Bet to mažo iš stiklo, metalo ir plastiko pagaminto aparačiuko vertė iš tiesų yra nepalyginamai didesnė už kelis šimtus litų. Mat visai pagrįstai galima teigti, jog prie šio daikto, kurį galima rasti kone kas antro išsivysčiusios šalies gyventojo kišenėje, istorija tęsiasi jei ne tūkstančius, tai bent šimtą metų, o prie jo sukūrimo prisidėjo sunkiai suskaičiuojamas kiekis mokslininkų, inžinierių ir verslininkų.
Šiuolaikinio mokslo protėviai
Jeigu pradėtume skaičiuoti vos ne nuo Adomo ir Ievos laikų, turbūt pirmieji mokslininkai, be kurių nebūtų įmanomi išmanieji telefonai (o ir apskritai visi šiandien naudojami civilizacijos patogumai), buvo dar iki mūsų eros gyvenę tiksliųjų mokslų kūrėjai - matematikas Pitagoras, geometrijos tėvu tituluojamas Euklidas, matematikas, fizikas ir inžinierius Archimedas ir kiti barzdoti Antikos pasaulio mokslininkai.
Kiek vėliau buvo pakloti pamatai moksliniam metodui – sistemai, kuria naudojantis kuriamos patikimos mokslinės žinios, kuri verčia viskuo abejoti, nuolat uždavinėti klausimus ir ieškoti į juos patikimų atsakymų. Manoma, jog pirmasis mokslininkas, padėjęs pamatus dabartiniam moksliniam metodui yra dabartinio Irako teritorijoje prieš tūkstantį metų gyvenęs Ibn al-Haitamas, nors vėliau prie metodo tobulinimo ir kampų šlifavimo prisijungė dešimtys mokslininkų bei filosofų.
Šių mokslininkų bei daugybės nepaminėtų fizikų ir inžinierių atradimai tapo pirmosios ir antrosios pramoninės revoliucijos priežastimi – žmonės, iki tol tūkstančius metų visus įmanomus darbus atlikinėję savo rankomis, pradėjo kliautis mašinomis, kurios jų produktyvumą padidino dešimtimis ir galbūt netgi šimtais kartų, jų gaminiai tapo vienodai aukštos kokybės, na o dėl to, kad visuomenės baziniams poreikiams užtikrinti reikėjo mažiau darbo rankų, įvyko ir darbų persiskirstymas, leidęs daugiau genialių protų nukreipti į mokslo, tiriamąją veiklą. Itin svarbu ir tai, jog pramoninės revoliucijos metu vykę moksliniai darbai padėjo pažaboti ir panaudoti elektrą naudingam darbui atlikti.
Natūralu, kad paskui pramonės revoliuciją įvyko ir galingas mokslinės pažangos spurtas, paskatinęs ir tolesnį pramoninį pasaulio vystymąsi. Mokslas atsiskyrė nuo mistikos, iš alchemijos gimė chemija, medicina atsikratė gydymo metodų, kurie žmones į kapus nuvarydavo sparčiau nei liga, kurią buvo bandoma išgydyti.
Nobeliai telefone
Kalbant konkrečiau apie Nobelio premijos laureatus, tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjusius prie išmaniųjų telefonų ir visų apskritai skaitmeninių įrenginių atsiradimo bei išplitimo, derėtų išskirti kelias tyrimų kryptis, kurioms susiliejus tapo įmanoma dabar stebima technologinė pažanga.
Pirma ir svarbiausia, be jokios abejonės, yra kompiuterių logikos sritis, kurios pagrindas yra kuklutis tranzistorius. Antroji sritis – tai ryšio galimybė elektromagnetinėmis bangomis ir fiziniais laidais. Trečioji - fotoaparatas telefone, o kur dar iš pirmo žvilgsnio elementari polimerų chemija ir galų gale – infrastruktūra, kurios mes telefone nematome, tačiau būtent dėl jos išmanusis telefonas tinkamas ne tik vinių kalimui, bet ir bendravimui su kitais žmonėmis bei prieigai prie interneto.
O kur dar didžiulis būrys žmonių, paklojusių pamatus pasauliniam informacijos tinklui? Deja, jie pagal Nobelio premijos teikimo kriterijus negali būti apdovanoti – XIX a. pabaigoje, kai Alfredas Nobelis surašė savo testamentą, nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad po šimtmečio darbai skaitmeninėje aplinkoje bus tokie patys svarbūs, kaip A. Nobelio gyvenimo metu buvo svarbūs tyrimai chemijos, fizikos ir medicinos laboratorijose.
Bet apie viską paeiliui.
Tranzistoriai ir elektronika
1956 metais Nobelio fizikos premija buvo paskirta trims mokslininkams iš JAV - Williamui Bradfordui Shockley, Johnui Bardeenui ir Walteriui Houseriui Brattainui. Už tai, kad 1947 metų gruodžio mėnesį jie pademosntravo veikiantį tranzistorių. Plačiau jų istoriją išdėstyta šiame straipsnyje.
Beje, J. Bardeenas tapo kol kas vieninteliu žmogumi, apdovanotu dviem Nobelio premijomis fizikos srityje – 1972 metais jis, Leonas N. Cooperis ir Johnas Robertas Schriefferis pasidalino dar vieną premiją už superlaidumo teorijos sukūrimą.
Tranzistorių pagrindu sukurti ne tik telefonai – šie mažučiai elektros grandinių elementai tūkstančiais, milijonais ir milijardais „supakuojami“ į galingus procesorius, kurių esama didelėje dalyje elektrą naudojančių šiuolaikinių įrenginių.
O už tranzistorių sujungimą į integrinius grandynus, leidusius sumažinti kompiuterius iki dabartinio jų dydžio – kišeninio formato, dabar vadinamo išmaniaisiais telefonais – skirta dar viena Nobelio premija. Plačiau apie ją – čia.
Telekomunikacijos
Nobelio premijų pridalinta ir už tai, kad telefonai balsą ir duomenis perduoda per atstumą – apie tokią informacijos perdavimo galimybę mokslininkai pradėjo suvokti tada, kai pradėjo gilintis į elektromagnetinių bangų galimybes. Dar XIX a. pradžioje atsirado suvokimas, jog elektromagnetinė spinduliuotė (tiesa, ji dar nebuvo žinoma kaip elektromagnetinė) yra kur kas daugiau nei vien regimos šviesos spinduliai. Įvairių matomų ir nematomų bangų tyrimų sritis XIX a. pabaigoje tapo tokia svarbia, kad iš dešimties pirmųjų Nobelio fizikos premijų net aštuonios buvo susijusios su vienokia ar kitokia spinduliuotės forma.
Telekomunikacijoms pati svarbiausia buvo 1909 metais Gugliemo Marconiui ir Karlui Ferdinandui Braunui įteikta premija už „už belaidės telegrafijos vystymą“. Beje, pristatant tų metų laureatus Švedijos karališkosios mokslų akademijos vadovas Hansas Hildebrandas teigė, jog tyrinėdami radijo bangas mokslininkai iš pradžių neturėjo nė menkiausio įtarimo, jog jas galima būtų kaip nors panaudoti praktiškai – ir būtent už praktinį radijo bangų pritaikymą G. Marconis su K. F. Braunu buvo pagerbti. Plačiau apie radijo bangų istoriją galima paskaityti čia.
Nuo pirmos radijo bangomis perduotos žinutės iki pirmo skambučio telefonu, pretenduojančiu į „mobiliojo“, pavadinimą, praėjo beveik 70 metų. Tiesa, mobilumo telefonui suteikė tai, jog jis būdavo sumontuojamas į automobilį. O tinklai, tuo metu išvystyti keliuose JAV miestuose, buvo tokie netobuli, jog viename mieste vienu metu buvo galima aptarnauti apie 40 skambučių. Pasiekus galimybių ribą norintieji paskambinti būdavo rikiuojami į eilę. Pirmenybė buvo teikiama asmenims, kurie telefonais galėjo naudotis su svarbia priežastimi – pavyzdžiui, medikams, o tai reiškė, kad paprastiems turtingiems mirtingiesiems kartais tekdavo susidurti su nemalonia situacija, kuomet jie laukiančiųjų sąraše ne kildavo, o krisdavo.
Ne visi premiją gavo, kas nusipelnė
1973 metais „Motorola“ inžinierius Martinas Cooperis, visai neseniai viešėjęs Vilniuje, pristatė pirmą iš tiesų mobilų telefoną „DynaTAC“ - jis atrodė kaip plyta, svėrė kaip plyta ir funkcijų turėjo ne ką daugiau nei plyta – skambinti ir priimti skambučius. Be to, jis nebuvo skirtas visuomenei – tai tebuvo demonstracinis aparatas, o komercinių aparatų žmonės laukė dar visus dešimt metų.
Tačiau jau po poros dešimčių metų nuo „DynaTAC“ pademonstravimo pasaulis pradėjo sparčiai keistis. Asmeniniai mobilieji telefonai visiškai pakeitė tai, kaip mes ilgą laiką suvokėme patį skambinimo tikslą: iki tol dažniausiai skambindavome kam nors į namus (nes mūsų krašte automobilinių telefonų iš esmės nebuvo). JAV skambinant į automobilinį telefoną taip pat buvo tikimasi, kad skambučio adresatas bus prie vairo – kitaip tariant, norint susisiekti su kokiu nors žmogumi reikėjo, kad jis būtų tam tikroje vietoje. Mobilusis telefonas seną įprotį sunaikino beveik be pėdsako. Deja, pats revoliucionierius, M. Cooperis, Nobelio premija pagerbtas nebuvo – jis neatitiko Alfredo Nobelio testamente nurodytų kriterijų, mat jo darbas negalėjo būti priskirtas nei chemijos, nei fizikos, nei juo labiau medicinos sričiai. Bet ekonomikos ar taikos srities premiją gal dar įmanoma įteikti?
Ne mažiau išmaniųjų įrenginių ir apskritai pasaulio raidai nusipelnė mokslininkai, išvystę tokį internetą, kokį jį pažįstame. Šio pasaulį apraizgiusio tinklo istorija prasidėjo maždaug praėjusio amžiaus viduryje, nuo JAV Gynybos departamento užsakymu kuriamo paketinių duomenų perdavimo tinklo, pavadinto ARPANET. Pirmojo kompiuterių sujungimo per ARPANET datą iš esmės būtų galima laikyti interneto gimimo diena – Kalifornijos universiteto Los Andžele ir Stenfordo tyrimų instituto kompiuteriai tarpusavio ryšį užmezgė vėlų 1969 metų spalio 29 dienos vakarą.
Deja, nei ryšį užmezgę mokslininkai, nei vėliau interneto tėvu pavadintas Vintonas Cerfas (sukūręs TCP/IP) protokolą ar pasaulinio tinklo (World Wide Web) tėvu tituluojamas Timas Bernersas-Lee taip pat nebuvo pagerbti prestižiškiausia pasaulio premija. Bet įvairių kitokių apdovanojimo netrūko nė vienam iš paminėtų žmonių – jų apdovanojimų ir garbės titulų kiekis skaičiuojamas dešimtimis.
Interneto istoriją nuo gimimo iki šiandienos galite perskaityti čia.
Telefonas-fotoaparatas
2000 metais, kai telefonas vaiko rankose buvo vis dar neįsivaizduojamas dalykas, o dauguma vyresnio amžiaus žmonių kuo puikiausiai apsieidavo ir su laidiniais telefonais, pasaulį nustebino Japonijos bendrovė „Sharp“ - jie pristatė pirmą telefoną su fotoaparatu „J-SH04“. Tiesa, fotoaparatas buvo vos 0,35 MP raiškos, be to, jis buvo labai menkai integruotas su telefonu – norint juo užfiksuotas nuotraukas peržiūrėti, reikėdavo jas pirmiau atsisiųsti į kompiuterį. Telefono ekranas su fotoaparatu niekaip nesisiejo.
Kaip bebūtų keista, jau 2001 metais kai kurie žmonės suvokė, kokia ateitis laukia telefonų: „Tai akivaizdus sprendimas. Kažkada visi nešiojamieji elektronikos įrenginiai – telefonas, kamera, delninis kompiuteris ir kiti – turės susilieti į vieną komunikacijos įrenginį“, - komentuodamas BBC publikuotą „Sharp“ telefono aprašymą teigė skaitytojas Julianas Ilettas.
Taigi, „Sharp“ sprendimu į telefono istoriją buvo įtraukta dar vienas „nobelininkų“ būrys. Ir dar koks! Su pačiu Albertu Einsteinu priešakyje – mat šis mokslininkas savo Nobelio premiją gavo ne už tai, kad išvystė Bendrąją ar Specialiąją reliatyvumo teoriją, o už fotoelektrinio efekto nagrinėjimą. O fotoelektriniu efektu pagrįstas skaitmeninių fotoaparatų jutiklio veikimas (už kurio atradimą taip pat įteikta Nobelio premija). Visą istoriją nuo fotoelektrinio efekto atradimo iki skaitmeninio fotoaparato galite perskaityti čia.
Plastikas
Kas bendro tarp pėdkelnių, žvejybinio valo, automobilių padangų, žaislinių kibirėlių ir išmaniųjų telefonų? Visi šie nelabai tarpusavy panašūs dalykai yra pagaminti iš polimerų – milžiniškų molekulių, suklijuotų iš mažesnių komponentų.
Ir nors plastikas, kurio kilogramai mėtosi bemaž kiekvienuose namuose, šiandien atrodo visiškai nepažangus ir stebuklu nė nekvepiantis dalykas, visgi už plastiko (ir polimerų apskritai) tyrimus Nobelio premijos įteiktos net tris kartus, keturiems skirtingiems mokslininkams - plačiau apie jų istoriją sužinosite čia.
Infrastruktūra
Žinoma, ryšio operatoriai negalėtų užtikrinti patikimo didžiulių duomenų kiekių perdavimo, jeigu informacijai perduoti naudotų atgyvena tapusius varinius – visos bazinės sotys su pagrindiniais mazgais, vykdančiais informacijos paskirstymą, yra sujungtos optiniais laidais. O jie taip pat nenukrito iš dangaus – bandymų pasaulį apraizgyti ryšių tinklais istorija prasidėjo daugiau nei prieš pusantro šimto metų, nutiesus pirmą transatlantinį telegrafo kabelį. Deja, veikusį vos tris savaites.
Tiesa, žmogaus užsispyrimas ir noras bendrauti ne transatlantinio laivo, o šviesos greičiu yra milžiniškas – maždaug po šimtmečio nuo pirmojo laido vandenyno dugne buvo atrastas būdas perduoti informaciją šviesai laidžiais kabeliais, į dar po 50 metų, šviesolaidžius ištobulinus, jais apraizgyta visa planeta.
Tai kiek gi premijų išdalinta už vieną telefoną?
Skaičiuojant vien labai tiesiogiai su išmaniaisiais telefonais susijusius Nobelio premijos laureatus jau susidarytų labai nemažas būrys (ir visai gali būti, kad vienas kitas apdovanojimas, nusipelnęs paminėjimo nėra paminėtas):
- 1909 m. Nobelio fizikos premija – už įnašą tobulinant radijo telegrafą.
- 1921 m. Nobelio fizikos premija – už fotoelektrinio efekto desnio aprašymą.
- 1965 m. Nobelio fizikos premija – už tranzistoriaus sukūrimą.
- 2000 m. Nobelio fizikos premija – už integrinio grandyno išradimą.
- 2009 m. Nobelio fizikos premija – už CCD jutiklio sukūrimą ir šviesolaidžių sukūrimą.
- 1963 m. Nobelio chemijos premija – už polimerinių junginių sintezę.
Taigi, mažų mažiausiai šešios presitžiškiausios mokslo premijos įteiktos už išradimus ir atradimus, kurie yra tiesiogiai susiję su mūsų dabartinėmis kišeninėmis technologijomis.
Kaip manote, kaip atrodytų pasaulis be kurio nors iš šių mokslininkų darbo? Ir ar apskritai būtume išlipę iš medžio, jeigu nebūtų atsiradę žmonių, kurių smalsumas išplečia mūsų visų akiratį ir galimybes?