Specialistė įvertino būdus, kuriais lietuviai bando taupyti: privers susimąstyti prieš atsisakant kelių dalykų

Net jei anksčiau apsipirkimas parduotuvėje ar mokesčių mokėjimas nekėlė didelio nerimo, infliacijos ir energetinės krizės laikais išaugusios išlaidos vis daugiau gyventojų priverčia susimąstyti apie taupymą. Finansų psichologija besiremianti asmeninių finansų konsultantė Edita Palskė pastebi, kad gyvenimas „nuo algos iki algos“ nebūtinai rodo žmogaus negebėjimą taupyti, o ekonominės gerovės laikais augusiai kartai dabartinė situacija gali sukelti didelių rūpesčių.

Taupumas neatsiranda iš niekur: sunkiausia augusiems ekonominės gerovės laikais

Būtų labai patogu, jei taupumas būtų kiekvienam įgimta savybė, tačiau taip nėra. Kaip teigia asmeninių finansų konsultantė Edita Palskė, taupumo savybę mumyse ugdo šeima, kultūra ir patirtys, kurias arba patys žmonės išgyvena, arba mato išgyvenant kitus. Vis dėlto, įgimtų savybių įtakos taip pat negalime atmesti: net ir vienoje šeimoje augantys keli vaikai nuo pat mažens gali būti skirtingi savo taupumu.

„Man ne kartą teko girdėti istorijas, kaip šeimoje vaikai su savo kišenpinigiais ir dovanotais pinigais elgiasi labai skirtingai: vienas viską ištaško greitai, o kitas taupo. Vaikai gyvena vienoje šeimoje, mato vienodą šeimos gyvenimo modelį, bet pačių vaikų atsineštas įgimtų savybių rinkinys lemia, jog vieną ir tą patį reiškinį skirtingi vaikai suvokia skirtingai ir reaguoja į tą patį reiškinį skirtingai. Vienas vaikas gali perimti šeimos taupumą, o kitas gali elgtis priešingai ir gyventi su mintimi: man vaikystėje tėvai nieko neleido, todėl kai užaugsiu, aš pats sau pirksiu viską, ką tik norėsiu“, – sako E. Palskė.

Ji pastebi, kad žmonės gyvena skirtingais istoriniais laikotarpiais: vieni patiria karus, kiti gyvena ekonominio pakilimo laikais. O visa tai neišvengiamai turi įtakos tam, kaip žmonės elgiasi su pinigais. Žmogaus, gimusio ekonominiu sunkmečiu, ir žmogaus, augančio ekonominės gerovės laikais, požiūris į taupumą skiriasi kaip diena ir naktis.

„Močiutė, kuri išgyveno pasaulinį karą ir žiūrėjo badui į akis, greičiausiai turi konservų rūsyje dar dešimčiai metų į priekį ir po čiužiniu laiko ne vieną tūkstantį eurų. Jūs niekaip neįtikinsite jos, jog nėra prasmės gyventi ant maisto statinės, nes parduotuvėje bet kada ir bet ko galima nusipirkti. Ekonominės gerovės laiku augantys žmonės greitai perima idėją „gyventi reikia šia diena, reikia mėgautis gyvenimu“. Gyvenimas pagal šią idėją yra lengvas, nereikia įsitempti, nereikia valdyti savo impulsų, galima pirkti viską čia ir dabar. Taip pereinama prie kito kraštutinumo: gyvenimo ne tik nuo algos iki algos, bet prie gyvenimo į skolą“, – teigia ji.

Dažniausios taupymo kliūtys – per mažos pajamos ir prasmės nematymas

Ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu turbūt dažnas yra pagalvojęs, kad reikėtų pradėti taupyti, tačiau laikytis sau duoto žodžio pavyksta ne visiems. E. Paskės teigimu, nepriklausomai nuo žmogaus šeimos modelio ir asmeninių patirčių, pajamų lygis yra svarbi sudedamoji taupyme, nuo kurios reikšmingai priklauso tai, ar taupyti sekasi lengvai, ar sudėtingai.

„Taupymas yra sudėtingas ir daug įtampos keliantis, kai pajamos yra mažos – tada reikia nuolat galvoti, kokius asmeninius ar šeimos poreikius mažinti, kad pavyktų kažką sutaupyti. Negali ilgai ir nuosekliai taupyti, kai reikia rinktis „ar atsidėti keliolika eurų, ar nupirkti mėsos šeimos pietų stalui“. Norint, kad taupymas būtų lengvesnis, reikalingos pajamos, kurios patenkintų bent jau pagrindinius poreikius“, – pabrėžia asmeninių finansų konsultantė.

E. Palskė pastebi, kad net ir ypač mažas pajamas gaunantys žmonės sugeba sutaupyti, tačiau, anot jos, tai jau labiau panašu į kankinimąsi, o ne į gyvenimą. Tokiais atvejais ji siūlo susikoncentruoti ne į taupymą, nes taupymas neišgelbės.

„Tokiais atvejais reikia susitelkti į pajamų didinimą. Pajamų didinimo kelyje būtina taisyklė – dalis padidėjusių pajamų nukreipiama taupymui. Jei iki šiandien išgyvenai už 500 eurų, vadinasi, kai uždirbsi 700 eurų, galėsi išgyventi ir už 600 eurų, o likęs 100 – taupymui“, – sako ji.

Pasak E. Palskės, taupyti paprasčiau tiems, kurie šiame procese mato prasmę, arba tiems, kurie daugiau niekada nebenori atsidurti ekonominėje duobėje, kai teko skaičiuoti centus, ar užteks nupirkti pietus vaikams mokykloje.

„Taupymas per kančią pats savaime nieko gero neduoda. Jis nemalonus. Jis skausmingas. Todėl žmonės jo vengia. Viskas kur kas paprasčiau, kai žmogus sugeba turėti viziją galvoje, kokią naudą jo gyvenimui suteiks taupymas. Kai žmogus tiki, kad taupydamas jis pakeis savo gyvenimą į gerą pusę, taupyti lengviau. Taupymas nėra tikslas. Tikslas – ką galėsiu veikti arba ką galėsiu jausti, kai sutaupysiu“, – teigia ji.

Nuo ko reikėtų pradėti pajutus, kad nemokame taupyti?

Nors galima rasti įvairių technikų, kaip mokytis taupyti, E. Palskė įsitikinusi, kad jos neveiks tol, kol žmogus neturės aiškaus suvokimo, kam jam taupymas išvis reikalingas. Šiuo atžvilgiu ji pastebi panašumą tarp taupymo ir sveikos gyvensenos propagavimo: žmonės žino, kad reikia valgyti sveikiau ir saikingiau, kad reikia judėti, bet vis tiek penktadienį vakare valgo traškučius, tortus, ir vis tiek nesikelia rytais 15 minučių anksčiau, kad padarytų mankštą.

Klausimą, kaip išmokti taupyti, E. Palskė teigia dažnai sutinkanti ir socialinių tinklų grupėse. Po tokiais įrašais pasipila įvairūs komentarai apie biudžetavimą, išlaidų sekimą, šešis arba tris stiklainius, maisto produktų pirkimą pavalgius, mitybos planą savaitei, pirkinių atidėjimą parai, įvairias bankines programėles, skirtas grąžai sutaupyti.

„Žmonės, jei ir pradeda kažką daryti, tai greitai meta. Įprotis, kuris, panašu, jog prigyja, būna nebent kažkas tokio, kaip bankinės programėlės grąžai taupyti, metalinių monetų metimas į taupyklę ar kiti panašūs smulkūs, bet gyvenimo stipriai nekeičiantys įpročiai. Jie prigyja tik todėl, kad dėl jų nereikia stengtis ir dėl jų nereikia keistis. Žinoma, tokiais būdais sutaupyti keli šimtai eurų per metus yra vis tiek geriau, nei nieko, tačiau sutikite, tai nėra sumos, kurių sutaupymui reikia ypatingų pastangų, minčių ir elgsenos pokyčių. Jos nekeičia gyvenimo“, – pastebi E. Palskė.

Asmeninių finansų konsultantė išskiria, kad pirmas žingsnis norint mokytis taupyti – atsakyti sau į klausimą: „kam man to reikia?“. Todėl ji siūlo atsiversti sąsiuvinį ir parašyti rašinėlį, kaip jūsų gyvenimą pakeistų sutaupyta suma X. Ką veiksite su tais pinigais? Kur važiuosite? Ką pirksite? Gal ji leis išeiti iš nemėgstamo darbo ir padaryti pertrauką, kol susirasite kitą darbą? Gal tie pinigai leis pagaliau įkurti svajonių verslą arba nusipirkti svajonių namus?

Kita pokyčio technika – paklausti savęs „kas bus, jei ir toliau netaupysiu?“. „Kokios galimybės, pasirinkimai manęs laukia, jei ir toliau gyvensiu nuo atlyginimo iki atlyginimo?“.

„Jei žmogus neturi savo būsto ir netaupo, niekada savo būsto ir neturės. Jeigu žmogus dirba nemėgstamą darbą ir netaupo, vadinasi, ir toliau vis gyvenimą dirbs nemėgstamą darbą. Jeigu žmogus gyvena nuo algos iki algos ir netaupo, tuomet pensijoje gyvens nuo vienos sodrinės pensijos iki kitos sodrinės pensijos. Tai technika, kuri nėra maloni, nes nuima rožinius akinius ir aiškiai parodo, kad joks geras dėdė ar gera teta neateis ir nepakeis gyvenimo. Keistis reikia patiems. Taupymas yra vienas iš finansinio raštingumo elementų, kuris svarbus finansiškai geresniam gyvenimui“, – teigia E. Palskė.

Kartais nemokėjimas taupyti išduoda rimtesnes problemas

Naujų daiktų pirkimas – maloni, džiuginanti patirtis, todėl kai kada žmonės naujais pirkiniais maskuoja savo emocines traumas. Anot E. Palskės, kai nauji pirkiniai taip ir lieka naujais pirkiniais – tai vienas pirmųjų ženklų, kad reikia susirūpinti.

„Neperklausyti kursai, nedėvėta suknelė, neperskaitytos knygos, neavėti batai – tai gali reikšti, kad žmogui malonumą teikia pats pirkimas kaip procesas, o ne įsigyti daiktai. Ir tai jau problema. Išlaidavimas yra problema, kuriai spręsti reikia ieškoti pagalbos, kai žmogus negali atsispirti naujiems pirkiniams, kai dėl norų tenkinimo, o ne dėl poreikių prasideda finansinės problemos, kai visą dieną nuolat galvojama apie tai, ką naujo nusipirkus, kai dėl išlaidavimo prasideda problemos darbe, moksluose, namuose“, – problemą rodančius signalus vardija E. Palskė.

Ji pastebi, kad perdėtu išlaidavimu žmonės maskuoja stresą, nerimą, žemą savivertę.

„Pirkinys laikinai suteikia palengvėjimą, bet greitu laiku pasijaučiama blogiau. Atsiranda gėda ir kaltė. Jei žmogus patiria kažką panašaus savo jausmuose, tai ženklas, jog verta praverti psichologo arba psichoterapeuto kabineto duris“, – teigia E. Palskė.

Taupymas neturėtų versti atsisakyti to, kas svarbu

Asmeninių finansų konsultantė pabrėžia, kad gyvenime svarbu ir mėgautis, ne tik taupyti. Jeigu žmogus yra gyvenimo etape, kai tenka apriboti savo smulkius malonumus, svarbu sau priminti, kad tai laikina, ir imtis veiksmų: kelti kompetenciją, gilinti žinias, ieškotis geriau apmokamo darbo.

„Gyventi visą gyvenimą nieko neleidžiant sau ir savo vaikams yra kančia. O juk gyvename neribotų galimybių amžiuje. Jei šiandien žmogų gyvenimas privertė taupyti mėgiamo kavos puodelio sąskaita, verta susimąstyti, kad kažkas gyvenime vyksta ne taip“, – sako ji.

Todėl E. Palskė pažymi, kad nepritaria taupymui visų smulkių išlaidų sąskaita. Ji siūlo kiekvienam pergalvoti tai, kiek tos smulkmenos svarbios gyvenime. Ką jos man duoda? Ką jos atima? Anot jos, išlaidų menkniekiams lengviau atsisakyti tada, kai pamatomas tų menkniekių beprasmiškumas, o ne tada, kai argumentuojama „reikia taupyti“.

„Dauguma esame girdėję rekomendacijas, kad taupyti reikia negeriant kavos degalinėse, nevalgant kavinėse, atsisakant mokamų TV kanalų ir kitų smulkių gyvenimo malonumų. Nebūčiau tokia kategoriška. Taip, jei degalinėje žmogus kavai per mėnesį išleidžia 40–50 eurų, tai jau yra suma, kurią galima atsidėti savo geresnei finansinei ateičiai. Tačiau gal, nepirkdamas kavos degalinėje, kuri yra pakeliui į darbą, žmogus bus išsiblaškęs, neramus ir važiuodamas padarys avariją, kuri jam kainuos kavą už trejus metus. O gal, išgėręs mėgiamos kavos, žmogus jaučiasi pakiliai, darbingai, ir gali padaryti pardavimų du kartus daugiau, nei be kavos“, – sako E. Palskė.