Vaikams duoda tai, ko jiems trūksta įprastoje mokykloje
Andrius Bajorūnas – Varnių regioninio parko direkcijos kraštotvarkininkas, su užsidegimu kuriantis ir tvirtinantis draugystę tarp gamtos ir moksleivių. „Gamtos mokykloje“ jis rengia neformalaus švietimo programą, vadovauja „Jaunųjų reindžerių“ grupei ir organizuoja įvairias stovyklas. Anot jo, čia vaikai gauna tai, ko jiems trūksta įprastoje mokykloje.
„Įprastoje mokykloje iš esmės vaikai gauna vien tik teorines žinias. Praktinių gamtos pažinimo įgūdžių mokiniai gauna labai mažai. „Gamtos mokykla“ yra ta trūkstama tąsa ir mes siekiame, kad vieną dieną ji taptų sistemos dalimi. Vaikai įgytų teorinių žinių mokykloje, o čia turėtų galimybę pritaikyti žinias praktiškai“, – aiškina A. Bajorūnas.
Tarp gamtos gerbėjų – ne tik pradinių klasių moksleiviai. Mokykloje mokosi ir suaugusieji, o nuo liepos mėnesio prasidės specialios programos šeimoms. Pamokos vyksta savaitgaliais, o vienos trukmė gali užsitęsti ir iki paros laiko.
„Gamtos mokykloje“ teorijos nėra – vaikai susipažįsta su gamta tiesiog vaikščiodami po miškus, pievas, upes ir pelkes, stebėdami, kas skirtingose aplinkose juos supa. Taip jie supranta, kas yra gamta, pajaučia, kad kartais ji gali būti įdomesnė už internetą ir kad jos nereikia bijoti.
Drąsos tamsiame miške suteikia žaidimai
Kaip atrodo įprasta pamoka tokioje neįprastoje mokykloje? Neseniai joje buvo vedama „Ekstremali gamtoseka“. Pamokos metu vaikai mokėsi gamtoje elgtis taip, kad galėtų pamatyti kuo daugiau gyvūnų. Visų pirma, jiems teko išmokti laikytis visiškos tylos.
„Vaikams pirmiausia paaiškinome, kad miškas – stirnų, briedžių, šernų, barsukų ir vilkų namai, o kadangi einame į svečius, turime netriukšmauti. Kai pradėjo temti, išėjome į pelkynus, miškus, kur gyvūnai ateina maitintis, atsigerti. Kol ėjome pro kaimo keliukus, mūsų užduotis – eiti taip tyliai, kad mūsų žingsnių neišgirstų kaimynystėje sargaujantys šunys. Tuomet esame pasiruošę“, – aiškina A. Bajorūnas.
„Tuomet nuėjome į tankų mišką, kuriame išskirstėme vaikus į mažas grupeles. Atsirėmę į medžius maždaug 10-15 metrų atstumu, jie tyliai klausėsi, kas vyksta aplink. Tuo metu gamtos stebėjimas vyko daugiau ausimis nei akimis. Miške svarbi ne tik rega. Pavyzdžiui, šernus ir briedžius galima greičiau užuosti nei pamatyti. Pabaigę šią užduotį, susirinkom į krūvą ir apsitarėm, ką matėm, ką girdėjom, kaip jautėmės“, – su pamokos eiga supažindina A. Bajorūnas.
Susitikimai su laukiniais gyvūnais – kasdienybė
Prisižaidę ir išdrąsėję, vaikai po regioninio parko pelkynus braidžiojo basomis. Apie 3000 ha pelkyno plotas nubarstytas salų – einant per šį ruožą, tam, kad batai liktų sausi, vaikai kelią įveikia basi.
„Šįkart bevaikščiojant mums kelią pastojo briedis. Tyliai eidami išgirdome, kaip kažkas netoliese atsidūsta, o aplink pasigirsta stiprus šakų traškesys. Greičiausiai tai buvo briedė su mažu briedžiuku, ieškojusi maisto ar norėjusi atsigerti. Visi sustojome, nes žinojome, kad išgirdus priešais stambų gyvūną į tą pusę eiti nebegalima. Juk briedė gali ginti savo briedžiukus ir ką nors sužeisti“, – aiškina kraštotyrininkas.
Gali nuskambėti, kad „Gamtos mokykloje“ vaikų tyko daug pavojų, tačiau A. Bajorūnas ramina, kad saugos instruktažas visiems puikiai pažįstamas nelaimingų atsitikimų išvengiama.
„Išgirdę šnopavimą ir krūmų šlamėjimą, vaikams paaiškinome, kad ten briedis, o kelionę tęsėme eidami kita kryptimi. Gamtininkas Mindaugas Survilas yra teisingai pasakęs, kad gamtoje žmogaus nebijo tik du padarai – uodas ir erkė. Visi kiti gyvūnai žmogaus vengia, o kai su vaikais susiburiame į didelę grupę, tai esame daug didesni už bet kokį briedį ar stirniną ir šie mūsų tikrai nenuskriaus. Didelės grupės net meška nepultų“, – teigia jis.
Anot jo, mokykloje susitikimai su stirninais, briedžiais ir šernais – kasdienybė. Vis dėlto, dar niekada nuo nei vieno iš jų bėgti neteko. Būna, kad pro pat nosį praskuodžia stirna – tereikia pasitraukti jai iš kelio, bet bijoti, anot kraštotyrininko, tikrai nėra ko. Bijoti reikia nebent erkių, o nuo jų saugo naudojami purškalai.
Po tokių patirčių, apie pirmą valandą nakties grupė grįžo į mokyklą, kurioje aptarė, ką nuveikė ir patyrė. Visiems išsimiegojus, ryte komandos laukė nauji nuotykiai.
Vaikams norėjosi ilgesnių užsiėmimų
A. Bajorūnas teigia, kad šiose pamokose, ne mažiau nei moksleiviams, įdomu ir jam pačiam. Anksčiau kraštotvarkininkas dirbo gidu ir vedžiojo žmones po kalnus Lenkijoje, Slovakijoje, tačiau to jam buvo maža – norėjosi ne tik vedžioti žmones, bet kartu ir veikti. Pradėjęs dirbti Varnių regioninio parko direkcijoje ir susidūręs su vaikams vedamomis ekskursijomis, jis pajuto atradęs tai, ko jam trūko dirbant ankstesnį darbą.
Taip pradėta vystyti neformalių pamokų idėja. Iš pradžių pamokos trukdavo apie valandą laiko, bet greitai buvo pastebėta, kad vaikams to maža. Šiandien pirmykštė pamokos versija gerokai išsitęsė.
Žinoma, mokykloje laikomasi savų taisyklių. Pavyzdžiui, visiems įprasta prieš pamokas palikti telefonus dėžutėje ir užsiėmimų metu apie 4-6 valandas praleisti be jų. A. Bajorūnas juokiasi, kad „Gamtos mokykloje“ reikia būti prisijungusiems prie gamtos, o ne interneto.
„Ekstremali gamtoseka“ – tik viena iš daugybės organizuojamų pamokų. Moksleiviai taip pat mokosi orientavimosi gamtoje, pasaulio šalių pažinimo. Anot kraštotvarkininko, pamokas lankantys vaikai greitai išmoksta iš garso atpažinti sniegeną, perkūno oželį, geba rasti kraujažolę, atpažįsta medžius, gyvūnų pėdsakus.
Pamoka ne klasėje ir nebūtinai 45 minutes, tyrimai ir bandymai, mokymasis internete, lauko klasėse ar naujose edukacinėse erdvėse, individualios konsultacijos – tik dalis inovatyvių ugdymo metodų, kuriuos šiais metais rengiasi įgyvendinti beveik du šimtai švietimo įstaigos. Mokyklų veiklos tobulinimo projektams įgyvendinti Švietimo ir mokslo ministerija skyrė 3,5 mln. eurų ES struktūrinių fondų investicijų.