Dovilė Tarasavaitė išlaikiusi abitūros egzaminus nusprendė, kad atėjo pats laikas padirbėti, todėl kreipėsi į įdarbinimo agentūrą ir jai buvo pasiūlytas darbas taros surinkimo įmonės sandėlyje.
„Pagalvojau, gerai, porą mėnesių padirbėsiu, čia bus nieko tokio, o nuo rugsėjo planavau pradėti mokytis“, – praėjusių metų įvykius pamena D. Tarasavaitė.
Tačiau pašnekovė praleidusi mėnesį sandėlyje sulaukė pasiūlymo pasilikti dirbti įmonėje visam laikui apskaitininkės pozicijoje.
„Visiškai neplanavau pasilikti įmonėje ilgesnį laiką. Pamenu būtent tą dieną, kai man pasiūlė darbą. Vėlavau gal 10 minučių ir mane pamainos vadovas pasikvietė, sako, einam ten. Žiūriu, veda, kur sėdi apskaita.
Mergina pasakoja, kad prieš tai darbą siūlė vyresnėms jos kolegėms, tačiau jos atsisakė, teigė nemokančios dirbti kompiuteriu ir bijančios kažką sugadinti.
„Nežinau, tikrai nežinau, kodėl šią poziciją pasiūlė man. Gal pamatė, kad jauna, moku dirbti su kompiuteriu“, – spėlioja D. Tarasavaitė.
Pirmieji žingsniai naujoje pozicijoje, ypač neturint jokios patirties dirbant su apskaitos programomis, buvo nelengvi.
„Be to, mokykloje buvau nelabai draugaujanti su matematika. Daug kas juokėsi, kai pasakiau, kad einu dirbti į apskaitą, bet man čia sekasi. Pradžioje buvo tikrai sunku, nes man tai buvo nauja. Atsisėdau ir visiškai nieko nesupratau, net su instrukcijomis.
Šiandien ji labai džiaugiasi taip susiklosčiusiu gyvenimu, sezoninis darbas ne tik padėjo gauti nuolatinį ir įgyti naudingų įgūdžių, tačiau ir leido jai atrasti, ką iš tiesų nori veikti gyvenime.
„Buvo kalbėta, kad jau nuo rugsėjo pradėsiu mokytis, bet kadangi ketinu stoti į vakarines studijas, man pasiūlė ir toliau ten dirbti. Dabar linkstu į logistikos pusę, su kroviniais, vežimais.
Nuo sezoninio darbo iki laboratorijos vedėjos
Kita pašnekovė Eglė Dobilienė eidama į sezoninį darbą turėjo ne tik darbinės patirties, bet ir magistro diplomą rankose. Dar studijų laikais ji parduotuvėje dirbo pardavėja, gamykloje prie fasavimo linijos, o jau įgijus aukštąjį išsilavinimą teko pabūti ir skalbyklos pamainos vadove bei padirbėti biudžetinėje įstaigoje.
Moteris pasakoja, kad kurį laiką jai nesisekė rasti darbo pagal išsilavinimą, tačiau, paklausta apie emigraciją, tikino niekada nesvarsčiusi tokios galimybės, norėjo likti Lietuvoje, buvo tikra rasianti čia darbą ir atkakliai siekė tikslo.
„Iš tikrųjų CV į laborantės darbo poziciją siunčiau jau ketvirtą kartą, labai norėjau įsidarbinti šioje įmonėje sezoniniam darbui. Tikėjau, jei gerai ir nuoširdžiai dirbsiu, būsiu pastebėta ir galbūt mane pasiliks nuolatiniam darbui, didžiausiam mano džiaugsmui taip ir atsitiko.
Mano užduotis buvo tikrinti ūkininkų atvežtų grūdų kokybę. Turėjau paimti mėginį, atlikti kokybinius tyrimus ir nustatyti grūdų klasę, o jau tada grūdai būna nuperkami“, – apie darbo specifiką pasakoja pašnekovė.
Anot E. Dobilienės, sezoniniame darbe ji dirbo daug ir labai stengėsi, turbūt dėl to, mano mergina, jai buvo pasiūlyta pasilikti įmonėje ir pasibaigus sezonui.
„Po metų laiko mane paaukštino ir dabar dirbu laboratorijos vedėja Kėdainių grūdų supirkimo aikštelėje. Man darbas labai patinka“, – sako vasaros metu 8 žmonių komandai vadovaujanti E. Dobilienė.
Atvejai nėra dažni
Kauno technologijos universiteto Karjeros ir ugdymo centro vadovė Lina Slavickaitė komentuodama aukščiau aprašytus atvejus sako, kad tokie atvejai nėra dažni, tačiau nėra ir išimtiniai, tai – norma.
„Atvejai, kai žmonės gauna nuolatinį darbą yra labai džiugūs, nes padeda jaunam žmogui įeiti į darbo rinką be didelio streso. Esminis dalykas, kodėl jie gauna pasiūlymus vėliau tęsti darbą – pritapimas komandoje, darbdavio lūkesčių atitikimas.
Karjeros ekspertė taip pat pasakoja, kad net jei po sezoninio darbo nesulaukiama pasiūlymo dirbti nuolat arba jo įsidarbinant net nesitikima, bet kokiu atveju įgauta patirtis labai naudinga ir žmogus darbo rinkoje taps pranašesnis. Anot jos, ugdoma tiek žmogaus asmenybė, tiek darbinės kompetencijos.
„Kai žmogus įgyja tam tikros darbinės praktikos, jis žino, ką reiškia nuolat vaikščioti į darbą, įgauna laiko valdymo įgūdžius, ugdomas atsakomybės jausmas, komandinis darbas, savarankiškumas, sprendimų priėmimas. Ugdoma begalė kompetencijų. O žmogus, kaip asmenybė, tvirtėja, jo pasirinkimai tampa aiškesni, jis žino, kas jam patinka arba nepatinka darbe. Net jei žmogus įvertina, kad šis sezoninis darbas buvo netinkamas, jis į jį negrįžtų ar nedirbtų kaip nuolatinio darbo, tai irgi yra atradimas. Jis supranta, kad gali nebeklaidžioti šioje srityje ir rinktis kitas galimybes.
Iš karjeros pusės, tai tikrai labai padeda vien dėlto, kad žmogus mezga tam tikrą kontaktų tinklą. Jei galimybės tęsti darbą kompanijoje po sezono nėra, jis, pirmiausia turi įrašą CV, bet jis dar įrašo savo patirtį į darbinę istoriją, karjeros kelią. Atsiranda galimybė, kad jį gali rekomenduoti kitai organizacijai, kitai darbo pozicijai, jis supranta, kaip veikia įmonė tam tikroje darbo rinkoje ar tam tikroje srityje. Jaunam žmogui būti konkurencingu ir geidžiamu darbo rinkoje, arba dar tiksliau – pradėti savo karjeros kelią, padeda studijų metu įgytos žinios ir realus jų pritaikymas. Ir visai nesvarbu, ar tai studijų praktika, ar savanorystė, ar sezoninis darbas, nes visos šios veiklos formuoja asmenybę ir ugdo svarbias bendrąsias ir karjeros kompetencijas“, – sako L. Slavickaitė.