Daugybę tikinčiųjų sutraukiančios Velykų mišios, Jėzaus prisikėlimo laukimas bažnyčioje, margučių ridenimo šventės parkuose ir šiltas susibūrimas su artimiausiais. Taip atrodydavo mūsų įprastinės Velykos. Deja, šiemet jos bus kitokios. Apie tai, kaip pasiruošti Velykoms, ką apmąstyti šiuo fizinės izoliacijos laikotarpiu, portalas Delfi kalbasi su arkivyskupu emeritu L. Virbalu.
– Karantinas, atšaukti skrydžiai, kontroliuojamos sienos. Šiemet Velykoms pas savo artimuosius nesugrįš daug užsienyje gyvenančių lietuvių. Į kaimus ir miestelius pas tėvus šventėms nevažiuos ir didelė dalis Lietuvoje gyvenančių žmonių. Kaip esant tokiai situacijai gyventojams pasiruošti šventei, kuri dažniausiai buvo lydima daug džiaugsmo ir juoko?
– Dar niekada nesame tokių Velykų patyrę ir, duok Dieve, kad daugiau tokių netektų patirti, kai būsime atskirti vieni nuo kitų. Man atrodo, kad tai ir yra sunkiausia. Juk būtų taip gera pasidžiaugti ir tuo džiaugsmu pasidalinti. Pats norėčiau nuvažiuoti pas savo seseris, gyvenančias visai šalia Vilniaus, bet negaliu, nes esame atsiriboję.
Dabar yra metas suprasti, kokie esame vieni kitiems brangūs ir reikalingi, kiek mums svarbu būti kartu, ypač šeimose. Karantiną namuose reikėtų išnaudoti kalbėjimuisi vienas su kitu, vienas kito pažinimui.
Tai nėra vien praradimas, bet gali būti ir galimybė. Šis laikas padės mums taip pat suprasti, kiek esame vieni nuo kitų priklausomi. O kai mus paliečia virusas, jis jau neklausia, ar kokia tavo padėtis, ar koks išsilavinimas.
– Galbūt reikėtų šioje situacijoje taip pat suprasti, kad esame atskirti tik fiziškai, bet ne dvasiškai?
– Socialiniuose tinkluose galima matyti, kaip žmonės dabar randa laiko darbams, kuriems anksčiau laiko nerasdavo. Galbūt čia ir yra metas, kai galime kažkam, kam anksčiau neradome laiko, paskambinti, padėkoti, pasidžiaugti kartu, parodyti dėmesį.
Nereikia pamiršti, kad ir pačios Velykos ateis. Jos niekur nedings, tačiau kitomis sąlygomis nei iki šiol. Daugelis katalikų Velykas priima labai giliai, aktyviai dalyvauja Didžiosios savaitės pamaldose, sutinka Velykų rytą su varpais, giesmėmis, o staiga viso to nėra. Tačiau galima stabtelėti ir pagalvoti, kodėl aš visa tai švenčiau, kodėl dalyvaudavau, kam man tai reiškia.
Tai leidžia giliau pažvelgti ir suprasti, ką man reiškia tikėjimas, Velykos, buvimas su kitais bendruomenėje.
– Šiuo metu visuomenėje daug nežinomybės, kuri kartais virsta ir panika, baime ir iš jos kylančiomis neadekvačiomis reakcijomis. Kaip manote, kokie dabar mūsų visuomenėje didžiausi iššūkiai?
– Žmogus išlieka stiprus ir kartu pažeidžiamas. Esame be galo stiprūs ir, atrodo, daugybę pasiekę, tačiau kartu liekame ir su savo kūnu, kuriam užteko viruso ir viskas griūna. Čia taip pat galimybė prisiminti ir pagalvoti, kas man svarbiausia ir vertingiausia gyvenime.
Šiuo metu svarbu nepasimesti ir nenusiminti. Esame žmonės, kuriems reikia džiaugtis ir džiuginti kitus. Ligos baigsis, o mes vėl ir šoksime, ir dainuosime, ir dalinsimės džiaugsmu.
Tačiau šiuo laiku labai svarbu solidarumas ir pagalba kitam. Manau, kad šiuo metu ir matome labai daug gražių pavyzdžių, kaip aukojama fondams, padedantiems medikams.
Nereikia pamiršti ir paprastų, dirbančių žmonių. Vienas iš pirmųjų bažnyčios tėvų yra pasakęs, kad aukoti reikia ne tik iš to kas lieka, bet reikia duoti ir iš to, kas man reikalinga. Tam tikra prasme man gal net skauda, kai duodu, bet vis vien dalinuosi. Tai dabar yra geras iššūkis tiems žmonėms, kurie turi sukaupę sau, bet dabar gali pasidalinti ne iš to, kas lieka, o to, ką laiko savu. Kalbant apie įmones, tai juk būtent darbuotojų darbas ir padėjo sukrauti kapitalą, kurį turi verslo savininkai.
Solidarumas, pagalba ir atsisukimas į žmogų ir parodo tikrą žmogaus veidą.
– Vakarų pasaulyje mes jau kuris laikas esame susikoncentravę į indivualizmą. Ar galima teigti, kad šiuo metu pasaulyje kilęs iššūkis privers mus tapti labiau bendruomeniškais?
– Pažiūrėkime, kuo mes džiaugiamės? Džiaugiamės tada, kai parodomas dėmesys kitam, kur suteikta pagalba, kur atsisakyta kažko savo, bet padėta, kad kitiems būtų geriau. Visai neseniai Italijoje mirė kunigas, kuris atsisakė kvėpavimo aparato, kad jaunesnis žmogus galėtų juo pasinaudoti. Tai ir atskleidžia, ką mes laikome svarbiu.
Spaudoje mačiau žinutę, kad turtingiausi Rusijoje žmonės sau perkasi kvėpavimo aparatus. Gal pratęs gyvenimą tam tikrą valandėlę, bet virusas neklausia, kas tu esi. Bet ar tai yra žmogiškumas?
– Kaip Bažnyčia ir bažnyčios atstovai šiuo metu gali prisidėti esant tokiai situacijai?
– Manau, kad patiems žmonėms reikėtų išlaikyti viltį, šviesą ir drąsą, pasitikintį žvilgsnį į gyvenimą. Tikinčiuosius, kaip ir visus kitus, paliečia liga, netektis, ir sunkumas. Bet jei turiu žvilgsnį į Dievą, kad jis mane sukūrė, matau platesniu žvilgsniu, tai padeda matyti ir kitą žmogų. Yra tikrai labai daug pavyzdžių. Pavyzdžiui, Kauno Vilijampolės parapijos klebonas su parapijiečių pagalba Šv. Juozapo krepšelį sukūrė ir daugybei žmonių nunešė maisto krepšelius. Tai tiesioginė pagalba, bet kartu stengiamės ir per atstumą galime padėti komunikacijos priemonėmis žmonėms susimąstyti, pajusti Gavėnią, pasiruošimą Velykoms.
Labai siūlyčiau visiems tiesiog atsiversti Evangelijas, tai bus taip pat labai geras pasiruošimas Velykoms, nes ten rasite pagrindą, kodėl švenčiame.
– Neapibrėžtumas, kuriame dabar gyvename, žmonėms kelia įvairiausių jausmų. Galbūt kai kuriems kelia ir pyktį, kuris verčia ieškoti kaltų susidariusioje situacijoje. Galbūt tarp kaltų kai kurių žmonių mintyse gali atsidurti ir Dievas.
– Mes visuomet esame linkę kažkam sumesti kaltę. Tuomet žmogui pasidaro daug geriau, kai ką nors apkaltina, jis pasijaučia teisus.
Krikščioniškas žvilgsnis kviečia labai realiai ir objektyviai matyti ir savo kaltę. Kiek aš prie kažko galbūt prisidėjau dėl savo neteisybės, gobšumo. Reikėtų suprasti, koks mano gyvenimo tikslas. Ar tai prisipirkti kuo daugiau tualetinio popieriaus?
Dažnai klausiame, kas kaltas, žiūrėdami į praeitį, tai geriau žiūrėti į ateitį ir galvoti, ką aš galiu padaryti šiuo momentu, kad būtų geriau kitiems, kad būtų geriau man. Vietoje to, kad ieškotų kaltų ir kaltintų, reikėtų galvoti, kuo kiekvienas galime prisidėti prie situacijos, kad ji būtų geresnė.
– Ko palinkėtumėte šiuo metu tiek Lietuvai, tiek lietuviams, tiek visam pasauliui?
– Sunkumai parodo, kas iš tiesų esame. Tai mums yra tam tikras žmogiškumo testas. Labai reikėtų, kad mes jį gerai išlaikytume. Svarbu, kad būtume atidūs viskam, kas vyksta gero, ir ką patys galime padaryti gero, būti dėkingiems, įvertinti kitų didžiadvasiškumą.
Taip pat linkiu turėti kantrybės, ramybės ir solidarumo. Tai nėra pirmas kartas, kai pasaulis patiria sunkumus. Jie praeina. O po krizės atsigausime ne pasilikdami užsidarę, o būdami kartu. Tegu pasitikėjimas Dievu išlieka. Juk Velykas švenčiame kaip Kristaus pergalę prieš mirtį. Tai galime pasitikėti, kad Dievas duoda gyvenimo šviesą ir viltį ir su ja galime gyventi.