Pripažįstama, kad saugiausia tara – stiklinė
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausiasis specialistas Algimantas Lipnickas teigė, kad priklausomai nuo maisto produkto rūšies, gaminiams, skirtiems liestis su maistu, laboratorijose atliekami bendros migracijos į atitinkamas modelinius tirpalus (į 3 proc. acto rūgštį, į vandeninę, etanolinę terpę, riebalinę terpę) tyrimai. Cheminių medžiagų migracija iš pakavimo medžiagų į maistą vyksta per tiesioginį kontaktą, o jų migracijos laipsnis priklauso nuo įvairių veiksnių, pavyzdžiui, sąlyčio ploto tarp maisto produkto ir pakuotės, sąlyčio trukmės, pačio maisto produkto sudėties, laikymo temperatūros.
„Kadangi fasuotas geriamasis vanduo nėra „agresyvus“ maisto produktas, rizika iš pakuočių yra minimali, o maisto pramonėje naudojamos pakuotės turi būti saugios ir gamintojas privalo tai užtikrinti. Atkreiptinas dėmesys, kad parduodami fasuoti vandenys turi minimalų tinkamumo vartoti terminą, todėl vartotojai turėtų nevartoti vandens terminui pasibaigus. Kaip ir kiekvienas kitas maisto produktas, vanduo keičiasi laikui bėgant. Keičiasi jo cheminė sudėtis, gali keistis mikrobinė sudėtis, pagaliau yra tam tikras santykis su aplinka. Ne visi plastikai ar kamščiai vienodai išsaugo angliarūgštę ir kitas parduodamo vandens savybes“, - pasakojo specialistas.
Pasak pašnekovo, tradiciškai saugesne ir geresne laikoma stiklinė tara, tačiau ir vienkartiniai plastikiniai buteliai atitinka keliamus reikalavimus. Taigi vartotojas gali pasirinkti. Su pakuote susijęs tam tikras vartojimo prestižas – vanduo stikliniuose buteliuose vertinamas kaip ypatingesnės kokybės ženklas (stiklas nepralaidus dujoms ir garams, užtikrina gerą izoliavimą, atsparus karščiui, gali būti daugkartinio panaudojimo, pilnai perdirbamas). Tačiau išpilstymas į stiklinę tarą yra gana sudėtingas procesas, nes pilstymo metu būtina užtikrinti, kad į butelį nepatektų stiklo skeveldrų, o šį procesą sudėtinga kontroliuoti. Plastikas vartotojų laikomas ne toks saugus dėl galimos medžiagų iš plastiko migracijos į vandenį. Vandens fasavimui plastikas leidžiamas naudoti, tačiau dėl korėtos jo struktūros cheminiai elementai iš plastiko migruoja. Kita vertus, tie kiekiai nedideli ir leidžiamų normų neviršija.
Specialistas: daugiau problemų su vandeniu iš daugkartinių pakuočių
„Apie parduodamo fasuoto vandens kokybę neturėtume spręsti pagal taros dydį ir įpakavimą. Tačiau kalbant apie produkto saugumą, vienkartiniuose buteliuose fasuotas vanduo yra saugus. Didesnė rizika galėtų kilti su vandeniu, išpilstytu į daugkartinio naudojimo indus, kurį dažnai perka įstaigos, įmonės, biurai, mokyklos, darželiai, kitos organizacijos. Į daugkartinio naudojimo 18,9 l talpos tarą išpilstytą geriamąjį vandenį šiuo metu Lietuvoje gamina trys įmonės. Visos jos priskirtos mažos rizikos įmonių grupei, nes pažeidimų jose faktiškai nenustatoma. Vartotojų skundų dėl fasuoto geriamojo vandens saugos ir kokybės taip pat sulaukiama labai retai – per pastaruosius 2 metus buvo gautas tik vienas skundas.
VMVT aktualu, kad fasuotas geriamasis vanduo gali būti užteršiamas netinkamai naudojantis, neprižiūrint daugkartinio naudojimo taros ar specialios vandens išpilstymo įrangos. Vartotojai turi žinoti, kad norint iš naujo pripildyti vandeniu 18,9 l talpos daugkartinio naudojimo tarą, ją būtina kaskart dezinfekuoti. Geriausiai tai atlieka vandenį gaminančios įmonės, turinčios visą reikiamą įrangą. Teisingai prižiūrėti ir tinkamai naudoti būtina ne tik tarą, bet ir vandens išpilstymo įrenginius. Vartotojai, rinkdamiesi daugkartinio naudojimo taroje tiekiamą vandenį, turėtų atkreipti dėmesį į vietą. Labai svarbu, kad vandens pilstymo aparatai būtų statomi švarioje patalpoje, toliau nuo šildymo įrenginių ir apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių“, - aiškino A. Lipnickas.
Vandens pilstymo aparato lovelis vandeniui surinkti turėtų būti nuolat valomas ir sausas, nes čia susikaupęs vanduo yra puiki terpė daugintis mikrobams. Atidarius vandens talpą, vandenį rekomenduojama suvartoti per 14 dienų. Praėjus šiam laikotarpiui, nesuvartotą vandenį reikėtų pakeisti nauju.
„Europos Sąjungoje, taigi ir Lietuvoje, plastikinei pakuotei yra taikomi gana griežti reikalavimai. Tai reiškia, kad plastikinė pakuotė kiekvienu atveju vertinama, ar į ją gali būti išpilstyti tam tikri produktai, pavyzdžiui, vanduo, rūgštūs arba riebūs skysčiai. Kiekvienu atveju migracija tiriama atskirai, t. y. modeliuojamos ne tik maisto produkto savybės (vandeningas, rūgštus, riebus, alkoholinis), bet ir tam tikra temperatūra (pvz., fasuojamas šaltas ar karštas produktas, ar jis bus laikomas kambario temperatūroje ir pan.), maisto produkto kontakto su plastikine pakuote trukmė. Taigi labai konkretūs reikalavimai nustato, kokių medžiagų gali būti plastikinių gaminių sudėtyje ir kokie migracijos lygiai leidžiami į maisto produktą“, - tikino specialistas.
Tyrimai rodo, kad medžiagos iš plastiko migruoja
Pasak Baltijos aplinkos forumo Cheminių medžiagų ekspertės Lauros Stančės, plastikas – tai ilgos polimerinės grandinės, sudarytos iš smulkių stipriai susijungusių monomerų. Deja, galutiniame plastiko gaminyje lieka ir laisvų monomerų bei įvairių priedų, kurie buvo naudojami plastiko gamybai. Šie priedai daro plastiką minkštesnį arba standesnį, nepermatomą arba skaidrų, ploną arba storesnį ir pan. Būtent medžiagos, naudojamos kaip priedai, kelia didžiausią susirūpinimą dėl neigiamo poveikio sveikatai. Plačiausiai šiuo metu aptarinėjamos medžiagos – bisfenolis A, dietilheksilftalatas (DEHP), stirenas. Šios pavojingos cheminės medžiagos gali pažeisti normalią hormonų pusiausvyrą ir veiklą, skatinti vėžinius susirgimus, alergijas, plaučių ligas, diabetą bei vaikų hiperaktyvumą.
„Painiausia yra tai, kad šiuo metu tokioms medžiagoms yra nustatytos ribinės vertės, kurių neviršijus viename gaminyje, laikoma, kad medžiaga naudojama saugiai. Tačiau nepriklausomų ekspertų atliktos studijos su gyvūnais rodo, kad neretai šių medžiagų savybės yra tokios stiprios, kad net labai maži kiekiai tam tikru vaisiaus vystymosi periodu arba vykstant endokrininės sistemos pokyčiams gali sukelti nepageidaujamą poveikį. Be to, neigiamas poveikis gali būti individualus, todėl sunkiai prognozuojamas (tas pats kiekis vienam žmogui gali būti nekenksmingas, kitam – sukelti alergiją, o trečiam – vėžį). Be to, retai susimąstoma, kad augant vartojimo poreikiams, bendras su įvairiais produktais į mūsų organizmą patenkantis pavojingų medžiagų kiekis vis didėja ir to neįmanoma teoriškai įvertinti ar apskaičiuoti. Kita problema yra ta, kad bendro šių pavojingų medžiagų, kurios aptinkamos namų dulkėse ir daugelyje mus supančių daiktų, mišinio poveikio (vadinamas „kokteilio efektas”) net neįmanoma nuspėti“, - teigė pašnekovė.
Neseniai atliktas šių medžiagų tyrimas Ispanijos geriamojo vandens buteliuose nustatė, kad pavojingos medžiagos migruoja į vandenį, tačiau ne visada ir nedideliais kiekiais. Taip pat tyrimo išvadose teigiama, kad reikėtų per dieną išgerti 124 l vandens iš plastikinio butelio, kad būtų viršyta įstatymais nustatyta leistina bisfenolio A norma.
„Logiška, kad tiek vandens iš butelio neišgersime, tačiau šildomės pietus plastikinėje dėžutėje, iš kurios skiriasi tokia arba panaši medžiaga, būname daugiau nei 80 proc. paros laiko kambariuose, kuriuose vyrauja plastikiniai daiktai, valgome gyvūninės kilmės maistą, kuriame taip pat susikaupusi tam tikra dozė endokrininę sistemą ardančių medžiagų. Gaila, kad neturime tokio tyrimo Lietuvoje, kadangi gamintojai tikriausiai naudoja ne to paties gamintojo plastikinius butelius, kaip Ispanijoje. Laboratorinių tyrimų metu nustačius, kad šios medžiagos nesiskiria iš naudojamo plastiko, išsisklaidytų visi įtarimai. Mano manymu, įmonės pilstančios vandenį į butelius, turėtų būti pačios suinteresuotos pateikti gyventojams kaip įmanoma saugesnį produktą“, - svarstė L. Stančė.
Ar galima į vienkartinį butelį vėl įsipilti vandens
Pasak jos, nei pagal kvapą, nei pagal spalvą, juolab pagal pakuotės storį negalima pasakyti, kad plastiko sudėtyje yra arba nėra minėtų pavojingų medžiagų. Daugiausia priemaišų būna PVC plastikuose (žymima trikampiu, kurio viduje 7) – dėl to sutaria dauguma mokslininkų ir gamintojų. O štai dėl saugiausio plastiko nesutariama. 2014 m. ispanų atliktame tyrime teigiama, kad bisfenolio A ir DEHP nenustatyta PET (žymima 1 trikampyje) buteliuose. Atrodytų, tai labai aiški nuoroda į saugiausią pasirinkimą, tačiau 2010 m. danų atliktas tokių pakuočių tyrimas nurodo, kad iš šios rūšies plastiko į sultis patekęs stibis, kuris yra toksiškas, 2,5 karto viršijo vandenyje iš čiaupo leistiną pagal ES nuostatas „saugų“ kiekį.
Paklausta, ar cheminių medžiagų kiekis vandenyje priklauso nuo to, kaip ilgai vanduo yra butelyje, ekspertė teigė, kad tai labiau lemia butelio laikymo sąlygos, t. y. temperatūra, ir plastiko pažeidimai (vienkartinis butelis naudojamas kaip daugkartinis ir dėl plovimo susibraižo jo vidus). Jei medžiagos linkusios išsilaisvinti, jos skirsis iš karto, nors, žinoma, kuo ilgiau laikomas vanduo tokiame butelyje, tuo didesnė šių medžiagų koncentracija išsiskirs. Kita vertus, tai nėra begalinis procesas, nes atsilaisvinti įprastomis sąlygomis gali tik „nesurišti“ monomerai ir jų priedai.
Šių medžiagų išsiskyrimą skatina šiluma, todėl nederėtų tiek vienkartinių maisto pakuočių, tiek skirtų daugkartiniam naudojimui (pvz., kūdikių buteliukų) laikyti tiesioginiuose saulės spinduliuose.
Pasak jos, buteliai vadinami vienkartiniais todėl, kad nebuvo atlikti išsamūs tyrimai dėl tokių butelių pakartotino naudojimo – kokios medžiagos išsiskiria ir pan. Taigi vienkartinio butelio pakartotinai vartoti nereikėtų. Daugkartiniams indams taikomi šiek tiek griežtesni standartai. Kita vertus, atlikti laboratoriniai tyrimai, ypač daugkartinių plastikinių indų, pagamintų ne ES šalyse, nuvilia – pavojingos medžiagos juose aptinkamos kartais net didesniais kiekiais nei vienkartiniuose.
„Vienintelis būdas žinoti, kad plastike nėra pavojingų priedų – priversti gamintoją tokių priedų į plastiką nedėti, ypač tai pasakytina apie plastikinę tarą skirtą sąlyčiui su maistu. Kol tokių draudimų nėra, siūlau saikingai naudoti visus plastikinius indus ir plastikinėse pakuotėse parduodamus gėrimus, juolab kad Lietuvoje vanduo iš čiaupo tikrai geros kokybės. Tačiau jei retkarčiais naudojate gėrimus plastikinėse pakuotėse, tikrai nerizikuosite smarkiau nei rūkydami ar viršydami saugų greitį kelyje“, - apibendrino pašnekovė.
Beje, neseniai Vilniuje vyko akcija, kurios metu buvo tiriama vilniečių iš namų atsinešto geriamojo vandens kokybė. Specialiais indikatoriais tyrimą atlikę renginio organizatoriai eksperimento dalyvius patikino: vandens kokybė gera. Pasak Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos prezidento Broniaus Mažutavičiaus, vandens iš čiaupo kokybės Lietuvai gali pavydėti daugelis Europos valstybių. Pasak jo, tuo metu, kai lietuviai vandenį geria iš giluminių gręžinių, kitų šalių gyventojams tiekiamas išvalytas paviršinis vanduo.
„Mes esame kone vieninteliai Europoje, kurie geriame artezinių giluminių gręžinių vandenį. Mūsų gręžinių gylis siekia nuo 45 iki 250 metrų gylį. Vakaruose valomas paviršinis vanduo. Londonas ima Iš Temzės, Ryga – iš Dauguvos, Talinas – iš ežero, esančio vidury miesto. Tokiu atveju valomi nitratai, nitritai ir bakteriologinė tarša. O mūsų vienintelis rūpestis – geležis ir manganas. Mūsų vandenį tikrai galima gerti. Ir žiemą, ir vasarą geriamojo vandens temperatūra siekia 7-8 laipsnius. O užsienyje vanduo žymiai šiltesnis, nes jis iš paviršinių vandenų“, - sakė B. Mažutavičius.