Viktorija pasakoja į Lietuvą iš Norvegijos grįžusi prieš metus – nugalėjo tėvynės ilgesys. Tuo pačiu metu ji nusprendė pradėti animatorės karjerą.
„Animatorės darbui įkvėpė dukrytės gimimas ir kokybiško dėmesio vaikučiams pasikalbėjimų, užsiėmimo stoka“, – pasakojimą pradeda pašnekovė.
Ji pasakoja, kad ši veikla sekėsi puikiai, o pasirodymai buvo rengiami ne tik vaikų gimtadieniuose, bet ir labdaringuose renginiuose vaikų namuose. Vis dėlto įprastą darbą, kaip ir daugeliui, sujaukė karantinas. Visi vakarėliai ir buvę užsakymai buvo masiškai atšaukiami. Tada ir kilo mintis pradžiuginti vaikus neįprastai.
„Viena mergytė iš Šiaulių tris mėnesius laukė Elzos (veikėja iš animacinio filmo „Frozen“, – aut. past.) savo gimtadienui ir, bendraujant su šeima, supratau, kad 3 metų mergaitė labai liūdės. Taigi šovė mintis sveikinti vaikus per vaizdo skambutį tiesiogiai. O širdis sakė, kad už tai pinigėlių tikrai man nereikia, nes vaikučių šypsena ir tėvų dėkingumas man didžiausias atlygis“, – pasakojo Viktorija.
Tikisi, kad tradicija išliks
Pirmasis vaizdo skambutis ir sveikinimas gimtadienio proga buvo sėkmingas ir tai pastūmėjo Viktoriją tokiais skambučiais džiuginti ir kitus vaikus, negalinčius atšvęsti gimtadienio su draugais ir mylimais herojais gyvai.
„Vaikučių reakcijos nuostabios, tėvų taip pat. Vaikučiai džiaugiasi ir tėvelių vėliau prašo – galim dar paskambinti?“ – juokiasi Viktorija. Štai ir praėjus dienai po pokalbio ji atsiuntė nuotrauką po ką tik vykusio vaizdo skambučio. „Tėveliai pasidalino. Sakė, mergaitė tebesėdi euforijoje“, – džiaugėsi mergina.
Ji teigia, kad sulaukusi nemažo susidomėjimo – parašo ne tik ją pažįstantys žmonės, bet sulaukia užklausų net iš Vilniaus. Pašnekovė sakė tikinti, kad tokius sveikinimus vaikams galės rengti ir pasibaigus karantinui.
„Labai džiaugiuosi, kad nors kruopelyte galiu prisidėti prie gerų emocijų kūrimo“, – šypsosi mergina.
Geriems darbams gyvenimas provincijoje netrukdo
Viktorija pasakoja, kad per metus laiko, kai užsiima animatorės veikla, pavyko nuveikti tikrai daug. „Ir nesvarbu, kad gyvename provincijoje. Net Kelmės r. savivaldybė pastebėjo ir per padėkos įteikimus gavau nominaciją už savanorišką veiklą“, – džiaugiasi pašnekovė ir priduria, kad dabar labai džiaugiasi grįžusi į gimtinę.
„Lietuvoje susitikau tiek nuostabių žmonių, kad niekada nenorėčiau emigruoti, nors ir emigracijoje aplink supo tik nuostabūs žmonės. Bet drąsiai galiu paneigti mitą, kad Lietuviai visi surūgę. Man atrodo, viskas keičiasi ties mumis pačiais. Taigi, gera skleisti gerumą. O gerumu galima dalintis ir iš namų.“
