Lietuva yra bene vienintelė valstybė Senajame žemyne, kurios gyventojai geria tik požeminį gėlą vandenį. Jis net vadinamas mėlynuoju auksu. Kodėl mums taip pasisekė, ir ar tikrai visur galime mėgautis švariu ir sveikatai nekenkiančiu vandeniu DELFI klausė Lietuvos geologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vedėjo dr. Kęstučio Kadūno.
- Kuo ypatinga Lietuvos padėtis, kad mes turime tiek daug gėlo požeminio vandens? Kokiame gylyje jis yra?
- Lietuva yra Baltijos artezinio baseino dalis. Viso baseino bendras plotas sudaro 460 tūkst. km2. Tai teritorija nuo Estijos, toliau – Latvija, Lietuva, Baltijos jūra ir net dalis Baltarusijos. Baltijos, kaip ir kitiems arteziniams baseinams, būdingas vertikalus požeminio vandens zoniškumas. Tai reiškia, kad viršutinėje baseino dalyje iki 100 ar 200 metrų gylio formuojasi gėlo vandens zona. Gėlo požeminio vandens zona Lietuvoje paplitusi ištisai ir naudojama geriamo vandens tiekimui. Jos storis kinta nuo 200–400 metrų Baltijos ir Žemaičių aukštumų rajone iki 50–150 metrų Nemuno žemumoje.
- Kaip susidaro vandens sluoksniai po žeme?
- Nuolat vyksta aktyvi vandens apytaka tarp atmosferos kritulių, upių nuotėkio ir požeminio vandens. Lietus lyja, dalis vandens nuteka į upes ir ežerus, menkesnė dalis infiltruojasi į žemę. Tas procesas vyksta tūkstantmečiais, dešimtis tūkstančių metų. 150-200 metrų vandeninguose sluoksniuose vandens amžius siekia 10 tūkstančių metų ir daugiau. Jokios taršos ten negali būti. Gruntinių vandenų, kuriuos semiame iš šulinių, amžius gali būti 3-5 metai. Tai labiausiai aplinkos paveiktas vanduo.
- Ar visur Lietuvoje vandens sluoksniai pasiskirstę tolygiai? Kur vandens kokybė geriausia?
- Visur Lietuvoje rasite požeminio vandens. Kur bebestumėte gręžinį, rasite vandens. Tik galbūt tam tikrose vietose reikės giliau gręžti. O vandens kokybė gera visur. Dzūkijoje vanduo galbūt yra minkštesnis, nes ten smėlynai, bet tai nereiškia, kad jis geriausias. Jame galbūt mažiau geležies, nes ten ekplotuojamas gruntinis sluoksnis, bet jis yra ir pats jautriausias. Jei įvyksta tarša, jis lengviausiai pažeidžiamas.
Šalyje geriamasis vanduo išgaunamas iš per 20 įvairaus geologinio amžiaus vandeningųjų sluoksnių. Hidrogeologai yra apskaičiavę, kad nedarydami žalos aplinkai, iš žemės gelmių per dieną galime paimti apie 3,7 mln. kubinių metrų vandens. Šiandien mes sunaudojame tik apie 15–20 proc. nuo galimų naudoti šių atsinaujinančių išteklių.
- Ar visi požeminio vandens telkiniai Lietuvoje jau išžvalgyti?
- Šiandien mes naudojame geriamąjį vandenį išgaunamą iš daugiau kaip 1800 viešo vandens tiekimo vandenviečių. Dalis jų naudoja detaliai kiekybiškai ir kokybės prasme įvertintus išteklius. Tačiau didžioji jų dalis nėra pakankamai ištirtos, jų ištekliai aprobuoti, jų apsaugai netaikomi ūkinės veiklos apribojimai.
- Ar visi jie švarūs? Ar pastebima, kad vandens kokybė prastėtų?
- Viešai tiekimas vanduo yra saugus vartoti. Tai užtikrina daugybė teisės aktų ir sukurta kontrolės sistema. Geologinės sąlygos lemia, kad didžiojoje šalies dalyje požeminiame vandenyje aptinkami padidinti geležies ar amonio kiekiai, kai kuriuose regionuose randamos didesnės koncentracijos chloridų ir sulfatų. Tačiau tai nėra toksinės medžiagos kurios keltų pavojų žmogaus sveikatai.
Šalies vakaruose giliuosiuose sluoksniuose, vėl dėl geologinių sąlygų, aptinkama ir tokių toksinių medžiagų kaip fluoras ir boras. Tokiose vandenvietėse jau turi būti numatytas jų pašalinimas iš tiekiamo vandens. Atsakomybė tenka savivaldybėms, kurios privalo užtikrinti saugaus geriamojo vandens tiekimą gyventojams.
Kalbant apie vandens švarą, priklausančią nuo žmogaus veiklos poveikio, reikia paminėti, kad net giliuose sluoksniuose slūgsančiuose miestų teritorijose retai, tačiau aptinkami toksiniai chlororganiniai junginiai. Gruntiniame, arti žemės paviršiaus esančiame vandenyje, nustatomi padidinti kiekiai azoto junginių ir organinės medžiagos koncentracijos. Tokie pokyčiai stebimi buvusių sąvartynų vietose, gyvulininkystės įmonėse susidarančių srutų išlaistymo laukuose ar kitų buvusių taršos židinių vietose. Ši tarša nekelia tiesioginės grėsmės viešai tiekimo geriamojo vandens kokybei, greičiau ji gali kelti grėsmę paviršinio vandens šaltiniams.