„Deja, Lietuvos regionai vystosi labai netolygiai, nes nėra į tai orientuotos valstybinės politikos. Tai turėtų kelti vis didesnį rūpestį, nes žmonės, nerasdami darbo vietų, juda į pagrindinius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Todėl jie ir atrodo patraukliausiai“, - DELFI kalbėjo R. Barysas.
Kadangi regionuose nebelieka darbo jėgos, jo manymu, į juos vis sunkiau privilioti investuotojus, net taikant mokesčių lengvatas ar už valstybės ir Europos Sąjungos lėšas vystant infrastruktūrą.
Žurnalo „IQ“ vyriausiasis redaktorius O. Lukošius teigė manantis, kad bene labiausiai verslui kenkia korupcija, kontrabanda ir šešėlinė buhalterija. Tačiau, jo manymu, artimiausiu metu „šešėlio“ pažaboti nepavyks dėl politikų neveiksnumo: „To nepadarė nei viena Vyriausybė ir, aš manau, šita nepadarys. Sprendimų artimiausiu metu nesitikiu. Kova su korupcija, kontrabanda, šešėliniu verslu padėtų verslui. Sutvarkius šias sritis, tam tikri verslo sektoriai atsigautų. Daug kas turėtų naudos. Tačiau visi politikai yra pakankamai baikštūs ir žiūri į masių nuomonę – populistai. Pradedant dešine, baigiant kaire.“
Lietuvoje sąlygos kurtis verslui geresnės nei Prancūzijoje?
Anot „Verslo žinių“ vyriausiojo redaktoriaus, dabartinės verslo kūrimosi sąlygos Lietuvoje yra visai neblogos. Jo nuomone, tai patvirtina Pasaulio banko 2012 metais paskelbtas tinkamiausių verslui pasaulio šalių sąrašas „Doing business in 2013“, kuriame Lietuva užima 27 vietą iš 183, aplenkdama ekonomiškai stiprias valstybes, tokias kaip Austriją, Nyderlandus, Prancūziją.
Nors Vyriausybė kėlė ambicingesnį tikslą – planuose buvo 17 vieta, R. Baryso manymu, ir kuklesni rezultatai rodo, kad Lietuva yra konkurencinga valstybė.
Taip pat, pasak jo, reikšminga yra tai, kad vis daugiau su verslo steigimu susijusių formalumų keliasi į internetą: „Įdiegus elektroninę įmonės registraciją, sutrumpėjo įmonės steigimo laikas nuo 26 iki 6 dienų (į šį terminą įskaičiuojant ir PVM registraciją, kuriai dabar jau reikia tik trijų dienų). Registruojant įmonę elektroniniu būdu, nebereikia ir notaro patvirtinimo, dėl to sumažėjo ir steigimo kaina.“
Ne mažiau svarbus ir nuo rugsėjo pirmosios įsigaliojęs Mažųjų bendrijų įstatymas, įtvirtinantis naują juridinio asmens formą – mažąją bendriją, kuri yra centre tarp individualios įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės. Jos valdymas nėra sudėtingas, todėl esą ji patraukli pradedantiems verslą.
Į kokias sritis lietuviai labiausiai linkę investuoti? Anot pašnekovo, dažniausiai pasirenkamas paslaugų sektorius: „Deja, įvairove lietuviai nepasižymi. Dažniausiai investuojama į paslaugų sektorių: restoranus, kavines, prekybą, apgyvendinimą ir pan. Bet tai, ko gero, yra ir rizikingiausios sritys. Šiame sektoriuje nesėkmių procentas bene didžiausias.“
Tačiau R. Barysas linkęs manyti, kad yra dar daug neužimtų verslo nišų interneto srityje: el. prekyba, rinkodara, pardavimų skatinimas ir optimizavimas. „Patrauklūs išlieka energetinių išteklių taupymo sprendimai, technologinės inovacijos, sveikatinimo paslaugos ir pan. Atkreipčiau dėmesį į nišinių aukštos kokybės paslaugų teikimą ir produktų gamybą“, - teigė R. Barysas.
O. Lukošius: šešėlinis verslas Lietuvoje egzistuos dar ilgai
Kad pradėti verslą Lietuvoje nėra itin sudėtinga, sutiko ir „IQ“ vyriausiasis redaktorius O. Lukošius. Anot jo, jei kuriantis verslą skundžiasi pernelyg sudėtingu biurokratiniu aparatu, reiškia, jis yra prastas verslininkas, nes „kokios bebūtų biurokratinės kliūtys, palyginus su tais iššūkiais, kurie laukia plėtojant verslą, jos nėra tokios sudėtingos“.
Jo nuomone, ekonominė krizė verslą Lietuvoje tik sustiprino – verslininkai išmoko efektyviau dirbti. Darbuotojai, sugebėję išsaugoti darbo vietas, taip pat dirbo našiau.
Tačiau atsipalaiduoti dar per anksti. O. Lukošius prognozuoja, kad kiti metai verslui nebus lengvesni nei besibaigiantys. „Vidaus vartojimas, aš manau, neatsigaus. Verslo šakos, kurios nukreiptos į vidaus vartojimą, kitąmet gyvens panašiai kaip ir šiemet. Žiūrint į eksportuojančias įmones, kurios visai neblogai laikėsi pastaraisiais metais, situacija yra šiaip sau. Bendrai pasaulio ekonomikai kiti metai neprognozuojami labai šviesūs ir optimistiški“, - prognozavo „IQ“ vyriausiasis redaktorius.
Vis dėlto O. Lukošiaus teigimu, kone didžiausia problema, sukurianti nesąžiningą konkurenciją, yra šešėlinis verslas. Esą jei konkurentas dirba nelegaliai arba pusiau nelegaliai, tai sąžiningai mokant mokesčius yra žymiai sunkiau konkuruoti. „Valstybinės įstaigos ir politikai dažnai yra neįgalūs. Ar jie neįgalūs dėl to, kad jie neįgalūs, ar jie neįgalūs dėl to, kad yra korumpuoti, negaliu atsakyti“, - svarstė pašnekovas.
Investuotojams Vilnius ir kiti du didieji Lietuvos miestai yra patraukliausi. Taip teigiantis O. Lukošius pridūrė, kad tai būtų galima sieti su didmiesčiuose besikoncentruojančia didesne išsilavinusių žmonių grupe. Tačiau, jo žodžiais tariant, yra daug rajonų, kuriems reikalingos investicijos, kad jie „būtų išjudinti, kad būtų sukuriama reali pridėtinė vertė“.
Pašnekovas sutiko su R. Baryso nuomone, kad didžiausias investicijų stabdis – regionuose išnykusi darbo jėga. O ir likusi, jo manymu, dažnai nesuinteresuota dirbti, nes prie nedidelių pašalpų gali prisidurti dirbdama šešėliniame versle: „Patrauklių regionų vis mažėja. Mažiau išsilavinusi visuomenės dalis atsidūrė Anglijoje, daugiau išsilavinusi – ieško laimės Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Dalis visuomenės yra tokios būklės, kad jai sunku dirbti. Tos pašalpos nėra tokios, kad žmogus oriai galėtų gyventi, bet jos atima tam tikrą motyvaciją judėti. Čia didžiulė problema. Bet tų pašaltų negalima tiesiog nubraukti. Kova su šešėliniu verslu sukurtų tiems žmonėms motyvaciją oriai dirbti. Jei žmogus gauna pašalpą ir turi galimybę nelegaliai užsidirbti, tai jis ir ieško tokių galimybių.“
O. Lukošiaus žodžiais tariant, sąlygas kurtis verslui pagerintų ir tai, jei valstybė kuo mažiau kištųsi į verslo ir jo darbuotojų santykius. Jo nuomone, iki šiol egzistuoja požiūris, verslininkus laikantis išnaudotojais, o jų pavaldinius – proletarais: „Valstybė turėtų žiūrėti, kad nebūtų piktnaudžiavimo ir išnaudojimo, bet dažnai griežtos taisyklės realiam gyvenime ne visada veikia. Lietuvoj dar yra toks XIX amžiaus klasių kovos požiūris, kad yra išnaudotojai kapitalistai ir vargšai proletariatai. Tai yra labai pasenęs požiūris.“