Vieni iš laimingųjų, kurie sau gali leisti atostogauti daugiau nei keletą savaičių, – Lietuvoje vestuvių fotografais dirbantys Paulina ir Matas Jūrai. Ši vasara – jau devinta, kai pora fotografuoja vestuves. Tačiau savo pačių vestuvių dieną nei vienam iš jų fotografija dar nebuvo pažįstama.
Baigę verslo vadybos studijas jaunuoliai susirado darbus – Paulina dirbo advokatų kontoroje, o Matas – finansų konsultantu. Tačiau abu pamažu ėjo pokyčių link, supratę, kad toks gyvenimas jų netenkins.
Darbas nuo aštuonių iki penkių ir mintis apie vos keletą savaičių atostogų per metus žlugdė Pauliną ir Matą, dėl to ilgos atostogos buvo viena ir priežasčių imtis fotografijos.
Po savo vestuvių pora metė darbus ir išvyko trims mėnesiams į Aziją. Ten suprato, kad gyventi galima visai kitaip, dėl to grįžę pradėjo rimtai mokytis fotografijos. „Pradžia nebuvo lengva. Ypač pirmieji metai. Pamenu, kai buvo toks laikas, kad turi 10 litų ir lieka dar dvi savaitės, kol vėl gausi pinigų“, – pasakojo Paulina. Jauna moteris pridūrė, kad drąsos iš esmės keisti gyvenimą buvo ir dėl jauno amžiaus – mokytis fotografuoti pora pradėjo būdami 24-25-erių metų.
Pirmąsias savo vestuves Paulina ir Matas fotografavo kone už savikainą, dabar už vienas jiems mokama nuo 2000 eurų. Svarbiausia, sako fotografai, kad gali kelis mėnesius per metus išvykti atostogų. „Laikas yra didžiausia prabanga“, – tikina pora.
Daugiau apie fotografų kelią savo svajonės link žiūrėkite vaizdo siužete.
Kiti lietuviai ilgesnėmis atostogomis džiaugiasi emigracijoje. Dalia Dulskytė į Graikijos Rodo salą atvažiavo palyginti neseniai – kovą. Šiuo metu ji tvarkosi dokumentus, reikalingus pradėti darbą. „Tai – įdomi šalis“, – pradeda pokalbį pašnekovė.
„Šiuo metu atsikrausčiau pas draugą, kurį susidarau per atostogas praeitais metais. Kadangi jis turi verslą, nuomoja keturračius, motorolerius, šiek tiek bandau jam padėti, bet kol kas oficialiai negaliu dirbti, nes trūksta popierių. Kitą sezoną, manau, kad dirbsime kartu.
Dabar net negaliu atsidaryti sąskaitos banke. Bandau konsultuotis su vietiniais buhalteriais ir teisininkais, kaip čia viskas turi vykti. Kol kas viskas ilgokai trunka. Dar nesidarbuoju oficialiai“, – pasakoja lietuvė.
Ji sako, kad Rodo saloje viskas paremta turistiniu sezonu – gegužės–spalio mėnesiais visi dirba, o visus kitus mėnesius – ilsisi: „Žiemą užsidaro praktiškai viskas ir gyvenimas sustoja. Per tuos šešis mėnesius užsidirbti reikia kitiems šešiems mėnesiams.“
D. Dulskytė sako, kad pinigus už patalpų nuomą reikia mokėti ir žiemą, todėl verslininkai ir jų darbuotojai turi atidžiai dėliotis pelną, kad jo užtektų ir pragyvenimui žiemą.
„Mes turime patalpas, kuriose nuomojamos transporto priemonės. Už nuomą turi mokėti visus metus, negali pasakyti, kad mokėsi tik šešis mėnesius. Lygiai taip pat ir visi kiti. Aišku, jeigu turi privačią nuosavybę, tada gal kitaip“, – aiškina Rode gyvenanti pašnekovė.
D. Dulskytė pasakoja, kad dideliais turistų srautais sala gali džiaugtis viso turistinio sezono metu: jos draugo nuomos punkte laisvų transporto priemonių liepos–rugpjūčio mėnesiais retai kada būna. „Jau praktiškai nuo sausio mėnesio prasideda užsakymai internetu“, – tikina. Dėl šios priežasties Rodo gyventojai žiemą gali sau leisti ilsėtis ir keliauti.
„Įmanoma užsidirbti ir ir keliauti. Tai daryti mes ir galvojam. Spalio vidury, kai viskas užsidarys, planuojam pabaigti susitvarkyti visus reikalus. Tada per Kalėdas keliausim į Lietuvą, paskui į Vokietiją, nes draugas yra vokietis, o tada tikriausiai mėnesiui važiuosim į šiltus kraštus“, – planus vardija D. Dulskytė.
Paklausta, kas ją atvedė į Graikiją, pašnekovė iškarto konstatuoja – meilė. „Su buvusiu vyru išsiskyriau praeitų metų gegužę, po to visą vasarą dirbau už visus. Galiausiai kolegos išsiuntė mane atostogauti. Išvažiavau viena, pirmą kartą gyvenime be vaikų, be nieko“, – sako ji.
Tada lietuvė susipažino su Rodo saloje jau keturiolika metų gyvenančiu vokiečiu. „Aišku, nei aš tikėjausi, nei aš galvojau apie kažkokios pokyčius gyvenime. Juolab, dirbau gerą darbą, viskas buvo puiku. Tiesiog taip gavosi, nusprendėm nelaukti ir atsikrausčiau į Rodą“, – pasakoja apie spontanišką sprendimą.
Ji teigia, kad, nors į atostogų rojų persikėlė vedina meilės, viliojo ir kiaurus metus geras oras, laisvos nuo darbų žiemos. Kardinaliai pakeitus gyvenimą būta ir nemalonių emocijų: „Buvo visko. Aš nekalbu vokiškai, todėl bendraujam angliškai. Jis turi keletą vokiečių draugų, atsiranda kalbų skirtumas, nebematau lietuvių kolegų, draugų. Galėčiau sakyti, kad pirmą mėnesį man čia taip... Bet su dukra pasišnekam, ji gyvena Briusely, todėl mane pamoko, kas yra ta emigracija.
Čia man šiek tiek trūksta veiklos. Bet per lietuvių, gyvenančių Rode, grupę susiradau su kuo žaisti tenisą, susiradau graikų kalbos mokyklą, tai pradėsiu mokytis kalbą. Tiesiog, praeis šiek tiek laiko ir tos veiklos atsiras. Įsibėgės sezonas ir atsiras ką veikti.“
Ji sako, kad nežinia kaip bus ir laisvus nuo darbų mėnesius. „Gal ir trūks tos veiklos, bet kai pradėsim keliauti, tikiuosi, viskas bus kitaip“, – svarsto pašnekovė.