami sodybą negalvojome, kad gauti paskolą bus sudėtinga, bet būtent taip ir nutiko. Kuomet kreipėmės į banką, jo atstovai paprašė sodybos draudimo atkuriamąja verte dokumentų. Tai reiškia, kad draudimas turėtų sutikti drausti pastatus su įsipareigojimu, kad nelaimės atveju visus juos atstatys. O tai prasilenkia su praktika“, – sako pašnekovė.
Porai teko labai greitai nusivilti – nei viena draudimo kompanija, su kuriomis bendradarbiavo bankas, nesutiko pasiūlyti tokio draudimo, mat pastatai – pernelyg seni ir tai būtų rizikinga.
„Su tokia situacija susidurti netektų, jei įsigyjama sodyba – naujos statybos. Tačiau mūsų atveju viskas išsisprendė gerai, trūkstamų pinigų sumą pasiskolinome ir sodybą sėkmingai nusipirkome“, – džiaugiasi tinklaraštininkė.
Paprakaituoti teko iš peties: įsigijus sodybą laukė galybė darbų
Aistė Marija pripažįsta – sodybos darbams jie su Mariumi per pastaruosius pusantrų metų skyrė visą savo laisvą laiką. Jiems norėjosi kuo greičiau pasiekti trokštamą rezultatą, įsikurti kuo patogiau ir jaukiau.
„Pirmieji renovacijos metai buvo tikrai chaotiški: turėjome tik šulinio vandens, po kiekvieno apsilankymo tekdavo nešvarius indus vežtis drauge su savimi, mat plauti jų nebuvo kur. Darbus vykdėme atsižvelgdami į namo erdves: pradėjome nuo miegamojo ir svetainės, užbaigę šiuos kambarius ėmėmės virtuvės. Tuo pat metu ruošėme pagrindus vandens įvedimui į namą“ – prisimena pašnekovė.
Beveik visus darbus jie darė patys. Žinoma, prisidėjo ir jų šeimų nariai. Bendromis jėgomis jie glaistė sienas, dėjo laminatą, statė gipso kartono sienas, dažė, klijavo plyteles, betonavo virtuvės grindis.
„Marius pats išvedžiojo santechniką, mano tėtis pagelbėjo su elektros darbais. Vis tik, samdyti žmones teko valymo įrenginių įrengimui, vieno kambario grindų išbetonavimui, šilumos siurblio įrengimui. Daugiau viską atlikome patys“, – nurodo sodybos šeimininkė.
Ji įsitikinusi – daug darydami patys jie nemažai sutaupė. O ir visas procesas tapo proga išbandyti save pačius.
Sodybos renovacija tapo bendru hobiu
Aistė Marija pasakoja, kad visus darbus jie su Mariumi atlikdavo atostogų metu, o taip pat ir savaitgaliais. Ir nors procesas tebesitęsia, rezultatais jie gali džiaugtis jau dabar.
„Iki šiuo metu matomo rezultato dirbome metus ir penkis mėnesius. Patiems būtų smalsu sužinoti, kiek remontas mums kainavo. Kažkada bandėme apytiksliai skaičiuoti, tai su visa įranga ir detalėmis mums renovacija jau kainavo apie 13 tūkstančių eurų“, – teigia pašnekovė.
Labiausiai sutaupyti padėjo tai, kad beveik visus darbus pora atliko patys. Daug visko jie darė pirmąjį kartą, tačiau gilinosi, bandė ir nebijojo kažką padaryti netobulai.
„Jei norisi sutaupyti, teks daugiau pasidomėti bei suprasti, kad reikės ieškoti informacijos, mokytis. Tačiau, esu įsitikinusi, tik taip galima kažką sukurti. O dėl pavykusio ar nepavykusio rezultato tokiu atveju galima savimi didžiuotis ar, jei nepasiseka, bandyti vėl“, – nurodo tinklaraštininkė.
Ji sako, kad sodyboje jie darbus atliko taip, kaip mokėjo. Ir nors nėra viskas tobula, pasitaikė ir klaidų, jie džiaugiasi visu procesu.
„Sodybos renovacija tapo mums lyg hobis. Kažkas kartu sportuoja, kiti – keliauja, o mes šiuo gyvenimo etapu griauname ir statome seną kaimo trobą. Abu turime tikslą, kuris veda mus prie bendro rezultato. Taip pat abu žinome ir savo stipriąsias puses, tad galime darbais pasidalinti“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Sodybos renovacija, anot jos, jų poros hobis. Jie juo gyvena, apie sodybą daug kalbasi, diskutuoja, neretai ir pasibara. Natūralu, kad kiekvienas turi savo nuomonę ir ją aršiai gina. Tačiau, svarbiausia, kad pora sugeba eiti vieno tikslo link.
Projektai nesibaigia niekada
Tinklaraščio „Trobos reikalai“ autorė džiaugiasi, kad iki pilno sodybos pagrindinio pastato erdvių išpildymo jiems liko sutvarkyti koridorių bei verandą.
„Mano viena iš svajonių – pereiti namą basomis kojomis. Tikiuosi, kad ši svajonė ateinančią vasarą išsipildys. Tačiau toliau esame prisigalvoję kitų projektų: norime imtis nedidelės namo apdailos bei stogo tvarkymo darbų, gaminsime terasą, iki kitų Kalėdų planuojame ir atlikti pirties rekonstrukciją“, – vardija pašnekovė.
Ji sako, kad prie visų šių darbų prisideda ir aplinkos bei daržo priežiūra šiltuoju metų sezonu.
Neplanavo suburti viso būrio bendraminčių
Kasdien Aistės Marijos paskyrą „Instagram“ socialiniame tinkle pamėgsta vis daugiau žmonių. Pati ji teigia, kad „Trobos reikalai“ profilį susikūrė norėdama išsaugoti prisiminimus apie trobos renovaciją.
„Juk socialiniai tinklai tam puikiai tinka. Neretai kompiuteriai „lūžta“ nuo nuotraukų ir vaizdo įrašų, rasti kažką – labai sudėtinga, o socialiniuose tinkluose įkelta medžiaga lengvai atrandama. Tad, pirmieji įrašai tikrai nebuvo kurti su tikslu suburti bendraminčius. Tačiau mūsų paskyrą sekančių žmonių skaičius vis didėjo, aš pati atradau naujų funkcijų, išdrįsau net kalbėti viešai, nors anksčiau šioje srityje labai savimi nepasitikėjau. Tokiu būdu aš ir pati kurdama turinį augu kaip asmenybė“, – įsitikinusi pašnekovė.
Savo sekėjams ji skleidžia žinią, kad gyvenimas kaimo sodyboje – tikra prabanga. Juk čia galima mėgautis gamta, ramybe ir laisve.
„Savo paskyroje pasakojame apie nestandartinius vienos poros pasirinkimus, kurie kartais netelpa į visuomenės normas. Mes kuriame sodybą savomis rankomis ir pagal galimybes, nuoširdžiai džiaugiamės tuo, ką turime ir labai tai vertiname“, – sako moteris.
Visiems, kurie svajoja apie panašų projektą, Aistė Marija rekomenduoja pasiruošti tam, kad lengva tikrai nebus. Sodyba, anot jos, nėra tik prestižas. Ji reikalauja daug priežiūros, darbo ir darbščių šeimininkų.
„Atkurkime ir saugokime savo nuostabios šalies kaimus. Suteikime jiems antrą šansą, nes jie tikrai to verti. Kurkime dabar, kad mūsų vaikai galėtų džiaugtis privilegija ir prabanga, leidžiančia laiką leisti gamtoje“, – ragina tinklaraščio „Trobos reikalai“ autorė.
Kiekvienas atvejis vertinamas individualiai
SEB banko Privačių klientų finansavimo departamento vadovas Modestas Kieras teigia, kad kiekviena finansavimo situacija yra vertinama individualiai.
„Renovuojant būstą galima svarstyti ir būsto, ir vartojimo kredito galimybes. Viskas priklauso nuo konkretaus atvejo, renovavimui reikalingos sumos, kliento pajamų, taip pat nuo to, ar klientas nori įkeisti turtą. Įkeičiant turtą būsto paskolos palūkanos bus mažesnės nei vartojimo paskolos. Vis tik, jei svarstomas vartojimo kreditas, tokiam tikslui gyventojai gali skolintis iki 40 tūkst. eurų. Jei skolintis pageidauja vienas asmuo, suma turi būti iki 20 tūkst. eurų. Ir būsto, ir vartojimo kreditas gali būti skirtas tiek paties pastato įsigijimui, tiek jo renovacijai“, – nurodo banko atstovas.
Jis sako, kad kiekvienu paskolos suteikimo atveju yra vertinamos asmens finansinės galimybės, pajamų tvarumas, turimi kiti finansiniai įsipareigojimai, kredito istorija.
„Taip pat atsižvelgiame į prašomą kredito sumą bei terminą, nuosavų lėšų dalį bei kitus dalykus. Pagal tai sprendžiame, kokiomis sąlygomis ir kokio dydžio paskolą galime suteikti“, – komentuoja specialistas.
Svarstantiems įsigyti seną sodybą M. Kieras pataria atkreipti dėmesį į keletą aspektų. Anot eksperto, įkeičiamas bankui turtas turi būti apdraustas. Tai turi būti padaryta atsižvelgiant į draudimo terminus, sumas bei kitus reikalavimus.
„Tikėtina, kad tokį būstą apdrausti sutiktų ne kiekviena draudimo bendrovė, o ir draudimo kaina būtų pastebimai aukštesnė. Taip pat labai svarbu tai, kad įkeičiamas bankui turtas turi būti įvertintas. Tikėtina, kad nustatyta netradicinio būsto vertė gali būti stipriai mažesnė, nei jo kaina ar statybų sąnaudos. Tokiu atveju reikalinga nuosavų lėšų dalis skirtumui tarp finansuojamo objekto kainos ir vertės ar sąmatos smarkiai padidėtų“, – supažindina pašnekovas.
Ekspertas nurodo, kad tais atvejais, kai žmogus turi kitą būstą ir jį gali įkeisti, netradicinio būsto finansavimas tampa paprastesnis.