- DELFI startavo tautos mokytojo rinkimai. Ko reikia, kad mokytojas pelnytų mokinių meilę ir pasitikėjimą ir taip laimėtų šį titulą?
- Mokytojas turi mylėti savo darbą ir atlikti jį puikiai: su meile ir atsidavimu. Jei negali šiam darbui atiduoti visos širdies ir laiko, eik pro šalį. Mūsų darbas gerokai pranoksta oficialiai nustatytą valandų skaičių. Namie ne tik kuriu ir taisau testus, ruošiu medžiagą pamokoms, tenka ir seminarus vesti, konsultuoti mokinius, ruošti olimpiadoms ar konkursams.
Kiekvienus metus pradedu tokiu tikslu - susidraugauti su mokiniais, užmegzti šiltą santykį, o tik po to dėstyti dalyką. Įtampos ir susipriešinimas, nusistatymas ir neigiamas požiūris kliudo pažangai. Taip niekur nenueisim. Mokymosi procesas nebus našus. Apie titulus neturiu kada galvoti. Žmogų garsina darbai. Išmintingas mokytojas ne tas, kuris teisia, bet tas, kuris suteikia trečią galimybę.
- Ar turite mokytoją autoritetą, kuris išmokė ne tik savo dėstomo dalyko, bet ir davė įsimintinų gyvenimiškų pamokų?
- Labiausiai įsimintinos tos gyvenimo pamokos, kurias gavau iš savo tėvelio. Tai jis – pirmas ir vienintelis mano mokytojas. Jis formavo mano gyvenimo sampratą ir ugdė svarbiausias žmogiškąsias vertybes. Ir dviračių žygiai. Užtenka išvykti iš Lietuvos mėnesiui ir ypač gerai pajuntu, kas man yra Lietuva, net jaučiu, kad ji baisiai trapi ir maža, matau savo vertybes ir trūkumus. Pastebiu savo ribotumą ir nusistatymus, taip pamažu mano komforto zona prasiplečia. Grįžus į mokyklą ji vėl ima trauktis. Iškeliavus pasaulis vėl praplatėja. Taip ir mokausi visą gyvenimą.
- Iki šiol netyla diskusijos, kad mokykloje mokinys turi gauti ne tik dalykinių žinių, bet ir privalo būti mokomas moralės, formuojamas valstybinis ir patriotinis mąstymas. Kaip tai suderinti? Ir ar mokykla šiandien pajėgi skiepyti amžinąsias vertybes?
- Pajėgi! Ir dar kaip pajėgi. Tik nereikėtų jai trukdyti. Mokykla - tai sala, kurioje nutinka geri dalykai. Yra tokių mokinių, kurie tik čia supranta, kas yra kalėdinė dovana. Ją gauna tik mokykloje. Arba, pavyzdžiui, yra tokių atvejų, kai tik mokykloje vaikas turi galimybę pabendrauti su auklėtoju kaip su tėčiu. Namuose tokios galimybės neturi. Tėvo nėra arba jis išvykęs. Yra ir tokių, kurie tarpsta nuo bendravimo. Suprantu, kad suaugę tokio dėmesio jiems neskiria.
Lygiai tas pats ir su patriotizmu. Kur kitur, jei ne čia, ne šitoje mokykloje. Vienodas galimybes turi ir darželis, ir aukštoji. Bet kalbėti galiu tik apie savo mokyklą. Mūsų vizija ir misija – aktyvus ir savarankiškas, atsakingas ir patriotiškas pilietis.
Mūsų mokiniai - aktyvūs visuomenininkai. Pati ne kartą kaktomuša esu susidūrusi su savo vienuoliktokėmis, savanoriavusiomis „Maisto banko“ akcijoje ir prekybos centre rinkusiomis maistą nepasiturintiems. Žinau, kad savanoriavo studijų ir knygų mugėse LITEXPO rūmuose. Beje, turime vaikinų savanorių, kurie nori tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tarp jų yra viena mergina.
- Ar įsivaizduotumėte save kaimo mokykloje? Kokia, Jūsų manymu, kaimo mokyklų ateitis?
- Galiu dirbti bet kokiame kaime, bet kokioje pasaulio valstybėje. Be knygų ir be kreidos. Turiu daug patirties, jaučiuosi laisva, rankos yra nesurištos, laisvai bendrauju visur ir visada.
Sykį buvau seminare, kurį vedė kaimo mokykloje dirbantis mokytojas. Sužinojome daug gerų dalykų, todėl nebūčiau linkusi taip stereotipinti, kad kaimo mokyklose dirbama prasčiau ar vaikams sekasi ne taip. Kaimo mokyklų ateitis priklauso nuo demografinės situacijos Lietuvoje. Kaimui ji – nepalanki. Kaimai traukiasi: žmonės sensta, jauni išvyksta ir nebegrįžta, laimės ieško mieste arba užsieny. Kaimo mokyklėlės šliejamos prie didesnių. Ir kaip išlaikyti mokymo įstaigą, kurioje yra vos 50 vaikų? Ji – nuostolinga.
- Dalis pedagogų pastebi, kad mokytojo autoritetas jau nebėra toks, koks buvo anksčiau. Kaip manote, ko reikia, kad būtų pakeltas mokytojo specialybės prestižas?
- Mokytojo specialybės prestižą apsprendžia ne vienas veiksnys. Norėčiau paminėti tris pagrindinius. Labai daug priklauso nuo to, kaip visuomenė mato mokytoją, kaip jį suvokia. Tarkime, jei tarpukario Lietuvoje mokytojas buvo tikras bendruomenės šviesuolis, švietimą visokeriopai rėmė valstybė, dabar tai yra masinė profesija ir mokytojas nėra toks pastebimas, kaip, tarkim, žvaigždės.
Mokytojo profesija yra nepopuliari, nes žiniasklaidoje mokytojas piešiamas tiesiog nepatraukliai.
Trūksta pagarbos. Mokytojas, kaip dažnai ir kitų specialybių žmonės, yra drabstomas purvais. Esu susitarusi su mokiniais, kad į pamoką atsineš gerą filmą, puoselėjantį tradicines vertybes, įgarsintą gražia anglų kalba. Pažadu, žiūrėsime ir diskutuosime. Ir štai atneša man holivudinį filmą su Kameron Diaz „Bloga mokytoja“. Šlykštu buvo žiūrėti, filmą grąžinau, tačiau smagiausia tai, kad ir patiems mokiniams dėl to buvo neskanu.
Ir dar – dirbančių pedagogų, vyrų ir moterų, santykis mokyklose. Kai 1915 metais kūrėsi mūsų mokykla, ją įsteigė būrys vyrų, tuo pat metu stovėjusių ir prie valstybės kūrimo. Šiandien gi mūsų mokykloje vien moterys, išskyrus penkis šešis vyrus. Pedagogika Lietuvoje yra klaikiai moteriška: nuo darželio iki aukštosios. Pasikeitus šiam vyrų ir moterų santykiui, atsirastų ir šiek tiek kitokio mąstymo, kitokių sprendimų ir akcentų ugdymo procese. Vyrai labiau geba susitelkti į darbą nei moterys. Moteris namuose keturis kampus laiko ir dar mokykloj „tunciavoja.“
- Mažesnių miestelių mokytojai dažnai konstatuoja, kad mieste mokytojui dirbti sunkiau, nes esą ten vaikai mažiau paklusnūs. Kaip yra iš tiesų?
- Vienareikšmiškai atsakyti yra sudėtinga. Visur yra visokių vaikų. Kaime - kitokios gyvenimo realijos. Tačiau galima teigti keletą dalykų. Mokytojai mieste jaučia, kad vaikai kiekvienais metais tampa vis labiau išlepę. Gyvendami mieste jie turi daugiau atrakcijų, saviraiškos galimybių, daug keliauja.
Šiais laikais mokiniai tampa vis jautresni. Jaučiasi ypatingai nesaugūs, kaip ir jų tėvai, kurie dirba per kelis darbus, stengiasi patenkinti šeimos poreikius. Tėvai dažnai susiduria su tuo, kad netenka darbo. Vaikas tai mato, išgyvena, atsiranda daugiau klausimų nei atsakymų. Natūralu, kad jaunas žmogus nėra pajėgus su tuo tvarkytis.
Darbą apsunkina begalinis tėvų noras reguliuoti mūsų darbą. Mokykla moko gerų dalykų. Mokykla - visuomenės atspindys, čia irgi nutinka visko, bet mokykla blogų dalykų nemoko. Mūsų siekiai aiškūs ir skaidrūs – aktyvus ir pilietiškas žmogus. Štai chirurgas. Jis turi savo komandą, kuri jam padeda ir nė vienas narys ar pašalietis neaiškina: „Ką darai, ne ten pjauni! Pjauk čia.“
Norėtųsi, kad tėveliai labiau bendradarbiautų ir pasikliautų mumis. Mokytojas mokosi nuolatos: ne tik formaliai, bet kiekvieną dieną, kiekvieną pamoką šlifuoja ir gludina savo kampus! Ir mes, ir tėvai siekiame to paties – vaiko gerovės. Mes dirbame su žmonėmis ir žmonėms, mes juos auginame ir skatiname, kad jie taptų tvirti ir pilnaverčiai visuomenės nariai.
- Kokios yra mokinių anglų kalbos žinios? Su kokiu žinių bagažu mokyklas baigia abiturientai? Ar jie pajėgūs po mokyklos baigimo studijuoti užsienio universitetuose?
- Tikrai pajėgūs. Šiais laikais mokiniai su tėveliais dažna keliauja, pamišę dėl kompiuterinių žaidimų, ypač berniukai. Devintokai ateina jau gerokai įgudę ir pramokę kalbos. Angliškai kalba teisingai, bet nežino, kodėl. Šiais laikais kalbą tobulinti yra daug galimybių: filmai, serialai, internetas, telefonas. Kai aš mokiausi, buvo sunkiau. Mokėmės vien iš vadovėlių. Dar pasitaikydavo vienas kitas juostelinis įrašas. Jie dažnai strigdavo. Pamenu, po 12 metų anglų kalbos pamokų, išlipusi Anglijos uoste ir išgirdusi vietinę kalbą, pagalvojau: „Velniop, visi tie metai – šuniui ant uodegos.“ Nieko nesupratau. Anei žodelio. Kai priėjo moteris, kurios laukiau, bendrauti buvo kur kas paprasčiau. Šokiravo tas pirmas įspūdis. Šiais laikais viskas paprasčiau. Yra visko, tik mokykis. Turime šūsnį mokinių, kurie po mokyklos išvažiavo mokytis užsienyje, ten puikiai gyvena, save išlaiko ir jiems gerai sekasi.
- Ką patartumėte dvejojančiam mokiniui: studijuoti Lietuvoje ar užsienyje?
- Aš sakau, kad tu, vaike, jei negali būti laimingas čia, su savo šeima, draugais, tai tikrai nebūsi laimingas ten, būdamas visai vienas: be paguodos ir šilto žodžio. Kaip tu gali žinoti, kad tau pasiseks užsieny, jei čia dar esi nieko nepabandęs?
- Kaip įsivaizduojate Lietuvos ateities mokyklą? Mokyklą, kurioje norėtų dirbi mokytojai ir į kurią kasdien norėtų eiti mokiniai.
- Ateities mokykla – Lietuvos rankose. Jei skęs Lietuva, skęs ir mokykla, o jei išmoksime plaukti, tą darysime visi.
Ačiū už pokalbį!
Projekto partneriai informuoja, kad ilgalaikiam mokytojų kvalifikacijos tobulinimui ir naujų specialistų pritraukimui į švietimą numatytos 2014-2020 Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijos.