Siūlo atsisakyti kavos, sekso ir interneto

Per Gavėnią svarbu apvalyti ne tik kūną, bet ir mintis, tad vis daugiau žmonių Didžiąją savaitę pasitenkina duona ir vandeniu, atsisako alkoholio, rūkymo, sekso, linksmybių ar bendravimo socialiniuose tinkluose.

„Būtent nuo feisbuko ir naršymo telefone man asmeniškai buvo sunkiausia susilaikyti. Internetas labiau, nei kiti įpročiai, tapęs mano gyvenimo dalimi. Užsibrėžęs iki Velykų jo nenaudoti, suvokiau priklausomybės šiuolaikinėms technologijoms mastą“, – DELFI sakė vilnietis Vytis.

Jo bendraamžė Kristina iki Velykų užsibrėžė susilaikyti nuo kavos ir bambėjimo. Be to, po ilgo laiko ryžosi nueiti pasikalbėti su kunigu ir atlikti viso gyvenimo išpažintį.

„Daug metų save teisindama sakiau, kad man nereikia tarpininko, Dievas ir taip viską mato, kodėl turėčiau apie save pasakoti kažkokiam svetimam žmogui ir t. t. Tačiau iš tiesų tai buvo tik atsikalbinėjimai, baimė garsiai išpažinti klaidas, pasižadėti stengtis nenusidėti. Žodžiu, aš tai padariau! Priėjau išpažintis ir po daugiau nei 10 metų šventes pasitiksiu iš tiesų laisva širdimi“, – sakė moteris.

DELFI pašnekovė planavo per Gavėnią atsikratyti įpročio tuščiai leisti laiką prie televizoriaus, tačiau neįstengė to padaryti. „Suprantu, kad žiūrėti niekinius filmus lengviau, nei, pvz., skaityti ar tiesiog pabūti su savimi tyloje, tačiau įprotis pasirodė stipresnis, tad šį uždavinį pasilikau ateičiai“, – sau pažadėjo Kristina.

Jėzuitų vienuolio Vytauto Sadausko teigimu, pasninkas ir atgaila – tik priemonė, turinti padėti atsigręžti į Dievą, todėl ji negali būti vienoda įvairių epochų žmonėms, kurie gyvena skirtingomis sąlygomis.

„Atsigręžti į Diev

ą padeda ne tik susilaikymas nuo valgio ir gėrimo. Per Gavėnią itin svarbu apvalyti savo mintis – atsisakyti teisimo ir smerkimo“, – DELFI sakė kun. V. Sadauskas.

Dopingui priskiria ne tik alkoholį, narkotikus, bet ir greitį, triukšmą

Kalbėdamas apie šių dienų marinimąsi, XX a. Rytų Bažnyčios teologas Pavelas Jevdokimovas priminė, jog kitados askezė uždėdavo kraštutinius pasninkus ir suvaržymus, tačiau šiandien kova pasikeitė: „Žmogui nebereikia papildomo skausminimo. Ašutinė, grandinės, plakimaisi galėtų jį nenaudingai palaužti. Šių dienų „marinimasis” būtų išsivadavimas nuo bet kokio dopingo poreikio: greičio, triukšmo, dirgiklių, narkotikų, visų rūšių alkoholinių gėrimų”.

P. Jevdokimovo žodžiais, šiuolaikinė askezė veikiau įpareigotų poilsiui. Tai būtų ramybės ir tylos disciplina, kurioje žmogus atgautų galimybę sustoti maldai ir kontempliacijai net didžiausiame pasaulio triukšme – metro, minioje, miesto sankryžoje, o ypač turėtų galimybę pajusti kitų buvimą.

Pasninkas, užuot buvęs sau paskiriamu kūno marinimu, būtų džiaugsmingas atsisakymas nuo pertekliaus, pasidalijant jį su vargšais. Tai būtų besišypsanti natūrali ir taikinga pusiausvyra.

Leidžia valgyti kartą per dieną

Primindamas Gavėnios pasninko tradicijas, kun. V. Sadauskas pradėjo nuo pirmųjų krikščionių papročio kiekvieną trečiadienį ir penktadienį pasninkauti.

Vakaruose ši pasninko praktika buvo sušvelninta: pasninkas buvo skelbiamas tik trečiadienį, paskui pakeistas penktadieniu.

1966 m. popiežius Paulius VI pertvarkė pasninko ir susilaikymo nuo mėsos discipliną. Atgailos dienomis buvo paskelbta Pelenų diena ir visi penktadieniai. Paliktos tik dvi griežto pasninko dienos – Pelenų diena ir Didysis penktadienis.

Pasninkaujant leidžiama pavalgyti vieną kartą per dieną, o rytą ir vakare kiek užkąsti. Visi metų penktadieniai – susilaikymo nuo mėsos dienos, privalomos visiems, sulaukusiems 14 metų amžiaus.

Jėzuitų vienuolio teigimu, pirmiesiems krikščionims pasninkas buvo uolios maldos šaltinis, deramas pasirengimas priimti Krikštą bei Eucharistiją ir būdas pagelbėti vargšams tomis lėšomis, kurios antraip būtų išleistos maistui.

„Galbūt mus stebina ankstyvosios Bažnyčios pasninko griežtumas, tačiau žmonėms, atsivertusiems į krikščionybę iš judaizmo arba pagonybės, pasninko praktika jau buvo gerai pažįstama. Be to tarp graikų ir romėnų griežtas pasninkas buvo populiarus ne tik religiniais, bet ir tiesiog sveikatos sumetimais”, – atkreipė dėmesį V. Sadauskas, pridurdamas, jog bėgant laikui Bažnyčia keitė ir švelnino pasninko ir atgailos formas, prisitaikydama prie savo laikmečio ir žmonių gyvenimo aplinkybių.