„Sunku įsivaizduoti, kad posovietinėje Lietuvoje, paskelbus šią dieną laisva, žmonės ją skirtų maldai“, – pastebi religijotyrininkas profesorius Paulius Subačius.
Ne darbo diena – keliolikoje Europos šalių
Religiniu apsektu Didysis penktadienis katalikams ir protestantams yra labai reikšminga diena, skirta prisiminti Kristaus kančios kelią. Didysis penktadienis yra ne darbo diena keliolikoje Europos šalių: protestantiškose Švedijoje, Danijoje bei Suomijoje ir katalikiškose Ispanijoje, Airijoje bei Vokietijoje, kur katalikų ir protestantų yra beveik po lygiai. Didysis penktadienis ne darbo diena Jungtinėje Karalystėje bei kaimyninėse Latvijoje ir Estijoje.
Katalikiškoje Lenkijoje Didysis penktadienis nėra įtrauktas į laisvadienių sąrašą, tiesa, šiuo metu jau ne pirmą kartą Lenkijoje vėl kilo iniciatyvų šią dieną nedirbti. „Daliai lenkų krikščionių Didysis penktadienis jau dabar ne darbo diena, nes protestantų Bažnyčiai tai bene svarbiausia metų šventė. Pagal 1990 m. pasirašytus susitarimus, evangelikams reformatams, liuteronams, metodistams, baptistams ir sekmininkams Didysis penktadienis yra neapmokama ne darbo diena“, – pasakoja LRT bendradarbė Varšuvoje Nijolė Druto.
Didįjį penktadienį, primena P. Subačius, krikščionys pagerbia Kristaus mirtį – pasiaukojimą ant kryžiaus dėl mūsų visų išganymo. „Minime didžiausią žmonijos istorijoje meilės aktą. Pamaldos, kurios šiandien vyksta, yra skirtos pagerbti kryžių“, – sako jis. Profesoriaus žodžiais, ne darbo diena yra kultūrinis dalykas ir tose šalyse, kuriose iš tiesų šitą dieną nėra dirbama, jose daugelis dalykų yra kitaip: „Sunku įsivaizduoti, kad posovietinėje Lietuvoje, paskelbus šią dieną laisva, žmonės ją skirtų maldai. Jei būtų paskelbta ne darbo diena ir žmonės ją praleistų rengdami iškylas, tad būtų dar didesnis šios dienos prasmės pažeidimas negu dabar.“
Laisva diena paveiktų ir Lietuvos konkurencingumą?
Kaip sako P. Subačius, Didysis tridienis ir šv. Velykos krikščionims yra pačios svarbiausios metų dienos. „Tų dienų minėjimas ir šventimas nėra tas pats. Linksma diena mums išaušta tik per vigiliją, pasibaigus Didžiojo šeštadienio pamaldoms. Didįjį penktadienį mes minime, o ne švenčiame, tad laisvadienis, kaip šventės diena, turbūt kirstųsi su mūsų supratimu“, – pastebi jis.
Anot religijotyrininko, daug prasmingiau būtų tiesiog dalyvauti pamaldose ir visą Velykų tridienį vengti pasilinksminimų. Taip pat jis užsimena, kad pasilinksminimų, gerbdamos savo bendrapiliečius, turėtų vengti visos kultūros ir pramogų įstaigos.
„Nėra atsakymo, ar laisvadieniai atneštų tik nuostolių, ar tai būtų puiki galimybė visiems mums susiburti, kartu pabūti šeimose. Juk labai kokybiškai pailsėjęs, atsigavęs dvasiškai ir fiziškai, žmogus galimi pasiekti geresnių rezultatų“, – sako O. Čiukšys. Pasak jo, nors Didysis penktadienis švenčiamas 18 Europos valstybių, daug kur vis dėlto nuspręsta šią dieną dirbti. „Kiekviena darbo diena yra tam tikras indėlis į kiekvienos įmonės ir visos valstybės gerovę, bendrąjį vidaus produktą. Manau, kad kiekvienos šventės paskelbimas laisvadieniu turėtų būti kultūriškai subrandintas sprendimas“, – užsimena O. Čiukšys.
Anot jo, sunku pasakyti ir tai, ar per šventes verta dirbti didiesiems prekybos centrams, nes kiekvienas prekybininkas, kiekviena įmonė tą klausimą sprendžia savaip, o laisvos dienos šiek tiek daugiau kainuoja – taigi lazda visada turi du galus.
„Turbūt būtų sunku nesutikti, kad visada norisi turėti daugiau atostogų, daugiau laisvo laiko, kurį galima būtų skirti šeimai ir mokymuisi. Bet, žinoma, negalime labai atsiskirti nuo Europos Sąjungos ir pasaulio valstybių, nes tai tikrai paveiktų Lietuvos konkurencingumą“, – mano ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Anot jo, jei Lietuva turėtų labai daug laisvadienių, labai daug atostogų, nukentėtų pramonės sektorius. „Šiuo metu Lietuva labai neišsiskiria iš visų Europos Sąjungos valstybių. Daugiausia laisvadienių yra Suomijoje – suomiai turi 14 nacionalinių švenčių. O lietuviai atostogauja šiek tiek daugiau negu Europos Sąjungos vidurkis“, – kalba N. Mačiulis.