Miškai jau maudosi žibučių jūroje: gamtininkas papasakojo, kiek ilgai jomis džiaugsimės ir ko daryti nederėtų

Triskiautė žibuoklė – pavasario pranašu laikomas augalas, paprastai dažnam geriausiai pažįstamas žibutės vardu. Šlaituose po lazdynais jau dabar galima sutikti mėlynuojančias žibučių jūras, kurios mus gali džiuginti net iki pat gegužės. Apie tai, kaip žibučių gyvavimo ciklą keičia klimato pokyčiai ir ko nederėtų daryti jas pamačius, kalbame su gamtininku Almantu Kulbiu.

Dalyje miškų žibutės pasirodyti delsia: kur traukti pirmiausia?

Žibuoklė – vienas dažniausiai sutinkamų pavasario augalų, kurio pasirodymo laikas priklauso ir nuo vietos, ir nuo besikeičiančių klimato sąlygų. Nors anksčiau žibuoklės pradėdavo žydėti balandžio pradžioje, gamtininkas pastebi, kad laikai keičiasi.

„Šiais metais gana tradiciškai žibuoklės sužydėjo kovo mėnesio antroje pusėje. Kažkada buvo rašoma, kad žibuoklės pasirodo balandžio pradžioje, tačiau dabar jau kiek metų pastebima, kad žibuoklės pražysta kovo pabaigoje. Dabar tai jau įprasta“, – sako gamtininkas Almantas Kulbis.

Kokia nedidelė žemėlapyje beatrodytų Lietuva, augalų buveinių įvairovė joje yra pakankamai didelė. Todėl žibuoklių žydėjimo metas skirtingų vietovių gyventojus pradeda džiuginti skirtingu metu.

Pasak A. Kulbio, pirmosios žibuoklės pasirodo pietiniuose šlaituose, kur yra daugiau saulės, o eglynuose žibučių pasirodymo tenka palaukti ir ilgiau.

„Kaip žinome, pavasarį miške dar ilgai laikosi sniegas. Kol žibuoklės pradeda žydėti ten, kur yra pavėsis, pavyzdžiui, eglynuose, tai gali praeiti ir visas mėnuo“, – pažymi jis.

A. Kulbis prisimena, kad seniau žibutės dar buvo vadinamos palazdomis, palazdėmis. Taip jos buvo vadinamos dėl to, nes dažniausiai sumėlynuoja po lazdynais.

„Žibuoklės mėgsta lapuočių miškus arba eglynus, tamsesnius miškus, įsikuria po lazdynais. Lenkijoje atlikti tyrimai, kad, augant geromis sąlygomis, pavyzdžiui, sename ąžuolyne, žibuoklės keras gali sulaukti ir daugiau nei 50 metų“, – teigia gamtininkas.

Tikėtina, kad žibutėmis džiaugsimės iki gegužės

Nors žibuoklė laikoma pavasario pranašu, tačiau pastaraisiais metais ne vieną nustebina pražysdama rudens ar net žiemos mėnesiais. Anot gamtininko, vis dažniau pasitaiko tokių metų, kai kone kiekvieną mėnesį, išskyrus vasaros laikotarpį, galima sutikti žibučių.

„Pasitaiko, kad rudenį žibutės „suklysta“ ir pražysta. O šiais metais anksčiausiai socialinėje erdvėje mačiau vienos botanikės nuotrauką, kurioje užfiksuota gruodžio mėnesį žydinti žibuoklė. Prieš porą metų buvo tokios šiltos žiemos, kad Pavilnių regioniniame parke žibuoklių radau sausio mėnesį. Nors ir kukliai žydėjo, vos vienas kitas žiedas, tačiau jų buvo galima pamatyti praktiškai visais žiemos mėnesiais“, – sako A. Kulbis.

Negalime tiksliai numatyti, kaip ilgai žibutės mus džiugins, tačiau gamtininkas sako, kad žibuoklių žydėjimas gali tęstis net iki gegužės.

„Vėliausiai žibuoklę esu radęs pirmą gegužės savaitę. Tai jau, palyginus, vėlai. Daugelyje vietų jos jau buvo seniai nužydėjusios“, – sako gamtininkas.

Nusakyti, koks metas laikomas žibučių žydėjimo piku, galima tik atsižvelgus į vietovę. A. Kulbis pastebi, kad kai kuriose vietose jau dabar galima išvysti gausiai žibučių žiedais mėlynuojančius šlaitus.

„Įdomu stebėti, kaip nuo augimo sąlygų priklauso žibuoklės keras. Kai kurie turi kelis žiedus, tačiau yra ir tokių, kurie turi 20 ir daugiau žiedų“, – pastebi gamtininkas.

Kartais žibutė painiojama su kvapiąja našlaite: tai – skirtingi augalai

Žibuoklės kartais supainiojamos su kvapiosiomis našlaitėmis – nors augalai labai skirtingi, įdomių painiavos pavyzdžių galima aptikti net ir pasakose.

Dažnam žinoma pasaka apie našlaitę, kurią pamotė išsiuntė žiemos metu ieškoti žibuoklių. Prisimindamas šią pasaką, gamtininkas pažymi, kad ji buvo iš vokiečių kalbos išversta Jono Basanavičiaus, o originalo kalboje minimos ne žibuoklės, o kvapiosios našlaitės.

„Kvapioji našlaitė yra pas mus paplitęs svetimžemis augalas, miesto aplinkoje išplitęs iš gėlių darželių. Jis žydi vėliau ir labai kvepia. Jei prisimintume Kazio Binkio eilėraštį – žibuoklių kvapas ore plauko, nors pievoj jų dar nematyti, – tai žibuoklės niekada neauga pievose, tai miško augalas. Kitas dalykas, jos nekvepia, tad ir kvapas negali plaukioti ore, todėl čia kalbama apie kvapiąsias našlaites“, – sako jis.

Žibutė nėra saugomas augalas, tačiau gamtininkas įsitikinęs: skinti ir kasti jų nederėtų

Gamtininko manymu, žibuoklių žydėjimo metas yra proga išeiti į mišką pasivaikščioti, praleisti pirmas šiltas pavasario dienas su šeima gamtoje.

„Aš atsimenu vaikystę, kai buvau ketverių metų, ir mama vesdavosi į mišką ieškoti žibuoklių. Tai įsirašė į atmintį kaip svarbus įvykis, ir iki dabar įdomu, kada ta pirma žibuoklė pražys“, – sako jis.

Nors triskiautė žibuoklė nėra saugomas augalas ir jokių ribojimų jo rinkimui nėra, A. Kulbis įsitikinęs, kad tai, ką randame gamtoje, derėtų gamtai ir palikti.

Gamtininkui žinoma, kad dalis žmonių mėgsta žibučių prisiskinti ir pasisodinti savo kiemuose – ypač aptikę rečiau sutinkamus baltus ir rožinius žiedus, – tačiau pažymi, kad yra išveistos tam skirtos kultūrinės veislės.

„Pavasario augalų skynimas, kasimas ir nešimas namo yra vertybių ir žmogaus pasirinkimo klausimas. Kiek nuskinta žibuoklė mus džiugins? Turbūt neilgai. Daug didesnį džiaugsmą patirsime išėję ieškoti pirmosios žibuoklės. Kasti žibuoklių iš miško nederėtų. Net jei ir pilnas šlaitas žydi – kas yra gamtoje, palikime gamtai“, – teigia A. Kulbis.