Šiurpą varantis egzorcisto įspėjimas: prieš Velykas atliekamas ritualas gali baigtis net apsėdimu

Dalis senų Verbų sekmadienio papročių keliauja iš kartos į kartą ir yra išlikę iki šių dienų, tačiau kai kurie jų, pasirodo, gali į namus prikviesti visai nelaukiamus svečius.

Bent jau taip tikina Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas egzorcistas Arnoldas Valkauskas.

Ko gero, visi žino paprotį Verbų rytą plakti savo šeimos narius bei giminaičius. Tikėta, kad šis ritualas ne tik padeda būti sveikiems, bet ir apsaugo nuo nelaimių.

„Mušimas Verba kaip tradicija per visą Lietuvą labai varijuoja. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje ankstyvą rytą mušdavo dar nešventinta verba, o Suvalkijoje irgi būtent nepašventinta ir per nuogą kūną. Tai toks sveikatos, gyvybės, gyvybingumo stebuklas, nes medis, ypač gluosnis, atspindi tą gyvybingumą.

Kartais aukštaičiai ir formulę mušdami pasakydavo, tai būdavo tarsi koks užkalbėjimas, o ne paprastas mušimas. Sakydavo žodžius: ne aš mušu, verba muša. Buvo tikima stebuklingomis augalo galiomis. Visi tie papročiai yra racionalūs ir linki žmogui gero, jei tai nesusiję su juodąja magija“, - apie šią tradiciją pasakoja etnologė Nijolė Marcinkevičienė.

Buvo tikima, kad plakimas verba padeda išvaryti ir įvairias ligas, o vaikai, anot pašnekovės, kartais būdavo plakami ir per galvą, mat tikėta, kad dėl to jie bus protingesni.

Tačiau verbomis iki šiol ne tik mušama, jos kartais ir deginamos tikint, kad tokie dūmai apsaugos namus nuo nelaimių. Anot etnologės, jau nuo seno manoma, kad verba tarnauja žmogui kaip apsauga nuo įvairių nesėkmių ar piktų dvasių. Ji primena, kad dažnai verba buvo užkišama už sijos taip, kad verbos viršūnė būtų atsukta į duris, esą tuomet tikėta, kad tai ypatinga apsauga namams.

Velnią galima ne tik išvaryti, bet ir prišaukti

Dažniausiai verbą smilkydavo tie, kurie verbas rišdavo iš kadagio šakelių. Tokios puokštelės įvairiuose regionuose rišamos ir šiandien. Kaip rašoma Juozo Kudirkos „Velykų šventės“ knygoje, „nubraukti kadagio spygliai būdavo laikomi netoli krosnies pakabintame maišelyje ir griaudžiant beriami, kad perkūnas netrenktų į namus“. Nuo verbos nubrauktais kadagio spygliais taip pat būdavo aprūkomas merdintis žmogus. Tikėta, kad labai gerai spyglius pasmilkyti namuose, kad, kaip rašoma knygoje, „velnias troboje nesislapstytų“.

Anot Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebono egzorcisto Arnoldo Valkausko, toks verbos deginimas ir smilkymas namų nuo piktų dvasių neapsaugos, jei žmogus gyvena nedorą gyvenimą. Jis pastebi, kad netgi priešingai – ši tradicija esą gali ir prikviesti nelauktų svečių į namus.

„Jeigu tik dingsta suvokimas, kad visa tai yra tik ženklai, tai labai nesunkiai galima patekti į magiją. Va, padariau ženklą ir čia jau bus gerai. Labai nesunkiai (virsta magija – DELFI) ir visiems tai gresia. Magija reiškia, kad tu prisiriši prie ženklo ir pamiršti asmeninį santykį su Dievu. Reikia visą laiką prisiminti – Dieve, tu esi asmuo ir aš bendrauju su asmeniu. O paveiksliukai, kryželiai ir visa kita yra tik ženklai, kurie man primena Dievo realybę. Bet jie patys savaime nieko nereiškia. Čia griežtai ir kategoriškai“, - teigia pašnekovas.

Anot jo, burtai ir magija tai viena dažniausių priežasčių, kodėl šiandieninis žmogus tampa pažeidžiamas ir dėl to esą jį gali užpulti ne tik piktosios dvasios, bet ir apsėsti velnias. Paklaustas, kaip tuomet apsaugoti namus nuo piktųjų dvasių, egzorcistas patikina, kad vienintelis kelias – gyvenimas be sunkių nuodėmių.

„Profilaktika – iš ryto atsikėlęs pasimeldei, vakare, prieš eidamas miegoti, pasimeldei, blogo reikia nedaryti, 10 Dievo įsakymų laikytis, sekmadienį mišiose dalyvauti ir sunkių nuodėmių nedaryti. Bent vieną sunkią nuodėmę padarei ir tu jau esi pavojuje. Sunki nuodėmė panaikina Dievo pašvenčiamą malonę žmogui ir jis pasidaro labai pažeidžiamas. Čia yra pagrindinė bėda. Žmonės nelabai nori to girdėti. Kad padarytum sunkią nuodėmę reikia sulaužyti bent vieną iš dešimt Dievo įsakymų, o šiais laikais kur dažniausiai klumpama? Pirma – burtai, antra bažnyčios nelankymas sekmadienį arba visas neskaistumas“, - vardija A. Valkauskas.

Ar galima į bažnyčią eiti be verbos?

Tiems, kurie iki šiol smilkė verbas, prisigąsdinti nederėtų. Anot A. Valkausko, jei šis ritualas atliekamas kaip savotiškas simbolis, sena tradicija ir netikima, kad tai tarsi burtai padarys gyvenimą geresniu, piktosios dvasios namų esą nepuls.

„Gražią tradiciją palaikant, pašventinta verba galima namus pasmilkyt. Aišku, blogiau nebus, bet tik tiek, kad iš to magijos nepasidarytų. Tai gali labai nesunkiai virsti magija, todėl, kad aš padariau maginį ženklą ir viskas bus gerai. Iš tikrųjų tai šventinta verba, bet tie dūmai nėra šventi, nėra tolygu smilkymui, bet kažkas panašaus, savotiškas smilkymo atspindys“, - teigia jis.

Anot etnologės, seniau verba nedeginama namuose būdavo laikoma visus metus, kol būdavo parsinešama nauja.

„Tikėta, kad metus ji išlaiko tas galias ir po metų tai priverčia vėl ateiti žmogų į bažnyčią, kitus metus pagerbti ir ją (verbą-DELFI) pašventinti. Esu girdėjusi, kad kartais nesudegintas verbas išlaikydavo ir tris metus, o paskui jų pelenais nuo kirmėlių kopūstus barstydavo. Jei norėdavo, per peleniją sudegindavo, ant katalikų galvų barstydavo: dulke buvai – dulke liksi“, - tokį paprotį aiškina etnologė.

Kur kas kritiškiau nei verbos deginimą ir smilkymą namuose A. Valkauskas vertina kitą prietarą – žemaičiai tikėdavo, kad be verbos Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nevalia esą tam, kuris atėjo tuščiomis, velnias į rankas įkiša palaikyti savo uodegą.

„Čia liaudies tradicijos. Va čia jau prasideda magija – pamiršau verbą, jau nebus gyvenimo. Tai čia jau nesąmonė“, - teigia egzorcistas.