Paskutinėmis jos dienomis - didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį - Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
Tačiau šiemet ir Verbų sekmadienį, ir Velykas minėsime kiek kitaip. Kaip paragino Lietuvos vyskupai, susikaupsime maldoje ne bažnyčioje, o savo namuose ar kitoje saviizoliacijos vietoje.
Tokią per amžius susiklosčiusią tradiciją susiaurino pasaulį ir Lietuvą apėmusi koronaviruso pandemija.
„Aš noriu priminti, kad Lietuvoje yra paskelbtas karantinas, yra aiškūs nurodymai, kokio atstumo turi laikytis gyventojai. Kad negalima būriuotis, net ir vaikščioti daugiau kaip dviejų asmenų grupėm, išskyrus šeimas, kur yra tėvai su vaikais, - spaudos konferencijoje šią savaitę sakė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. - Jokių būriavimosi, nesvarbu, kur jie vyktų, ar prie bažnyčių, ar prie vandens telkinių - jų negali būti. (...) Tiek Verbų sekmadienį, tiek kitus savaitgalius, kai yra pranašaujami geresni, šiltesni orai".
Prieš stebint Šv. Mišias nuotoliniu būdu galima prisiminti, kad Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia reikalavo nukryžiavimo.
Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo seno į bažnyčią buvo nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos liuteronų postilėje 1573 metais. Suvalkijoje tikrąja verba seniau buvo laikomas kadagys, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakelę su „kačiukais", o vyresnės moterys - ir pernykščių ąžuolo lapų.
Verbų sekmadienis apipintas daugybe liaudiškų tikėjimų. Tikima, kad verba saugo nuo visokio blogio. Verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinami laukai. Kai kur gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba. Tikima, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos. Ja būdavo pasmilkoma užėjus audros debesiui, genant galvijus pirmai ganiavai ar po žiemos apžiūrint bites.
Senosios verbos sudeginamos - jokiu būdu jų negalima bet kur išmesti.