Taupė „tėčio banke“
J. Balbieris laidoje „Investavimo akademija“ pasakojo, kad finansinio raštingumo tėvai jį pradėjo mokyti nuo pat mažų dienų – jis dalyvavo šeimos diskusijose apie finansų ir šeimos biudžeto valdymą, o savarankiškoms išlaidoms pinigus tėvai jam skyrė jau pradinėse klasėse. Pirmoji J. Balbierio investicija, atvėrusi kelią į investavimo pasaulį – indėliai „tėčio banke“.
„Mano tėtis pasitelkė labai unikalią priemonę, kuri vadinosi „tėčio bankas“. Man jis suteikė galimybę savo santaupas atiduoti jam už 10 procentų stabilias metines palūkanas. Kiekvieno investuotojo svajonė – turėti tokią stabilią grąžą kiekvienas metais. Aš tokią grąžą turėjau daugybę metų.
Kaip beveik tikras investuotojas gavau pavyzdį, jog taupydamas savo pinigus ir protingai pasitikėdamas kitais žmonėmis bei investuodamas į „tėčio banką“, padėdamas indėlį, aš galiu juos padidinti. Taip išmokau turbūt pagrindinio dalyko apie investavimą: reikia paaukoti kažką šiandien, jog galėtum gauti daugiau rytoj“, – pasakojo J. Balbieris.
Pasak jaunojo investuotojo – ši išmokta pamoka yra sėkmingo investavimo pamatas. O jį perpratus, įdarbinti pinigus tampa kur kas paprasčiau. Taip jaunuoliui atėjo suvokimas, kad 100 eurų šiandien reikėtų ne išleisti saldainiams, o atidėti investiciniams tikslams. Tokiu būdu suma tik augs ir ateityje atsiras galimybė norimų skanėstų įsigyti kur kas daugiau. O galbūt vietoje saldumynų netgi pavyks įsigyti kokybišką paspirtuką.
„Rimčiau investuoti turbūt pradėjau keliolikos metų, gal 10-ies ar 12-os. Pirmiausia, su tėčiu turėjome pokalbį apie jo investicijas, kodėl jis jas daro, kaip vyksta pats procesas. Tuomet skaičiau visą prieinamą medžiagą tiek internete, tiek knygose. Ir tada, kai aš jau buvau pakankamai protingas suprasti, kad neegzistuoja pelnas be rizikos, kaip tarkime „tėčio banke“, prasidėjo naujas etapas: reikėjo pradėti išmokti susitaikyti, kad pasaulyje uždarbis yra labai retas dalykas ir tenka labai labai sunkiai dirbti, jog pavyktų pasiekti bet kokį rezultatą.
Aš manau, kad šitos dvi idėjos, jog pinigai paaukoti šiandien gali atnešti didesnę grąžą rytoj ir tai, kad pasaulyje neegzistuoja pelnas be rizikos ir visada, kai mes norime uždirbti daugiau, rizikuojame taip pat ir prarasti – yra du pamatiniai dalykai, kuriuos gali išmokti kiekvienas vaikas“, – teigė jaunuolis.
Vaikai turi būti savarankiški
Pasak J. Balbierio, tėvai, norintys išauginti sėkmingą investuotoją, turėtų suteikti galimybę vaikui pačiam spręsti, kur bus investuojamos jam skiriamos lėšos. Tai gali būti vaiko lavinimas, naujų daiktų ar žaislų pirkimas, galbūt netgi investiciniai sprendimai ateičiai. Už visus šiuo dalykus atsakingi turėtų jaustis ne tik tėvai, bet ir vaikai.
„Pagrindinis dalykas, ką reikia daryti, tai leisti vaikui suprasti, kokios ir kodėl tos investicijos yra daromos. Pavyzdžiui, jei taupome vaiko pinigus, o suėjus 18 metų savo atžalai juos atiduodame ir staiga iš dangaus jam nukrenta 10-20 tūkst. eurų, tai greičiausiai šitai baigsis katastrofa – dideliu vakarėliu ar labai linksmu savaitgaliu Palangoje. Dauguma 18-mečių gyvenime nėra laikę 20-ies tūkstančių eurų savo rankose ar sąskaitoje. Labai svarbu kiekvieną žingsnį pereiti kartu ir paaiškinti ne tik tai, kas yra daroma, tačiau kokios yra to priežastys.
Man labai pasisekė, kadangi mano tėvai aptarinėjo savo investicinius sprendimus su manimi. Galbūt tai turėjo šiek tiek neigiamų pasekmių, kadangi kartais ginčydavausi, tačiau aš supratau, kodėl yra daromas kiekvienas iš tų sprendimų, aš supratau, koks yra mąstymas. Ir kai man suėjo 18 metų ir galėjau padidinti savo portfelį tėvų dovanotais pinigais, aš žinojau, kaip aš galiu tęsti šeimos mąstymo tradiciją ir kaip aš galiu tuos pinigus didinti, o ne tik turėti gerą ir smagų laiką“, – kalbėjo jis.
Tačiau jaunuolis atviras – mokyti vaiką investuoti nėra lengvas procesas. Tėvams teko praleisti, kaip jis teigė, tūkstančius valandų pasakojant, mokant, aiškinant ir įtraukiant jį į finansų valdymo procesus.
„Beveik visas mano pirmasis portfelis buvo prarastas 2020 metų krizės metu. Tai yra brangu tiek pinigų, tiek laiko prasme. Tačiau mano nuomone – verta. Tai labai sunku, daug kainuoja laiko prasme, tačiau jeigu jūs tikitės, kad vaikui perdavus 20 tūkst. jo gyvenimo kokybė pagerės – tai greičiausiai taip nebus“, – sakė jis.
Žinios garantuos sėkmingą ateitį
J. Balbierio nuomone, tėvų noras dalintis investiciniais sprendimais ir šviesti vaiką finansiniais klausimais, taip ugdant jo finansinį raštingumą, garantuos vaiko stabilią finansinę padėtį ateityje.
„Iš stiprios finansinės padėties ateina labai daug dalykų. Tarkime, dauguma žmonių dirba darbus, kurių nemėgsta, arba mokosi mokslus, kurių nenori. Taip yra dėl to, kad jie neturi kito pasirinkimo – jie neturi finansinės pagalvės, nemoka investuoti, neranda jokio kito būdo užsidirbti pinigų. Tai vien tai, kad esi ekonomiškai stiprus, leidžia tau pasirinkti norimą darbą ir draugus, išsirinkti norimus mokslus, keliauti, skaityti knygas, turėti gerą laisvalaikį“, – teigė jaunasis investuotojas.
Vaikinas įsitikinęs – stiprus finansinis raštingumas yra vienas iš pamatinių dalykų, kuris gali padėti sukurti ne tik stiprų aštuoniolikmetį, devyniolikmetį ar dvidešimtmetį, tačiau vaikui taip leidžiama pradėti statyti pamatus jau būsimai šeimai ir auginti ne tik savo kapitalą, bet ir siekti ambicingesnių tikslų.
„Neseniai teko lankytis Versalio rūmuose, kurie yra be galo įspūdingi. Tai – vienas įspūdingiausių mano gyvenime matytų dalykų ir klausantis gido pasakojimo labai lengva suprasti, kad tai nėra vieno žmogaus nuopelnas. Ne vienas Liudvikas sutaupė pinigų, pastatė rūmus ir viskas tuo baigėsi.
Tai yra daugybės kartų darbas, daugybės kartų investicijos, jų valdymas, nors ne visada jis būdavo geras, dėl to ir įvyko Prancūzijos revoliucija, tačiau kiekviena karta suprato, jog jie turi įsipareigojimą ne tik gerai gyventi, valgyti skanius valgius ar gyventi gražiuose rūmuose. Jie suprato turintys pareigą savo kilmei auginti šį turtą ir investuoti. Galbūt jūsų vaikai nepasistatys Versalio rūmų, tačiau tikrai gali turėti labai gražų namą Žvėryne“, – juokavo jis.
Rado spragų švietime
Pasak J. Balbierio, prie finansinio raštingumo ugdymo galėtų prisidėti ir pokyčiai mūsų švietimo sistemoje. Jo teigimu, mokykloje jaunimas itin nuvertinamas.
„Kai finansų makleris ar koks ekonomistas ateina kalbėti apie finansus, visada prasideda paskaita apie tai, kas yra akcija ir kas yra obligacija. Su visa derama pagarba, kiekvienas šeštokas žino, kas tai yra. Tai nebėra kažkoks naujas dalykas. Jau niekam neįdomu, kai pranešėjas šimtąjį kartą sako tą patį“, – teigė jis.
Jo nuomone, tai – tik teorinės žinios, todėl jaunuolis mokykloje pasigedo pamokų apie tai, kaip analizuoti kompaniją, kaip valdyti riziką, kokios yra įvairios turto klasės. Jam trūko realių pavyzdžių, o ne sausų teorinių žinių.
„Labai daug kas nusivilia investavimu, nes jiems tai atrodo be galo nuobodžiai – kažkur įdedi pinigus ir apie juos pamiršti. Taip iš tikrųjų nėra. Arba atrodo, kad finansai yra tas pats, kas buhalterija – atėjai, prirašei pilną popierių skaičių ir viskas tuo baigiasi. Aš manau, kad reikia laužyti tuos stereotipus, parodyti, kad tai išties labai įdomu, labai gilu ir labai prasminga.
Tereikia suprasti, kas vyksta įmonėse ir kaip jos veikia, kuo skiriasi pelnas nuo pajamų, kokie yra kaštai, įeinantys į įmonės valdymą ir panašiai. Visų pirma, tai didins finansinį raštingumą. Visų antra, tai padės žmogui investuojant net ir savo įmonėje – jis žinos, ko ieško kiti investuotojai. Visų trečia, aš manau, kad tai tiesiog skatina mąstymą. Lygiai dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes laikome matematikos egzaminus. Turime ugdyti ne informuotus, o suformuotus žmones“, – sakė jis.