Nors valstybė jau kurį laiką skiria finansavimą daugiabučių vamzdynų atnaujimui, specialistai sako, kad esamę linkę laukti paskutinės minutės arba rimtos avarijos. Dalis gyventojų vis dar mano, kad vamzdynų keitimas – ilgas ir brangus procesas, todėl jį pradėti nesivargina tol, kol nėra būtina.
Užliejimo žala siekia tūkstančius
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Valdas Lukoševičius sako, kad norint žinoti, kokia vamzdyno būklė, reikia surinkti informaciją. Už tai atsakingi namo administratoriai, kurie arba tikrina patys, arba samdo prižiūrėtoją. Būtina laiku hidrauliškai patikrinti, ar vamzdynai dar patvarūs bei patikimi. Taip pat laiku juos praplauti, nelaikyti per didelio slėgio, „nuorinti“, užpildyti tinkamu vandeniu.
„Neišvengiamai vamzdynai sensta, ypač įrengti sovietmečiu, kai vamzdžių metalas ne visada buvo kokybiškas. Naujose sistemose dažniau naudojami plastikiniai vamzdžiai, kurie ilgaamžiškesni ir atsparūs korozijai. Senų vamzdžių stiprumas silpsta, sienelių storis plonėja. Tam labai jautrūs karšto vandens vamzdynai, kuriais cirkuliuoja gana „agresyvus“ vanduo. Trūkę vamzdžiai sukelia problemų ir pačiam butui, kuriame taip nutinka, ir žemiau jo gyvenantiems žmonėms. Vanduo sugadina ir sienas, ir baldus – viską, ką paliečia“, – aiškino V. Lukoševičius.
Draudimo įmonės BTA duomenys rodo, kad turto žalų, kurias sukėlė vanduo, skaičius auga vidutiniškai po 10 proc. kasmet. Dažniausia tokių įvykių priežastis yra būtent vandentiekio vamzdžių avarijos.
„Pats vamzdžio remontas nebūna itin brangus, nes avarija būna viename jo taške. Daug daugiau kainuoja pasekmės. Užliejimo vidutinė žala yra iki 1000 eurų. Bet esame administravę ir 70000 eurų siekiančius vandens padarytus nuostolius“, – sako BTA Turto žalų reguliavimo skyriaus vadovas Mindaugas Ratkevičius. Jis pridūrė, kad sezoniškumo tendencija šioms avarijoms nepastebima. Tokie įvykiai nutinka ištisus metus ir tikrai dažnai. Apie trečdalį visų registruojamų gyventojų turto draudžiamųjų įvykių sudaro būtent vandens padaryti nuostoliai.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Pastatų energetikos katedros vedėjas Artur Rogoža pastebėjo, kad dar viena senų vamzdynų daroma žala – vandens nuostoliai per nedidelius vamzdyno nesandarumus. Nors tai nėra didžiausia problema, tačiau augant kainoms toks pratekėjimas gali sudaryti ženklią pinigų sumą.
Atnaujinimui – parama iki 80 proc.
Senų pastatų turime tikrai daug ir ne visi skuba renovuoti vamzdynus. Ne tik dėl pinigų, bet ir dėl nepatogumo, nes ėjimo į kiekvieną butą ir prietaisų keitimo nenori nei gyventojai, nei administratoriai. Aplinkos ministerija įsteigė paramą mažosios renovacijos projektams, į kurių apimtį įtraukė vamzdynų keitimą. Anot V. Lukoševičiaus, dažniausiai daugiabučiuose trūkinėja karšto vandens „gyvatukai“, tad turint tokią patirtį reikėtų susimąstyti apie vamzdyno renovaciją. APVA skiria 80 proc. kompensaciją, kuri yra labai gera paskata pakeisti vamzdžius šiuolaikiniais.
A. Rogoža patikslino paramos vamzdynų atnaujinimui skyrimą: „Valstybės parama skiriama tuomet, kai vamzdynų keitimas yra susijęs energijos efektyvumo didinimu. Nuo 2022 m. liepos 28 d. Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) priima paraiškas daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimui. Jei paramos gavėjai yra gyventojai, parama siekia 80 proc. išlaidų, o jei paramos gavėjas šilumos tiekimo įmonė (šilumos punkto nuosavybė yra ne gyventojų) – 50 proc. (jei daugiabutis Vilniaus apskrityje), ir 60 proc. (kituose Lietuvos miestuose)“.
Naudojantis šia parama iš pradžių tvarkomas šilumos punktas, jį reikia automatizuoti, kad būtų patogiai valdomas ir taupytų šilumos energiją. Po šių darbų laukia stovo balansavimas. Jei tai jau padaryta, galima keisti vamzdynus ir, norint – įrengti termostatinius ventilius ant šildymo prietaisų.
„Atnaujinimą gaunant paramą galima daryti ir blokais, tam tikromis sekcijomis ar laiptinėmis, jeigu susitaria patys gyventojai. Svarbu, kad pritartų dauguma gyventojų. Administratorius renka vamzdynų priežiūros mokestį. Jeigu vamzdis plyšta, jį remontuoti reikia iš sukauptų namo lėšų. Tačiau tai nėra sisteminė rekonstrukcija, o tik lopymas. Keičiant visą vamzdyną didžiąją dalį išlaidų kompensuoja valstybė“, – paaiškino LŠTA prezidentas, paklaustas, už kuriuos darbus gyventojams reikia mokėti iš kaupiamųjų lėšų.
Vamzdžiai pakeičiami greitai
Lietuvos įstatymai nenumato periodinio daugiabučių vamzdynų keitimo, mat pačių vamzdžių eksploatacijos trukmė – labai skirtinga. Tai reiškia, kad neįmanoma pasakyti, po kelerių metų jie ims trūkinėti. Tad negalima nustatyti ir prievolės, kas kiek laiko būtina keisti vamzdžius. Tai priklauso nuo daugybės faktorių, pavyzdžiui, slėgio, vandens cirkuliavimo, vamzdžių išplovimo kruopštumo, paties metalo kokybė.
Anot A. Rogožos, tai, kas susiję su šildymo ir karšto vandens vamzdynais yra aprašyta Pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos apraše, tačiau jame periodinio šių vamzdynų atnaujinimo nenumatyta – tik pagal poreikį. O tai reiškia, kad vamzdynų keitimas arba nesandarumų šalinimas atliekamas korekcinės priežiūros arba avarijų šalinimo metu.
Gyventojai, nusprendę atnaujinti vandens cirkuliavimo sistemą name, neretai svarsto ir apie vamzdžių garantinį laikotarpį, tačiau tiksliai jį nurodyti gali tik gamintojai. Tiesa, statybos įstatymas reglamentuoja, kad trumpiausias garantinis laikotarpis turi būti 10 metų. Žinoma, garantija suteikiama idealioms sąlygoms, kuomet vamzdžiai eksploatuojami būtent taip, kaip nurodo gamintojas. Jei šios sąlygos išlaikomos, vamzdžiai gali tarnauti ir 50 metų.
V. Lukoševičius pastebi, kad didelės gyventojų baimės akys dėl vamzdžių keitimo trukmės ir kainos dažnai yra nepagrįstos. Mat, atnaujinimo darbai netrunka labai ilgai, o didžiąją jų kainos dalį gali kompensuoti valstybė: „Sunkiausia – susitarti su visais gyventojais, kad tuo metu visuose butuose kas nors bus ir galės įleisti darbininkus. Tai padarius darbai trunka keletą dienų. Jie atliekami ne šildymo sezono metu, tik keletą dienų nebūna karšto vandens. Dabar renovacijai nebėra būtinas 100 proc. gyventojų pritarimas, todėl net ir nebalsavę ar nepritariantys yra priversti dalyvauti, nes tvarkoma kolektyvinio šildymo sistema. Vandens stovai nėra asmeninė nuosavybė, o bendra, viso namo, todėl bendradarbiavimas – būtinas“.
Kada draudimas nekompensuoja žalos
Galvodami apie savo ir kaimynų turtą lietuviai vis dažniau draudžia savo būstus bei bent finansiškai apsidraudžia nuo galimų nuostolių sau ir kitiems. Draudikų duomenimis, prieš keletą metų buvo apdraustas kas dešimtas būstas, dabar artėjama link dviejų trečdalių. Tam įtakos turi asmeninė arba aplinkinių patirtis, įvykiai, tapę finansiniais nuostoliais, dažnai ir prievolė apdrausti su paskola įsigytą būstą.
Prieš draudžiant būstą gali kilti klausimų, kokias žalas, pridarytas trūkusio vamzdžio, apmoka draudimas, ar kompensuojami tik konkretaus buto, ar ir kaimynų patirti nuostoliai. M. Ratkevičius paaiškino, kas moka, jei dėl avarijos nukenčia kelių butų gyventojai, o kai kurie iš jų – neapsidraudę.
Nuostolių atlyginimas priklauso nuo pasirinktų draudimo sąlygų. Svarbu žinoti, kad vienas iš turto draudimo porūšių yra civilinės atsakomybės draudimas, kuris atlygina kaimynams padarytą žalą. „Mūsų atlikti tyrimai byloja, kad lietuviai vertina gerus santykius su kaimynais ir jiems labai svarbu nepadaryti žalos aplinkiniams. Todėl civilinės atsakomybės draudimas yra dažnas pasirinkimas draudžiantis savo būstą. Patariame tinkamai įvertinti civilinės atsakomybės draudimo sumą. Juk trūkus vamzdžiui ir laiku nesuvaldžius situacijos, gali būti užlieti keli žemiau esantys butai. Ir žala gali būti net didesnė, nei tam butui, kuriame įvyko avarija. Įsivaizduokite, jūsų bute būtų pažeistos grindys ir baldai, o žemiau esančiame – lubos, sienos, baldai ir grindys. Taigi, kalbant apie atsakingą kaimynystę, verta atkreipti dėmesį į draudimo sumas“, – kalbėjo BTA atstovas.
Pašnekovas pridūrė, kad esant rimtam užliejimui, žemiau gyvenančių kaimynų būstas dažniausiai nukenčia labiau, nei gyventojo, pas kurį įvyko avarija. Daugelio namų pirmuose aukštuose įsikuria verslai, kuriems tokie įvykiai reiškia ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir laikiną veiklos nutraukimą, negautas pajamas, turimų atsargų sugadinimą ir panašiai.
„Patiems gyventojams visada tenka susimokėti, jeigu jie nėra apsidraudę. Jeigu dėl įvykio kalti kiti – žalą turės atlyginti jie arba jų draudimo bendrovė. Užliejimo rizika yra viena pagrindinių draudimo rizikų, kuri įeina praktiškai į visus draudimo variantus. Todėl turint galiojantį turto draudimą yra tiesiog ramiau, kadangi žinai, kad nuostoliai bus atlyginti“, – sakė M. Ratkevičius.