- Esate iniciatyvus, pilietiškas ir charizmatiškas mokytojas, o koks buvote mokinys?
- Panašus, koks ir šiandien – koks buvau, toks ir išlikau, bet buvau ramesnis, tylesnis. Išliko tokios pačios charakterio savybės, tik kai kurios jų labiau išryškėjo dirbant mėgstamą darbą – tai iniciatyvumas ir begalinė meilė savo pasirinktai sričiai - lietuvių kalbai ir literatūrai. Nors mokiausi gerai, kartais buvau ir išdykęs.
- Šiandien jau visi supranta, kad nuobodus pamokos vedimas nėra patrauklus mokiniams. Kokia charizmos svarba mokytojo profesijoje?
- Visur reikia paprastumo. Pirmiausia reikia žinių ir savo dalyko išmanymo, bet su mokiniais svarbu kalbėtis jų kalba. Reikia nusileisti ant žemės, kalbėti paprastai, suprantamai ir aiškiai.
Negalima gyventi vien pagal instrukcijas – kartais nueini į pamoką ir pamatai, kad tą dieną tam vaikui ir tai klasei visai ne tie dalykai rūpi, visai ne tai, ką susiplanavai iš vakaro. Tuomet bandai išsisukti iš padėties ir gaunasi tos įdomesnės pamokos.
- Ar daug buvo mokytojų, kurie įstrigo atmintyje ir kuriuos galėtumėte vadinti mokytojais iš didžiosios raidės?
- Vis dėlto susiformavo tokia situacija, kad vis mažiau jaunų žmonių renkasi mokytojo profesiją. Kodėl taip atsitiko? Ar dėl to kalti tik maži atlyginimai?
- Mokytojo darbas yra nelengvas, galbūt to išsigąsta žmonės – juk visi ieško kažko lengvesnio. Mokytojas daugiau ir psichologiškai pavargsta.
Maži atlyginimai yra viena iš priežasčių. Atlyginimai iš tikrųjų yra nedideli, o jaunam žmogui, aš įsivaizduoju, viską reikia pradėti nuo nulio ir iš tikrųjų yra sunku kabintis į gyvenimą.
- Ką daryti, kad vėl reabilituotume mokytojo specialybės autoritetą?
- Tai yra ilgalaikis procesas, reikia formuoti visuomenės nuomonę. Patys mokytojai taip pat turi padirbėti ir pasistengti, kad jų prestižas išaugtų. Reikėtų akcentuoti vertybinį ugdymą, kad mokinys jaustų mokytojui didesnę pagarbą.
Pasaulis keičiasi ir kartais mokytojai galbūt nespėja su ta kaita, galbūt kas nors ne taip supranta tuos pokyčius. Manau, kad reikėtų daugiau lankstumo ir nuoširdumo.
- Kaip keičiasi mokykla? Kokiais tempais ji modernėja, kokiais žingsniais gerėja materialinis aprūpinimas?
- Kai kas sako, kad mokinių žinios vis prastėja. Universitetai pastebi, kad ne visi mokyklas pabaigę mokiniai yra raštingi. Ką pastebite vertindamas mokinių lietuvių kalbos žinias?
- Kartais susidaro toks įspūdis, kad raštingumas išties labai prastas. Kai taisiau valstybinius lietuvių kalbos egzaminus, atrodė, kad iš tikrųjų mokiniai daro labai daug klaidų, bet negalima absoliutinti situacijos. Mokinių yra visokių, ir labai raštingų, tik galbūt jie paskęsta toje neraštingumo jūroj. Galbūt jų mažiau, gal ir pati mokykla orientuota ne į gabius mokinius, bet mes kažkodėl juos užmirštame.
Pasakyti, jog mokiniai nieko nežino, tikrai negalėčiau – jie tikrai daug žino. Kartais daugiau negu mes, mokytojai, ir tai yra labai gerai.
- Koks, Jūsų manymu, kaimo mokyklų likimas? Kur geresnė mokymo kokybė: mieste ar kaime?
- Kaimo mokyklų likimas mane gąsdina. Ypač gąsdina tos uždarinėjamos pagrindinės mokyklos, kurių jau iš viso nebėra. Tokią pačią grėsmę netolimoje ateityje įžvelgčiau kaimo gimnazijoms. Juk mažėja vaikų skaičius, vyksta emigracija. Nėra darbo ir žmonės yra priversti palikti kaimus.
Aišku, mes nesame licėjai, bet tų gerų mokytojų ir gerų specialistų yra visur. Daroma viskas, kad kaimo vaikai iš mokyklos gautų tiek pat, kiek ir miesto vaikai.
- Taip pat kai kas sako, kad Lietuvoje per daug abiturientų stoja į aukštąsias mokyklas ir dėl to prastėja studijų kokybė. Gal reiktų labiau skatinti rinktis profesinį mokymą?
- Pritariu, nes visi universitetuose negali studijuoti, reikia ir kitokį darbą dirbančių žmonių. Visi tėvai nori, kad jų vaikai studijuotų universitetuose, o taip būti negali. Kitąkart mokiniai ir jų tėvai pervertina savo galimybes.
Projekto partneriai informuoja, kad ilgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą numatytos 2014-2020 Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.