Nors priešgaisrinės sistemos yra reglamentuojamos statybos įstatymais ir privalomos, specialistai pabrėžia, kad neretai nemokame tinkamai jų pasirinkti arba piktybiškai pamirštame sistemas atnaujinti.
Saugumas – ir už 30 litų
„Schneider electric“ pardavimų vadovas pastatų kanalui Šarūnas Miknevičius pasakojo, kad priešgaisrinių sistemų rinkoje vyrauja du požiūriai – statau priešgaisrinę sistemą, nes to reikalauja gaisrininkas arba statausi, nes suprantu, kodėl man tai yra reikalinga ir kokius pavojus galiu aplenkti. Jam džiugu, kad vis dėlto lietuviai pradeda suprasti, koks svarbus yra saugumas.
Tačiau Š. Miknevičius pabrėžė, kad nemažai žmonių nežino, kokios sistemos yra tinkamos jų būstui. Todėl dažniausiai renkasi pigiausią ir paprasčiausią variantą, kuriuo patikimumu neretai tikrai verta abejoti.
„Kuo mažiau patikima sistema, tuo ji pigesnė. Patys pigiausi variantai gali kainuoti ir 30 litų, brangiausiai atsieina didelėse patalpose rengiamos sistemos. Tačiau jos kartu ir patikimiausios – įspėja apie žiežirbą, dujų nuotėkį ir dūmus“, - pasakojo specialistas.
Sistemos skirstomos į keturis tipus
„Priešgaisrinės sistemos skirstomos į keturis tipus. Pirmasis tipas – autonominė signalizacija. Ji dažniausiai įrengiama butuose ar indvidualiuose namuose, kur nėra masės žmonių. Šios sistemos pliusai – patogus įrengimas bei išlaikymas. Ji maitinasi baterijomis ir yra paprastai pakabinama. Tačiau didžiausias minusas yra sistemos veikimo būdas. Ji bando išgelbėti tik žmonių gyvybes. Jei yra dirgiklis, sistema pradeda kaukti. Tas pipsėjimas pažadina žmogų, tačiau jeigu žmogus yra kietai įmigęs, ji gali ir nepadėti. Antras svarbus dalykas, ji neapsaugos turto, jei tuo metu namuose nėra žmogaus“, - patikino Š. Miknevičius.
Antrasis priešgaisrinių sistemų tipas – gaisriniai davikliai, kurie prijungiami prie centralinės apsauginės sistemos. Tuomet tie patys davikliai pasiunčia signalus apsaugos kompanijai, o ji iš karto žino, kur yra pavojus. Minusas tame, kad nėra aišku, kokios srities tai pavojus.
„Trečiasis variantas – profesionalios gaisrinės signalizacijos. Jos skirstomos į konvencines ir adresines. Konvecinės signalizacijos pasižymi tuo, kad yra apribojamos tam tikram plotui. Be to, ant vieno kabelio galima statyti iki 15 daviklių. Tačiau minusas tame, kad mes nežinome, kuris daviklis kokioje patalpoje suveikė. Technologijoms einant į priekį atsirado adresinės apsaugos sistemos. Kiekvienas daviklis turi atskirą adresą, o apsaugos kompanija iš karto gauna informaciją, kokioje patalpoje koks daviklis suveikė“, - pasakojo Š. Miknevičius.
Nuo gaisro apsaugo ir žaibolaidžiai
Dažna gaisrų priežastis gali būti ir į namą trenkęs žaibas. Tačiau apie šį pavojų neretai tesusimąstome tik pavasarį – prasidėjus žaibų sezonui.
Minėtos kompanijos pardavimo vadovas SI/OEM kanalui Šarūnas Venslavas pasakojo, kad žaibas – grėsmingas gamtos reiškinys, kurio įtampai pasiekus tam tikrą dydį oras pramušamas, o matomas žaibas yra tekanti elektros srovė.
„Todėl išorinei statinių apsaugai naudojami žaibolaidžiai, kurie skirti tiesioginiams žaibo smūgiams į statinį sulaikyti ir žaibo srovei nuvesti į žemę. Žaibolaidį sudaro žaibo ėmikliai, įžeminimo laidininkai ir įžemintuvas, kurio pagrindinė dalis yra įžemiklis. Žaibo srovė nuvedama į žemę be jokių terminių ar mechaninių statinio pažaidų ir kibirkščiavimo. Didžiausia tikimybė žaibui trenkti yra aukščiausia statinio vieta. Dažniausiai tai būna ant pastato įrengtos antenos. Todėl šios antenos turi būti sujungtos su apsaugos nuo žaibo sistema tiesiogiai“, - pabrėžė specialistas.
Pasak jo, prieš projektuojant išorinę apsaugą nuo žaibo reikia nustatyti pastato apsaugos nuo žaibo kategoriją, žaibolaidžio įrengimo vietą, įžeminimo laidininkų ir įžeminimo įrenginio įrengimo vietą bei tipą.
Skūpus moka dešimt kartų daugiau
„Jei norima pilnai apsisaugoti nuo žaibo, reikia atskirai apsaugoti įvadinį automatą bei antrines grandines su kitu viršįtampių ribotuvu, kuris užtikrina prietaisų apsaugą ir yra jungiamas pakopiniu būdu su įvadinio automato viršįtampių ribotuvu. Antrinei apsauga skirti viršįtampių ribotuvai turi būti montuojami kuo arčiau apkrovos (televizoriaus, mikrobangų krosnelės, kompiuterio, kaitlentės), jog atstumas nesudarytų 30 metrų“, - pasakojo Š. Venslavas.
Anot jo, pats primityviausias būdas apsisaugoti nuo žaibo – pasistatyti elektros skydelyje Viršįtampių ribotuvą su vidutiniu rizikos lygiu.
„Didžioji dauguma žmonių, kurie įsirenginėja butus, nežino, kas per velnias yra ta elektra, kviečiasi vienus ar antrus meistrus ir renkasi juos pagal kainą. Tad dažnai pasirenkame pigiausią sprendimą ir numojame ranka, nes juk elektros instaliacijos nesimato. Štai čia ir yra didžiausia problema – nesigilindami, kas slepiasi po kaina, žmonės įsirengia butus neapsaugodami namuose esančios įrangos. Kaip sakoma, taupus moka du ar dešimt kartų daugiau. Tai galioja ir šiuo atveju. Neretai žmogus apie žaibų keliamą grėsmę pradeda kalbėti tik tada, kai pats nuo to nukenčia“, - įsitikinęs Š. Venslavas.