Kalnai nereikalingų rūbų verčia imtis pokyčių: europiečiai juos pajus jau netrukus

Ateities rūbams kartelė bus iškelta kur kas aukščiau, nei tiems, kuriuos dėvime šiandien: jie turės tarnauti ilgiau, būti kokybiškesni, perdirbami. Europiečių jau netrukus laukia visa eilė pokyčių, tarp kurių – skaitmeninis produkto pasas, kuris leis dar geriau pažinti rūbus, kuriuos dėvite. Pokyčiai neišvengiami, nes šiandien vis dar didelė dalis rūbų yra tiesiog sudeginami arba nugula sąvartynuose. Idealiu atveju, visa tekstilė turėtų būti perdirbama ir prikeliama antram gyvenimui: kokiems pokyčiams turime pasiruošti, kad to pasiektume, Tvari Lietuva klausia ekspertų.

Vis daugiau rūbų perkame, deginame ir išmetame: tai turi keistis

Kaip mūsų drabužiai atrodys ateityje? Apie tai „LOGIN 2023“ konferencijoje kalbėjęs eurokomisaras Virginijus Sinkevičius pažymi, kad augantis drabužių pirkimas ir naudojimas neigiamai veikia gamtą ir iššvaisto daugybę jos resursų, nors dažnu atveju pagamintų rūbų net nepanaudojame ir jie tiesiog lieka gyventi mūsų spintose. O ši problema ir diktuos tai, kaip mūsų drabužiai atrodys ateityje.

„Įmonės nebegalės sunaikinti neparduotų drabužių, atsiras daug daugiau galimybių drabužius perdirbti. Šiandien apie 25 proc. drabužių parduodama antrinėje rinkoje – mes žinome „Humana“, „Vinted“ ir panašiai, bet tai sudaro vos 25 proc. O likę mūsų drabužiai yra arba sudeginami, arba patenka į blogiausią vietą – sąvartynus, taip teršdami mūsų aplinką“, – atkreipia dėmesį V. Sinkevičius.

Tekstilės taršos problemai spręsti V. Sinkevičius mato poreikį skatinti drabužių perdirbimą ir surinkimą. To ir imamasi naujoje Europos direktyvoje, pagal kurią gamintojai ir importuotojai turės prisiimti atsakomybę.

„Drabužių pardavėjai ir importuotojai turės atsakyti už tai, ką paleidžia į rinką ir dalį tų rūbų surinkti, kad galėtų juos sėkmingai perdirbti. Neleisime tiek daug naudoti chemikalų, kurie gali būti toksiški jūsų sveikatai“, – numatomus pokyčius vardija V. Sinkevičius.

„LOGIN 2023“ konferencijoje kalbėjęs eurokomisaras pažymi, kad tekstilės pramonėje netrukus atsiras dar viena naujovė – skaitmeninis produkto pasas.

„Atsiras skaitmeninis produkto pasas, kur, nuskanavus QR kodą, jūs galėsite gauti informaciją, ar šis drabužis gali būti taisomas, kiek jis turėtų jums tarnauti, kiek kartų bus galima jį išskalbti, kaip jis buvo pagamintas, kokius resursus naudojant ir ką daryti, kur jį atnešti, kai jis, pavyzdžiui, jums jau atsibos“, – sako V. Sinkevičius.

Ateities rūbai – kokybiškesni, bet nebūtinai brangesni

Antrinis panaudojimas ir perdirbimas – sprendimai, kurie taikomi produktui jau esant pagamintam. Tačiau didelė problema yra ir tai, kad greitoji mada reikalauja daug visko gaminti. Ar ateityje gamyba galėtų būti labiau kontroliuojama?

„Mes orientuosimės nebūtinai į pabaigos ciklą, bet ir į dizainą, į kurį sudedami tie pagrindiniai aspektai. Kad mažėtų gamyba, pirmiausia reikia mažinti tą, sakykime, poreikį pirkti. Galbūt reikėtų ieškoti instrumentų, kurie neleistų į rinką paleisti pigiausios kokybės drabužio, kurio žmonės kartais net neužsideda, o išmeta po vieno skalbimo“, – pastebi V. Sinkevičius.

Eurokomisaro teigimu, problemos sprendimo priemonės turi būti kompleksinės – nuo pat gaminio dizaino, kuriame nusprendžiamas visas tolesnis drabužio likimas, iki gaminio pabaigos ir sprendimo, ką galima padaryti su gaminiu jam tapus nebereikalingu.

Kad ateities rūbai tarnautų ilgiau, jiems bus taikomi aukštesni kokybės standartai. Tačiau ar tai reiškia, kad kylant kokybei kils ir kainos? Eurokomisaras atsako – nebūtinai.

„Nebūtinai, nes pirmiausia viena iš galimybių, kuri dabar jau yra pamiršta, tai drabužių taisymas. Antra opcija – geresnės kokybės rūbų segmentas nebus kažkoks premium segmentas, bet jis bus, sakykime, normalizuotas standartas. Jis kaip tik leis didinti drabužių prieinamumą ir jie nebūtinai turės brangti. Procesas užtruks, bet aš net neabejoju, kad europiečiai galės ilgiau mėgautis tuo drabužiu, kuris jiems patinka, o jeigu nepatinka, tai net neabejoju, kad yra puikių platformų, kur galima parduoti arba pasikeisti“, – sako V. Sinkevičius.

Tekstilės įmonėje pasiektas šimtaprocentinis perdirbimas: kaip to pasiekti

Šimtaprocentinis tekstilės perdirbimas skamba kaip ateities tikslas, kurio galėtų užsibrėžti tekstilės įmonės, tačiau tokių pavyzdžių galima sutikti ir šiandien. Vienas iš tokių pavyzdžių – tekstilės paslaugų įmonė „Lindström“.

Įmonės marketingo ir komunikacijos specialistė Rasa Šlekienė teigia, kad siekiant tvaresnės ateities labai svarbu bendradarbiauti su partneriais ir klientais, o į tekstilės pramonės pokyčius būtina žvelgti holistiniu požiūriu, įdedant daug pastangų ir suburiant įvairias suinteresuotas šalis visoje vertės grandinėje.

Per 2022 metus iš šalies perdirbimui į „Rester“ gamyklą iškeliavo 100 proc., t. y. 50 780 kg nebenaudojamų „Lindström“ drabužių. Vadinasi, daugiau nei 50 tonų jų nepateko į sąvartynus ar nebuvo sudeginti Lietuvoje. Skaičiuojama, kad tokiu būdu tekstilės įmonei pavyko sutaupyti 143 204 kg CO₂ ir 40 891 050 litrų vandens.

Kitas R. Šlekienės įvardijamas partneris ir svarbi šios vertės grandinės dalis yra pasaulyje pirmaujanti audinių gamintoja „Klopman“. Įmonė verpia, audžia ir dažo iš perdirbto pluošto pagamintus audinius, o atkurtos medžiagos perduodamos drabužių gamintojams, kad šie prikeltų jas naujam gyvenimui.

„Mūsų siūlomas sprendimas, kaip atsakas į iššūkius, su kuriais susiduria tekstilės pramonė, yra žiedinės ekonomikos modelio, pagrįsto uždaro ciklo perdirbimo procesu, taikymas. Tai reiškia, kad, pasibaigus tekstilės gaminių gyvavimo laikui, jie galėtų būti perdirbami lyg naujas pluoštas, naudojamas kaip žaliava audiniui gaminti“, – sako R. Šlekienė.

Ateities drabužiuose sutiksime kitokias medžiagas: jos išbandomos jau šiandien

Ji pastebi, kad žiedinės ekonomikos modelio įgyvendinimas spartėja – tam turi įtakos ir teisinis reguliavimas, ir tobulėjančios technologijos bei atsirandantys nauji tekstilės perdirbimo sprendimai.

„Kaip pavyzdys – mūsų partnerių „Rester Oy“ gamykla Suomijoje, pradėjusi veikti 2021 metais, radusi tinkamus progresyvių technologijų įgyvendinimo sprendimus, kurie šiuo metu leidžia perdirbti medvilnės, poliesterio, poliesterio / medvilnės, vilnos, polipropileno bei mišrius audinius. Tikėtina, kad tokia praktika bus taikoma vis plačiau ir taps įprasta ne tik verslui, bet ir gyventojams. Panašios gamyklos atsiradimas Lietuvoje būtų labai sveikintinas, nes, be kita ko, tai leistų sumažinti ir transporto sukuriamą CO₂ pėdsaką“, – teigia ji.

R. Šlekienė taip pat mato dideles alternatyvių tekstilės audinių, tinkamų perdirbimui, perspektyvas.

„Jau dabar eksperimentuojame su įvairiomis patvariomis alternatyvomis, pavyzdžiui, neseniai pristatėme pirmąją žieminių drabužių kolekciją, pagamintą iš 100 proc. perdirbtos poliesterio vatos ir pamušalo. Svarbu paminėti tai, jog šis poliesteris buvo pagamintas iš plastiko, perdirbto daugiausia iš plastikinių buteliukų. Atlikti tyrimai parodė, kad perdirbtos medžiagos yra tokios pat geros kokybės arba net geresnės, kaip ir panašios pirminio poliesterio alternatyvos, tad technologiją nuo šiol ketiname taikyti visiems savo žieminiams drabužiams.

Taip pat nuolat domimės ir su partneriais ieškome naujų aplinkai draugiškų medžiagų – pavyzdžiui, rinkoje jau yra pasirodę pirmieji drabužiai iš jūros dumblių, daromi bandymai ir su krakmolu. Artimiausioje ateityje darbo drabužių gamybai bus vis plačiau naudojamos įvairios celiuliozinės medžiagos“, – sako R. Šlekienė.

Ji pažymi, kad tekstilė niekuomet neatsidurtų sąvartynuose tik tokiu atveju, jei būtų pereinama prie žiedinės ekonomikos modelio ir uždarojo ciklo perdirbimo proceso.

„Optimistiškai žiūrime į uždaro ciklo perdirbimo proceso modelį ir manome, kad investicijos į šią sritį neabejotinai duos įvairiapusę grąžą. Tekstilės atliekas perdirbant į naują pluoštą ir panaudojant jas naujiems tekstilės gaminiams gaminti, gerokai sumažėja atliekų. Kartu tai turi įtakos ir pačiam procesui: daugiau perdirbtų pluoštų tekstilės gamyboje signalizuoja apie mažesnę medvilnės paklausą, o tai gali reikšti, kad ateityje tekstilės gamybai prireiks mažiau gamtinių išteklių, tokių kaip dirbamoji žemė ir vanduo. Jie galės regeneruotis ir būti panaudojami kam nors kitam, pavyzdžiui, maistinėms kultūroms auginti“, – teigia R. Šlekienė.