Laura pasakoja, kad trečiame kurse dėstytojas pavedė atlikti rinkos analizę ir parengti planą, skirtą Lietuvoje analogų neturinčios žiniasklaidos priemonės sukūrimui. Jauna mergina, niekada neįtarusi turinti verslininkės gyslelę, apsisprendė pasirinkti moterišką auditoriją – radiją skirti mamos. Jos žodžiais, dėstytojui idėja patikusi ir jis paskatino bandyti ją realizuoti.
Būsima verslininkė, pasitarusi su tėvais, priėmė lemtingą sprendimą – kartu su dar dviem akcininkais įsteigė uždarąją akcinę bendrovę ir tokiu būdu pradėjo verslą. Pagalbininkų ilgai ieškoti neteko – padėti pasisiūlę studentai radijuje dirba iki šiol.
Įkūrus įmonę ant jaunos verslininkės pečių gulė iki tol neregėti rūpesčiai – teko išsirinkti techniką, išmokti vesti buhalterinę apskaitą, kurti laidas, derėtis su reklamdaviais. Tačiau visa tai, anot Lauros, jai teikia malonumą. Nors netrukus priduria, kad būta visko: ir ašarų, ir bemiegių naktų.
- Kaip kilo idėja pradėti savo verslą?
- Jei ne universitetas ir ne dėstytojas Deimantas Jastramskis, matyt, čia dabar nieko nebūtų. Reikėjo sukurti tokį projektą, kurio Lietuvoje dar nėra. Pradžioje galvojome įkurti lopšinių radiją, bet labai greitai lopšinių radijo idėja prigeso, nes supratome, kad vaikas niekada jų pats nesiklausys. Su „Mamų radiju“ viskas daug aiškiau. Esu mama, reiškia, aš jo klausau.
Atsiskaitymo metu dėstytojas sugalvojo balsuoti ir išrinkti geriausią idėją. „Mamų radijas“ nugalėjo. Po poros mėnesių pagalvojau, kodėl ji negali būt realizuota.
Kai pradėjau domėtis, kiek realizacija kainuoja, pamaniau, kad nepavyks. Tai labai brangi investicija. Kai surinkau biudžetą, nuomonė pasikeitė. Daug investavo mano tėvai. Taip pat atsirado žmonių, kurie norėjo padėti. Vieni norėjo padėti tikėdamiesi pralobti, kiti padėjo, nes jiems patiko idėja. Tada pradėjau domėtis, kaip kuriamos įmonės. Aš manau, kad investicija atsipirks.
- Kokios sumos pradžiai užteko?
- Man užteko 10 tūkst. Lt. Tai normali suma. Mes neturėjom daugiau pajamų ir žinojom, kad galim išleisti tiek. Mūsų produkto kokybė nėra prasta. Jei būtumėm turėję 20 tūkst. Lt, mūsų ofisas gal būtų buvęs „Europoj“, stikliniais langais, technikos būtų daugiau. Jei nori dar paprasčiau, turėk kompiuterį už 3 tūkst. Lt, kuris „pavilktų“ sistemą, mikrofoną – tiek užtenka.
- Kodėl ne įprastinis, bet internetinis radijas?
- Radijo technika brangi. Vienas internetinio radijo mikrofonas kainuoja 500 Lt. Na, o įprastinio radijo mikrofonas kainuoja nuo 2000 tūkst. Lt. Taip pat kiekvienam Lietuvos mieste reikia atskirai išsipirkinėti radijo bangas. Pradėtum nuo trijų didžiausių Lietuvos miestų. Tau tektų pateikti tris paraiškas ir dalyvauti konkurse. Paraiška kainuoja maždaug 5 tūkst. Lt ir ji gali būti atmesta neva dėl nepagrįstos motyvacijos. Kodėl Lietuvai reikia dar vienos radijo stoties? Jų Lietuvoj ir taip yra daug. Įprasto radijo įsteigimas yra daug brangesnis. Todėl rinkomės interneto radiją.
Žinoma, pradžioje galvojome kurti įprastinį. Tačiau Lietuvoj ateiti į žiniasklaidos rinką yra labai sudėtinga. Tai ne tik labai daug kainuoja, bet reikia turėti daug pažinčių. Tada aš supratau, kad esu trečio kurso studentė ir neturiu nei daug pažinčių, nei daug pinigų. Labai greitai nusileidau iš svajonių lygmens į realybę. Man teko pasirinkti: arba realizuoti idėją ir pabandyti, arba idėją pamiršti ir ieškotis darbo. Aš norėjau pamėginti.
- Ar sunku buvo išsirinkti verslo nišą?
- TV3 yra laida, skirta mamytėms. Televizijos atskiros nekursi, nes tai būtų visiškai netikslinga. Žurnalų mamoms yra labai daug. Internetinių puslapių irgi daug. O radijo nebuvo ir aš tikiuos ilgai nebus. Tai skiriamoji niša, kur tu galėjai būti unikalus ir mes esam unikalūs.
Kita vertus, aš labai myliu vaikus. Man smagu, kai kažkas daroma dėl jų. O mama vaiko gyvenime yra bene svarbiausias asmuo. Be to, niekam ne paslaptis, kad mamos yra laikomos perkamąja galia. Joms visko reikia – rinka neapribota.
- Ar iki tol, kai reikėjo atlikti dėstytojo suformuotą užduotį, niekada negalvojai apie verslą?
- Verslininkė – ne savo noru. Niekada nepagalvojau, kad būsiu verslininkė: skaičiavimai, sąskaitų išrašymai... Aš mokykloj bėgau nuo matematikos, nuo tiksliųjų mokslų. Man rūpėjo kūryba. Aš ir dabar stengiuosi likti kūrybinėje pusėje, bet nuo sąskaitų aš niekur nedingsiu. Idėjų ir planų yra labai daug – yra kur plėstis. O dabar aš savo ateitį sieju su šia sritimi. Man tai yra malonumas. Tu žinai, kad dirbi sau. Turėjau svajonę studijuoti žurnalistiką, dirbti žurnalistinį darbą. Niekada negalvojau, kad įkursiu žiniasklaidos priemonę.
- Verslas pradėtas neturint patirties. Kas buvo sunkiausia?
- Kai pagalvoju, jeigu reikėtų antrą kartą tą darbą atlikti, norisi už galvos susiimti. Nebesinori galvot apie tai. Tai užima laibai daug laiko: ne viena bemiegė naktis, daug ašarų ir nervų – visko buvo. Teko pasinaudoti konsultacinių įmonių paslaugomis. Nepasakyčiau, kad įmonės kūrimas buvo sunkiausias dalykas. Tai nauja ir įdomi sritis.
Daug sunkiau buvo įsigyti techniką. Man pradėjo aiškinti apie decibelų lygį, kaip sureguliuot šniokštimą. Aš nieko nesupratau. Esu panelė, man nėra taip lengva valdyti techniką. Reikėjo išmokti valdyti programą. Ir dabar kyla problemų. Tapau žmogum „orkestru“: tvarkau buhalterinius reikalus, techniką, rašau tekstus, vedu renginius, puslapius administruoju. Savirealizacija – visapusiška. Labai džiaugiuosi, kad turiu puikią komandą, kuri man padeda.
- Į kokią auditoriją taikyta?
- Auditorija yra 25 – 34 metų mamos. Aišku, smagu kai tėčiai prisijungia. Žinoma, jie prisijungia. Kartą žmonai nieko nežinant vyras jai laimėjo liemenėlę. Kartais parašo ir tėčiai. Bet mamos yra aktyvesnės. Gal kažkada išaugsim ir tapsim tėvų radiju. Auditorija labai sparčiai auga. Ji auga vis sparčiau po kiekvieno renginio. Su ja bendraujame „Facebook“ profilyje arba „Skype“. Yra labai aktyvių mamų, kurios rašo, kokių laidų, kokių temų norėtų.
- Radijas pasiglemžia nemažai laiko. Ar jo lieka paskaitoms ir studentiškoms pramogoms?
- Čia priklauso nuo to, kaip gyvenime susidėliosi prioritetus. Mokslai kenčia labiausiai. Eiti į paskaitas, ar ateiti čia? Turi galvą ant pečių ir galvoji, kad šiemet paskutiniai metai ir turi pabaigti. Pradžioje buvo sunku. Radijo pradžia sutapo su sesija. Tada atrodė, kad bus blogai. Bet man praėjusi sesija buvo geriausia iš visų buvusių. Mylima veikla paskatina kitaip žvelgti į gyvenimą, stengtis.
Kai atsirado verslas, atsirado daugiau atsakomybės. Žinai, kad negali išeiti į miestą ir lėbauti. Galbūt eis mama su mažu vaiku ir sakys: čia ta iš „Mamų radijo“ ir kaip ji elgiasi. Pradėjau labiau save riboti. Išėjimai pasidarė ne tokie aktualūs.
- Kokios charakterio savybės verslininkui svarbiausios?
- Žmogus turi būti labai ramus. Negali nervuotis dėl kiekvieno menkniekio. Reikia žinoti, kad vieną dieną gali uždirbti 100 tūkst., kitą dieną gali prasiskolinti. Tavo gyvenimas yra daug intensyvesnis. Reikia dirbti ir savaitgaliais. Turi turėti daug idėjų. Jeigu sėdėsi už stalo ir vadovausi, nežinau, ar bus gerai. Turi mokėti bendrauti su žmonėmis. Reikia sugebėti žmogų įtikinti. Reikia būti „naglam“. Kai tau penkiolika kartų spjauna į veidą ir reklamdaviai pasako, kad tu mums neįdomus, tu turi mokėt atsikelti ir toliau dirbti.
- Kaip į siekį kurti verslą žiūrėjo tėvai, dėstytojai, kurso draugai?
- Tėvai palaikė. Iškart pasakiau, kad reikės pinigų. Jie tikrai padėjo. Tačiau nesakyčiau, kad jie labai džiaugėsi. Jie sakydavo, kad geriau pas kažką dirbti ir neprisiimti atsakomybės. Klausdavo, kam tas verslas? Gyvenk ramų gyvenimą. Visą gyvenimą mane auklėjo, kad geriau baik mokyklą, universitetą, paskui susirask darbą. Net nepagalvojau, kad gali būti kitaip. Aš nebuvau iš tų maištaujančių vaikų, kurie galvoja, kad pasaulį kardinaliai pakeis. Aš buvau geras vaikas, mokykloj labai gerai mokiausi.
Na, o kursiokai nei teigiamai, nei neigiamai vertino. Jie žinojo, kad tai vyksta. Dauguma gyrė, kadangi mes vienos iš kurso realizavom savo idėją. Replikų nebuvo. Viskas buvo gerai.
Dėstytojas, suformavęs užduotį, palaikė. Ir dabar visada pasidomi. Kiti dėstytojai nežinau, ar kažką žino. Kažkokių replikų nesulaukiu. Buvo šioks toks nutikimas universitete, kai negalėjau atlikti praktikos savo įmonėje, nes neva negalėjo būti pasirašyta trišalė sutartis. Buvo kursiokų, kurie taip pat norėjo praktikuotis „Mamų radijuj“. Tačiau po pokalbių su kūrybinių darbų vadovais, visos iliuzijos netikėtai dingo. Tada pradedi galvoti, ar universitetas vertina žmones, kurie stengiasi kažką kurti patys.
- Kaip apskritai vertini universitetines studijas? Ar ten įgytos žinios padėjo kurti verslą?
- Įkurti verslą tikrai nepadėjo, bet paskatino. Suteikė tam tikrų žinių. Pasaulio suvokimui universitetas labai padeda. Sveikintina, kai žmogus studijuoja. Tačiau parašyti odės Žurnalistikos institutui, kad įkūriau verslą, aš nežadu. Taip, aš visada būsiu dėkinga dėstytojui D. Jastramskiui.
Žinoma, buvo naudingų paskaitų ir protingų dėstytojų. Bet reikėjo daug pačiam dirbti. Universitete daug ko neišmoksi. Praktika yra geriausias mokytojas.
- Jei turėtum galimybę rinktis, ar vėl stotum į žurnalistiką?
- Kalba du dalykai: širdis ir protas. Širdis lieptų stoti. Žiūrint iš kitos perspektyvos, šios studijos nėra vertos keturių metų. Programa nėra tobula, daug ką reikia keisti. Bet kai pagalvoju, neįsivaizduoju savęs buhaltere ar teisininke. Tai yra vienintelis dalykas, kurį aš norėjau studijuoti ir džiaugiuosi savo pasirinkimu.