Siūlo būdą pažaboti greitąją madą
„Aš šiandien ne taip, kaip įprasta, nesu apsirengęs kostiumo, bet esu su džinsais. Jiems pagaminti reikia apie 10 tūkstančių litrų vandens. Mano marškinėliams reikėjo apie 1500 litrų. Visa tai dažnu atveju atsiduria jūsų spintoje, bet nebūtinai atsiduria ant jūsų ir neretai išmetama. Tik apie 25 proc. parduodama antrinėje rinkoje, apie 1 proc. – perdirbama, o likusioji dalis – sudeginama arba patenka į sąvartynus. Taip išmetami ir visi resursai, darbo jėga, chemikalai, kurie buvo naudojami gamybos metu.
Taip tęstis nebegali, nes, pavyzdžiui, šie marškinėliai galimai nukeliavo 14 tūkstančių kilometrų, kol atsidūrė mano spintoje – nuo kur buvo išauginta medvilnė iki kur ji buvo perdirbta, dažyta. Tad jie galėjo keliauti ir per Turkiją, Indiją, Bangladešą, kol galiausiai atsidūrė Europos Sąjungoje ir aš juos įsigijau. Visa tai yra tiesiog iššvaistoma. Mada tampa daug greitesnė – per pastaruosius 10 metų drabužiai pigo, tačiau vidutinis šeimos ūkis išleido daugiau. Tai reiškia, pirko didesnius kiekius ir švaistė resursus“, – „LOGIN 2023“ konferencijoje susirinkusiems pasiklausyti tvarumo tendencijų kalbėjo eurokomisaras Virginijus Sinkevičius.
Lietuvos atstovo EK, atsakingo už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę V. Sinkevičiaus iniciatyva 2022-aisiais buvo imta svarstyti tvarios ir žiedinės tekstilės strategija Europos Sąjungai (ES). Jos pagrindinis siekis – įpareigoti gaminti drabužius iš perdirbto pluošto, nenaudojant pavojingų cheminių medžiagų ir atsižvelgiant į socialines teises ir aplinką, pavyzdžiui, žmonių išnaudojimą, nelegalią darbo jėgą. Gamintojai taip pat bus įpareigoti ne tik gaminti tvariai, bet kartu su importuotojais ir atsakyti už prekės, kurią pagamina, likimą – įmonės negalės sunaikinti neparduotų drabužių, o turės ieškoti galimybių juos perdirbti.
Įsigaliojus šiai direktyvai, prie kiekvieno produkto, kurį įsigyjame parduotuvėje, atsiras ir skaitmeninis pasas – QR kodas, kuris parodys, ar, pavyzdžiui, džinsus įmanoma pataisyti, kiek plovimo ciklų jie galėtų atlaikyti iki kol praras savo išvaizdą, kokioje valstybėje jie buvo pagaminti ir kiek buvo sunaudota vandens. Kitaip, tariant, tai suteiks pirkėjui laisvę spręsti, kiek jam rūpi aplinka ir ar tikrai šio daikto jam reikia. O svarbiausia, atsakys į klausimą – iš ko susideda kaina, kurią aš moku?
„Mes pastebėjome, kad tai labai suveikė Europoje su ekodizaino direktyva, kurią mes pradžioje pritaikėme elektronikos prekėms. Jeigu pirkote televizorių ar paprasčiausią lemputę, jūs matėte gradaciją nuo A+ iki F. Dažnu atveju visi sako: bet juk A+ yra brangiau. Taip, brangiau, bet tai yra dažniausiai tai, kas jums tarnauja ilgiau, kas yra geresnės kokybės, kas suvartoja daug mažiau elektros energijos. Europiečiai myli A+: 76 proc. jų rinkosi šią klasę vietoje F ir kaina vis dėlto nesuvaidino pagrindinio vaidmens.
Mes tikimės, kad lygiai tokį patį pokytį galima padaryti kalbant ir apie tekstilę, kai vartotojas turės pilnai informuotą pasirinkimą ir galės nuspręsti, palyginti, pamatyti, kurie gamintojai užsiima greitąja mada, kas galbūt skelbia, kad gamina iš perdirbto plastiko butelių, o pasirodo jų yra vos 1 procentas medžiagoje ir panašiai. Aš net neabejoju, kad tai tik paskatins gamintojus imtis visai kitų veiksmų“, – sako jis.
O ar gamintojai pasiruošę keisti savo strategiją?
Skamba išties intriguojančiai ir daug žadančiai, tačiau daugeliui gali kilti klausimas – ar gamintojai išties pasiruošę investuoti, keisti savo strategiją ir plėsti tvarią produkciją savo asortimente? Eurokomisaras patikina: gamintojai geranoriškai sėdasi prie bendro diskusijų stalo ir į pokyčius žiūri teigiamai.
„Esu subūręs CEO apskritą stalą, čia kartą į ketvirtį susitinkame ir diskutuojame. Susirenka vadovai nuo tokių prabangių įmonių kaip „Louis Vuitton“ iki „Fendy“, „Diesel“ ir galų gale „H&M“ ar „Zara“. Tiesą sakant, sutarimas yra tikrai labai bendras ir labai geranoriškas, nes jiems svarbiausia, kad būtų užtikrintas taisyklių laikymasis tarp valstybių narių ir tai, kad jeigu kažkas nori importuoti į ES, laikytųsi lygiai tokių pat standartų.
Jie šiandien bijo investuoti, nežinodami, ar ta investicija tikrai atsipirks. Kiekviena iš įmonių turi nišinį akcentą, ypatingai jeigu pasižiūrėsime į „Zara“ ir „H&M“ prekinius ženklus – jie plečia tvarios mados segmentą, bet ir jaučia, kad tai yra labai specifinė, orientuota į pakankamai mažą žmonių ratą, investicija, kuri, neaišku, ar atsipirks“, – aiškina Lietuvos atstovas EK.
Kaip pasakoja V. Sinkevičius, susitikimuose dalyvauja apie 30 žmonių, kurie diskutuoja ir dalinasi idėjomis. Beje, čia dalyvauja ir lietuviškojo vienaragio „Vinted“ vadovas. Pastaroji įmonė itin palankiai vertina siūlomą skaitmeninį produkto pasą.
„Juos skaitmeninis pasas labai smarkiai gelbėja, nes, pavyzdžiui, yra segmentas moteriškų rankinių, kurių kainos kosminės, o su skaitmeniniu pasu bus galima patikrinti, ar gaminys yra tikras ir vertas tos kainos. Jie jau dabar turi investuoti labai daug, nes tas „better than original“ (liet. geriau nei originalas) labai dažnai cirkuliuoja antrinėje rinkoje, todėl jiems skaitmeninis produkto pasas yra labai labai svarbus, jie netgi pasiruošę prisidėti prie jo plėtojimo ES.
Tai aš matau kol kas geranoriškumą ir manau, kad ta direktyva labai sėkmingai skinasi kelią tolyn. Jau šiemet pristatysime papildymus apie gamintojų ir importuotojų atsakomybę, apie surinkimą, perdirbimą ir kitas detales“, – pasakoja V. Sinkevičius.
Atsiranda rizika mokėti brangiau
SEB banko valdybos narė ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos vadovė Eglė Dovbyšienė aiškina, kad metinė drabužių infliacija balandį buvo tik kiek didesnė nei 4 proc., todėl beveik ketvirtadaliu didesnę apyvartą, lyginant su praėjusiais metais, lėmė ne didėjusios kainos, o parduoti kiekiai.
„Tai rodo, kad gyventojai antrus metus iš eilės, pasibaigus pandemijai, vis dar išlaidauja drabužiams po 2020–2021 metų, kai išlaidos jiems dėl riboto bendravimo ir renginių nebuvimo labai krito. Žinoma, reikia įvertinti ir tai, kad duomenis truputį iškreipia ir tai, kad elektroninė prekyba drabužiais per pastaruosius kelis ketvirčius smuko gyventojams po pandemijos sugrįžus į parduotuves“, – pasakoja Mažmeninės bankininkystės ekspertė.
Pašnekovė pastebi ir tai, kad vidutinė vieno atsiskaitymo drabužių parduotuvėse vertė buvo 41 euras ir per metus ji padidėjo tik 3 procentais. Ką tai reiškia?
„Tai rodo, kad drabužių kainų infliacija buvo gerokai mažesnė nei daugelio kitų prekių. Beje, ir taip Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse drabužių kaina yra santykinai aukšta ir viršija ES vidurkį. Ar daug gyventojai išleidžia drabužiams, palyginti su visomis išlaidomis? Lyginant su kitomis ES šalimis, labai panašiai – šis dydis šalies mastu pastaraisiais metais svyravo tarp 4 ir 5 procentų, arba tiek, kiek ir ES vidurkis“, – aiškina E. Dovbyšienė.
Tad akivaizdu – drabužiai brango itin nežymiai, o pirkimo mastas augo, todėl vartojimo problema išties yra opi. V. Sinkevičius paklaustas, ar nauja direktyva, garantuojanti kokybę, atsilieps ir drabužių kainoms, sako: nebūtinai. Vartotojai bus skatinami drabužius taisyti, ieškoti jų antrojoje rinkoje, galų gale – jie turės galimybę įsigyti tekstilę tokios kokybės, kuri tarnaus ilgiau, tad ir išlaidauti neteks taip dažnai, kaip dabar. Vadinasi, susidaro vaizdas, kad bendrame rezultate vartotojas turėtų sutaupyti.
„Aš manau, kad šiandien mes turime tokią problemą – dažnu atveju mes sumokame brangiau, turėdami geriausių ketinimų, bet nežinodami už ką. Kai perkame buteliuką vandens, mes iškart galime pasakyti – jis pilnas ar pustuštis, bet kai ant to buteliuko rašoma, kad jis yra išgautas globojant, mylint bioįvairovę kažkur kalnuose – mes negalime to patikrinti. Tai aš manau, kad kaip tik turėjimas labai aiškių taisyklių, uždraudimas greenwashing’o (liet. apgaulinga rinkodaros strategija, kuria siekiama parodyti, kad produktas yra ekologiškas) ir galimybė vartotojams gauti informaciją, kuri bus sertifikuota ir patikrinta, leis vartotojams pasirinkti.
Labai dažnai vartotojas rinksis tai, kas tarnaus jiems ilgiau, kas nebus išmesta, išsitampę ar išblukę po vieno skalbimo ir net neabejoju, kad tai privers pasitempti ir kitus gamintojus, nes šiandien tu gali paliesti tvarumo segmentą, bet jis yra pakankamai nišinis. Be to, kai nėra tinkamo reguliavimo, tavo konkurentai gali sėkmingai apeiti sistemą ir tada tu esi nelygioje konkurencinėje kovoje. Dar nepamirškime visos Azijos rinkos, pavyzdžiui, „Aliexpress“ ir visos kitos platformos, kur gali už labai mažą kainą visokių įdomybių atsisiųsti, kurių galų gale supranti, kad tau visai nereikėjo“, – sako eurokomisaras.
Lietuviams išties vis labiau rūpi kokybė ir tvarumo klausimai. E. Dovbyšienės teigimu, prieš kelis metus atliktas banko tyrimas rodo, kad daugiau nei pusė – 52 proc. lietuvių mano, kad ir vieno žmogaus veiksmai gali prisidėti sprendžiant aplinkosaugos, klimato kaitos iššūkius. O toks požiūris atsiliepia ir apsipirkinėjant. Netgi ir įsigyjant tą pačią tekstilę.
„Tyrimo duomenimis, siekdami apsipirkti tvariau, lietuviai deda pastangas vengti greitosios mados. 45 proc. respondentų tikina besistengiantys rečiau pirkti drabužius, pirmenybę teikiant aukštesnės kokybės garderobui, 29 proc. apklaustųjų antram gyvenimui prikelia ir savo vaikų drabužius. Galiausiai, beveik 1 iš 5 gyventojų (19 proc.) teigia, kad įsigydamas reikalingus daiktus atsižvelgia į gamintojo etiką, pirmenybę teikiant tvariems gamybos principams“, – teigia pašnekovė.