Nuo akimirkos, kai naujutėlaitis transatlantinis laineris „Titanikas“ įsirėžė į ledkalnį, buvo praėję 40 minčių. Prireiks dar 3,5 valandos, kad „Carpathia“ pasiektų tragedijos vietą. Laivo įgula ir keleiviai spėjo išgelbėti 706 žmones. Vieno „Titaniko“ mirties liudininko gyvybė užgeso pakeliui į Ameriką, kuklia eilute papildydama daugiau nei 1500 pavardžių nekrologą. Laineris, kurio, kaip trimitavo to meto spauda, neįmanoma paskandinti, į vandenyno gelmes nusinešė ir mažiausiai trijų lietuvių gyvybes. Išaušus rytui, apie siaubingus nakties įvykius bylojo tik ledo nuolaužos ir drebančia „Carpathia“ bevielio telegrafo operatoriaus ranka užrašytas paskutinis pagalbos šauksmas.
Jį galutinai patvirtino 1887 m. vokiečių fiziko Heinricho Rudolfas Hertzo atliktas eksperimentas. H. R. Hertzas bangas generavo, naudodamas kibirkštis skleidusią galingą indukcinę ritę, kuri buvo laidais prijungta prie dviejų metalinių ekranų. Pirmuoju pasaulyje radijo imtuvu tapo iš storos varinės vielos pagamintas metro skersmens lankas, kurio galuose buvo privirinti du metaliniai rutuliai. Indukcinei ritei pradėjus kibirkščiuoti prie ekranų pritvirtintus elektrodus, mokslininkas visiškoje tamsoje pamatė tarp imtuvo rutulių atsirandančią kibirkštėlę. Įrenginys veikė vos kelių metrų atstumu, keičiant kibirkščiavimo dažnį, lygiai taip pat keitėsi ir imtuvo kibirkščių dažnis. Deja, elektromagnetinių bangų egzistavimą patvirtinęs tyrinėtojas netikėjo, kad radijo bangos turi kokį nors praktinį pritaikymą.
Praėjus trims metams, prancūzų fizikas Édouardas Branly pademonstravo daug jautresnį į kibirkšties iškrovų sukeliamas elektromagnetines bangas reaguojantį prietaisą. Jį sudarė stiklinis vamzdelis, užpildytas metalinėmis drožlėmis. Pagavusios radijo signalą, metalo dalelės staiga susiglausdavo tarpusavyje, todėl padidėdavo jų elektrinis laidumas ir atsirasdavo elektros grandinė. Prie tokios grandinės buvo galima nesunkiai prijungti elektrinį skambutį – jo signalą išgirsti daug paprasčiau, nei stebėti mažytes kibirkštis. Visa bėda, kad po to dalelės taip ir likdavo sukibusios. Norint priimti naują radijo signalą „radijo laidininką“ – taip E. Branly pavadino sava kūrinį – tekdavo pakratyti.
Nors radijo bangų panaudojimo galimybėmis domėjosi daugelis tyrinėtojų, tačiau pirmosios veikiančios radijo sistemos išradėjo laurai atiteko italui Guglielmo Marconiui. Eksperimentuoti su radijo bangomis jis pradėjo tada, kai nebuvo priimtas į universitetą ir, neturėdamas kuo užsiimti, susidomėjo Heinricho Hertzo tyrimais. G. Marconis atrado, kad prie siųstuvo ir imtuvo prijungus aukštai iškeltą metalinės vielos gabalą, galima gerokai padidinti bangų perdavimo nuotolį. Netrukus jam pavyko nusiųsti elektromagnetinius signalus daugiau nei kilometro, o po kiek laiko – net šimtų kilometrų atstumu. Jei kiti tyrinėtojai naudojo savo įrenginius „Hertzo bangų“ fiksavimui, tai G. Marconis siųstuvą ir imtuvą panaudojo informacijos perdavimui. Radijo bangomis jis galėjo per nuotolį siųsti trumpus ir ilgus signalus – visai taip pat, kaip tai darė Samuelis Morzė, kai 1837 m. sukūrė savąją laidinio telegrafo sistemą.
G. Marconio bevielio ryšio sistema buvo netobula: kibirkštiniu siųstuvu generuojami signalai sukeldavo chaotišką elektromagnetinį lauką iš karto visuose radijo bangų ruožuose. Todėl veikimo zonoje galėjo dirbti tik vienas siųstuvas.
Šį trūkumą pavyko pašalinti Serbų kilmės amerikiečių išradėjui Nikolai Teslai, kuris 1897 m. radijo sistemą papildė bangos ilgio nustatymo mechanizmu. N. Teslos siųstuvas spinduliuodavo tik tam tikro ilgio bangą, o imtuvas savo ruožtu būdavo nustatomas būtent tai bangai priimti. Įdiegus šią naujovę tapo įmanoma vienoje vietoje turėti kelis siųstuvus ir dirbti jais tuo pat metu skirtingo ilgio bangomis, nesukeliant tarpusavio trukdžių.
K. F. Braunas išgarsėjo kaip žmogus, padėjęs pagrindus kineskopinio televizoriaus atsiradimui. Nuo 1897 m. jis pradėjo intensyviai domėtis radijo bangų pritaikymo galimybėmis ir radijo sistemos tobulinimu. Nepriklausomai nuo N. Teslos, vokietis pagerino bevielio telegrafo siųstuvą, o 1901 m. sukonstravo kristalinį radiodetektorių, kuriame panaudojo selenito kristalų gebėjimą reaguoti į radijo bangas. 1905 m. K. F. Braunas pristatė pirmą kryptinę anteną, jo radijo bangų sklaidos tyrimai padėjo pagrindus radarų atsiradimui ir yra naudojami naujausios kartos bevielio „Wi–Fi“ ryšio technologijose. Mokslininko eksperimentai su puslaidininkiais tapo šiuolaikinės elektronikos pramonės užuomazgomis. Be jo pasiekimų nebūtų galima įsivaizduoti daugelio šiuolaikinių kompiuterinių technologijų.
Pirmosios kartos bevieliai telegrafai sugebėjo siųsti ir priimti tik ilgus ir trumpus impulsus, kurių pakako Morzės abėcėlei perduoti. Tačiau tokią „pypsinčią“ kalbą gali suprasti tik išrinktieji. O ar įmanoma radijo bangomis perduoti balsą ir muzikos garsus? Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. 1906 m. Kūčių naktį amerikiečių išradėjas Reginaldas Fessendenas iš Brant Roko (JAV) transliavo pirmąją pasaulyje garsinę radijo laidą. Kaip sako legenda, jo klausytojais tapo laivų, plaukiojusių jūrose palei rytinę JAV pakrantę, radijo operatoriai. Vėliau radijo telefonai buvo naudojami Pirmojo Pasaulinio karo metais.
Technologiją, leidžiančią radijo bangomis perduoti garsą, ištobulino kitas amerikiečių išradėjas Edwinas Howardas Armstrongas. Jis balso informaciją į radijo bangas „įsiuvo“ keisdamas jų aukštį, todėl ši technologija buvo pakrikštyta amplitudės moduliacijos arba tiesiog AM pavadinimu. Šį garso perdavimo būdą nepriklausomai vienas nuo kito sugalvojo net keturi išradėjai – K. F. Braunas, G. Marconis, N. Tesla ir Thomas Alva Edissonas. AM leidžia atkurti garso tonus vos 5,5 oktavų ruože. Idealiomis sąlygomis perduodamo garso kokybė prilygsta magnetinės kasetės įrašui. Blogiausia, kad AM labai „bijo“ įvairiausių radijo bangų konkurentų – elektromagnetinių trukdžių: saulės spindulių, perkūnijos, netgi įjungtų liuminescencinių lempų. Be to, tokius signalus sugeria pastatai.
Garsinio radijo laidų transliacijos prasidėjo pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui. Pirmieji jas organizavo G. Marconio kompanijos inžinieriai. 1920 m. buvo įkurta BBC radijo stotis Didžiojoje Britanijoje.
Klausytis radijo pasidarė labai madinga daugelyje pasaulio šalių. Ši mada neaplenkė ir Lietuvos. Pirmieji radijo imtuvai mūsų šalyje atsirado apie 1924 m., o nuo 1926 m. eteryje buvo galima išgirsti ne tik užsienio radijo stotis, bet ir lietuviškus balsus – darbą pradėjo Kauno radiofonas. Prabanga įsigyti nuosavą radijo imtuvą buvo prieinama toli gražu ne kiekvienam. Garsiakalbius turėję lempiniai imtuvai tuo metu kainavo 1000–2000 litų, kai dauguma prakutusiais save laikiusių tarnautojų teuždirbdavo vos 150–380 litų. Be to, tokio lobio savininkai būdavo „apdovanojami“ mėnesiniu mokesčiu: miestų gyventojams tekdavo pakloti po 5 litus, kaimų – po 3 litus. Tekdavo apsirūpinti ir baterijomis, kurias reikėjo krauti kiekvieną savaitę. Juk elektra buvo įvesta ne į visus namus. Klausytojai įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose ieškodavo laidų anonsų ir užsirašydavo jų laiką. Klausyti visko iš eilės buvo per didelė prabanga – baterijų pakakdavo vos keliolikai valandų, o ir radijo stotys transliavo tik nustatytu laiku, o ne visą dieną.
Daug pigiau kainavo savadarbiai aparatai su ausinėmis, kuriuose buvo naudojamas K. F. Brauno išrastas papildomo stiprintuvo ir baterijų nereikalaujantis kristalinis detektorius. Vienintelė bėda, tokiam žaisliukui reikėjo milžiniškos antenos – ilgo vielos gabalo. Abonentinis mokestis tokiu atveju susitraukdavo iki vieno lito.
Radijo aparatus gamino Šiaulių ir Kauno dirbtuvės, jie buvo importuojami iš kitų valstybių. Nežiūrint didelės kainos, radijas Lietuvoje populiarėjo milžinišku greičiu. Jei 1924 m. mūsų šalyje buvo vos keturi radijo imtuvai, tai 1939 m. aparatų skaičius išaugo iki 77 tūkstančių. Aišku, netruko ir „radijo zuikių“ – Antano Smetonos laikų piratų, kurie pasiūlymą susimokėti abonentinį mokestį laikė įžeidimu. Apie radijomanijos mastus byloja vien tas faktas, kad Kaune prieš karą veikė net 36 radijo apartų parduotuvės! Nežiūrint įspūdingų skaičių pagal radijo aparatų skaičių tūkstančiui gyventojų gerokai nusileidome kaimynams latviams ir estams.
Sovietų okupacijos metais radijo aparatus 1957 m. pradėjo gaminti Kauno radijo gamykla, įsikūrusi po nespėtos užbaigti Prisikėlimo bažnyčios skliautais. Čia buvo gaminami radijo imtuvai „Majak“, „Daina“ bei magnetolos „Neringa“, „Vaiva“ ir „Minija“.
Po Antrojo pasaulinio karo išpopuliarėjo nauja, 1933 m. Armstrongo sukurta garso perdavimo technologija, paremta dažnio moduliavimo principu (ang. „Frequency Modulation“ arba FM). Tokiose radijo transliacijose garsas yra įterpiamas susiaurinant arba praplatinant bangų intervalus. FM radijas užtikrina geresnę garso kokybę ir gerokai mažiau bijo radijo trukdžių ir leidžia atkurti beveik 10 oktavų tonus, t.y. padengia visą žmogaus girdimų garsų diapazoną.
Aišku, radijo bangos yra naudojamos ne tik radijo laidų transliacijoms. Be jų nebūtų įmanomas antžeminės televizijos darbas. Ši technologija plačiai naudojama navigacijos ir komunikacijos sistemose, buitinėje technikoje, 1987 m. atsiradusi GPS taip pat „įdarbina“ radijo bangas.
Praėjusio tūkstančio pabaigoje išplitus kompiuterinėms technologijoms, inžinieriai prisiminė G. Marconio laikų komunikaciją, kai bevieliu telegrafu būdavo perduodami tik trumpi ir ilgi signalai. Toks informacijos skleidimo būdas daug patikimesnis už kitas technologijas. Naujausios kartos skaitmeninio radijo įrenginiai – mobilieji telefonai, „Wi–Fi“ ryšį naudojantys prietaisai, „Bluetooth“ ausinės ar net NFC gairelės, leidžiančios perduoti duomenis kelių centimetrų atstumu – bendrauja visiems kompiuteriams supranta kalba: siunčia vienas kitam nuliukus ir vienetukus. Tačiau tai daro milijardus kartų per sekundę, o sudėtingos programos paverčia skaitmenų sekas mums suprantamais tekstais, gerai pažįstamo žmogaus balsu ar net vaizdo įrašu.