Sekmadienį – nepamirškite vienas kito gerai išplakti

Artėjant Verbų sekmadieniui, DELFI primena, kokios yra tikrosios verbos ir kodėl vertėtų jomis vieniems kitus kaip reikiant išplakti.

Vilniaus etninės kultūros centro specialistė Marija Liugienė pasakojo, kad tikroji verba yra amžinai žaliuojančio medžio – kadagio arba tujos šakelė. Dar prie tikros verbos priskiriami tie augalai, kurių pumpurai sprogsta pirmieji: karklų, žilvičių. Tokias šakeles, verbas žmonės surišdavo spalvotu vilnoniu siūlu ir laikydavo namuose.

„Buvo tikima, kad būtent šie augalai turi gyvasties ir už tai jie buvo ypač gerbiami, vertinami, parsinešami namo kaip gamtos stebuklas, tačiau dabar tokio poreikio žmonės neturi“, – kalbėjo tautodailininkė.

M. Liugienė prisiminė savo vaikystės dienas, kada po šaltos žiemos, belaukdami Velykų skubėdavo ieškoti besiskleidžiančių pumpurų ar augalų daigų. Tokį žalumos pabudimą visi labai sureikšmindavo, jo laukdavo ir vadindavo pavasario stebuklu.

„Vienas gražesnių dalykų būdavo atrasti lazdyno žiedą, o dabar, ar yra kas matęs, pastebėjęs lazdyno žiedą, o jis juk toks gražus“, – DELFI pasakojo etnologė.

Verbų plakimas reiškia palaiminimą

Vilniaus etninės kultūros centro atstovė priminė ne mažiau svarbią verbų paskirtį – plakimą. Su pašventinta verba, grįžus iš bažnyčios motinos plakdavo savo vaikus, ypač gerai, jeigu jie dar būdavo miegantys.

„Tas plakimas sietinas su pažadinimu, organizmo sudrebinimu, nes po žiemos jis būna pavargęs, o prisilietimas su amžinai gyvu augalu bylojo, kad pažadins žmogaus gyvybines jėgas“, – teigė M. Liugienė.
Tiesa, nuplakus vienas kitą su pašventinta verba reikėdavo atsidėkojant duoti kiaušinį.

„Verbos plakimas yra savotiškas palaiminimas, už kurį taip atsidėkojama“, – pasakojo tautodailininkė.

M. Liugienė informavo kad verbas namuose vertėtų laikyti metus laiko iki kitų Verbų sekmadienio. Vieni jas laiko užkišę už paveikslo, kiti vazose. Nuo senovės verbos buvo naudojamos norint prisišaukti lietų arba išvengti perkūno. Uždegus verbą ir skubiai užgesinus, smilkstant šakelei būdavo vaikščiojama namuose ir giedama specialias giesmes, kuriomis, tikima pavykdavo atbaidyti perkūną ar jo pasekmes.

„Šiais laikais šeimos turi žaibolaidžius, nebetiki verbos galia, tačiau verbas galima naudoti, siekiant padėti ligoniui“, – teigė M. Liugienė.

Pasak tautodailininkės, tie, kurie susirgdavo išgąsčiu, arba kita liga, linkėdavo pasveikti, smulkindami ligonio namuose ir linkėdami jam greičiau sveikti. Sakoma, kad liga yra tam tikras negeros jėgos įsibrovimas, kurią reikia išvaryti ir verbos smilkalai tai daro geriausiai.

Tiesa, dar ūkininkai tikėjo, kad padėję verbų šakeles po perinčia višta, taip sulauks daugiau jos kiaušinių.

Pirmos verbos – palmių šakos

Tautodailininkė priminė, kad verbų atsiradimą galima sieti su Jėzaus atvykimu į Jeruzalę, kuomet žmonės tiesė jam po kojų palmių šakas, taip išreikšdami meilę ir pagarbą.

Pamatyti minėtas šakas galima ir šiomis dienomis: krikščionybės religijos epicentre – Vatikane jas per Verbų sekmadienį laiko pats popiežius.

„Dirbtinos, iš varpų pagamintos verbos atsirado Sudervėje, tai sietina su Šv. Kazimiero diena, Kaziumo muge. Etnografai aiškina įvairiai: vieni teigia, kad varpas tiesė garbingiems svečiams, kiti teigia, kad jas gamino dėl vykstančių iškilmingų religinių procesijų“, – pasakojo M. Liugienė.

Tautodailininkės teigimu, nepriklausomai nuo to, kokią verbą pasirinktumėte – svarbiausia, kad ji būtų pašventinta.