Sociologų ir psichologų teigimu, visuomenės nuomonė apie verslą, nepaisant beveik 50 metų trukusios sovietinės okupacijos, kai individuali komercinė veikla nebuvo įmanoma, ir dėl to nesusiformavusių verslumo tradicijų, vis gerėja, o kartu su ja auga ir verslininkų skaičius.
Na, o prie palankios nuomonės, kuri svarbi būsimiems verslininkams, formavimo prisideda socialiai atsakingo verslo iniciatyvos, pagrįstos solidarumo principu.
Lietuvis – valstietis, bet ne verslininkas?
Psichoterapeutas Olegas Lapinas pripažino, kad žmonės, verslininkus linkę vadinti neigiamą konotaciją turinčiais epitetais, pavyzdžiui, sukčiais ar apgavikais, dažniausiai nepasižymi verslumu. Taip pat jis svarstė, kad neigiamą požiūrį į komercinę veiklą galėjo lemti ir lietuviškos žemės ūkio tradicijos: dar visai neseniai socialinis saugumas ir gerovės užtikrinimas buvo siejamas ūkininkavimu.
„Stabilaus ūkininko vaikaičiui Lietuvoje verslininkas yra kažkoks svetimas nelietuviškas atėjūnas, kuris, matot, žemės nedirba, savo galvą panaudoja mus, kvailus valstiečius, apgauti. Tai palikimas – rudimentas“, - DELFI kalbėjo O. Lapinas
Kokia padėtis Vakarų Europoje? Pašnekovas išskyrė Didžiąją Britaniją, kurios gyventojai esą nežino, kas yra valstietis, kadangi ten žymiai anksčiau ėmė kurtis miestai, o juose ėmė rastis prekybininkai. Todėl, pašnekovo įsitikinimu, ten apsukruolis reiškia visai ką kita – tai pagiriamasis žodis. Maža to, O. Lapino nuomone, apsukrumas – protestantizmo kodekso dalis: neapsukrūs, pažeidžia dievo valią.
Dviprasmiškas požiūris į verslą Lietuvoje nėra naujas reiškinys. Psichoterapeutas atkreipė dėmesį į XX amžiuje vyravusią neigiamą nuomonę į Lietuvos žydų bendruomenę, kurios atstovai užsiimdavo verslu. Esą pagrindinis motyvas diskredituoti verslią žydų bendruomenę buvo nenoras grąžinti iš jos narių pasiskolintus pinigus: „Žydai būdavo vadinami gudruoliais, apsukruoliais, nes lietuviai iš žydų skolindavosi pinigų, o juos atiduoti nebuvo taip malonu. Todėl paprasčiau žydą pamenkinti. Atėjus tam tikrai valdžiai, (A. Hitlerio – red. pastaba), juos sunaikino, turtą atėmė. Tie, kurie iš jų skolindavosi, galėdavo net užimti jų butus ir neatiduoti skolų. Būdavo paranku žydus pamenkinti, pavadinti juos gudručiais, turtuoliais, apsukruoliais.“
Na, o sovietmečiu, nors užsiimti individualia komercine veikla oficialiai ir buvo draudžiama, pasak O. Lapino, verslo tradicijos neišnyko – verslininkai tiesiog pasitraukė į šešėlį. Psichoterapeuto teigimu, pasitaikydavo atvejų, kad pareigūnai, privalėję kovoti su taip vadinamais spekuliantais, iš jų pirkdavo nelegalių prekių ar paslaugų: „Tarybų Sąjungoje požiūris į verslininkus visada buvo dvigubas.
Oficialiai jie buvo vadinami kaip gaunantys nedarines pajamas – spekuliantai. Po tuo slypėjo naudojimasis jais. Tie, kurie galėjo pasirašyti po partijos nutarimais, kad su spekuliacija reikia kovoti, tą patį vakarą galėjo eiti pas kokį nors pogrindinį stomatologą arba pirkti savo sūnui plokšteles, atvežtas kaip kontrabandą iš užsienio. Kaip nekeista, šešėlinis kapitalizmas socialistinėje santvarkoje įsitaisydavo netgi geriau nei šiuolaikinėje. Viskas, ko reikėjo iš verslininkų, buvo nelįsti per daug į akis, nešaukti apie save ir „maitinti“ tuos prižiūrinčius organus.“
Skeptiškiau nusiteikę pensininkai
Psichologė Lina Gervinksaitė linkusi manyti, kad oficiali Sovietų Sąjungos politika, kuri buvo nepalanki individualiai komercinei veiklai, galėjo nulemti ir dabartinį ne visai palankų požiūrį į verslininkus.
Anot jos, neigiamai verslo atstovus kur kas dažniau nei jaunimas, kuriam verslas imponuoja, vertina vyresni žmonės: „Vyresnių žmonių požiūris dar nespėjo pasikeisti. Dar ne visi supranta, kad verslininkai gali būti visiškai sąžiningi žmonės. Išlikęs toks požiūris, kad verslininkas yra komersantas, kuris kažką suka, kad tai neaiškus dalykas.“
Negatyvus nusistatymas, psichologės nuomone, nyksta, ateityje padėtis turėtų iš esmės pasikeiti, kadangi verslas tampa socialiai atsakingu, formuoja skaidrumo politiką.
Verslas – lietuvio genuose
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktoriaus, sociologo Vlado Gaidžio nuomone, lietuvių požiūris į verslą buvo ir yra pakankamai pozityvus, nes žmonės įžvelgia jo naudą – kuriamas darbo vietas, teikiamą labdarą. „Manau, kad verslas lietuvio kraujyje yra užkoduotas: reikia verstis, kažką daryt, nesėdėt, netinginiaut, nelaukt iš dangaus kažkokių malonių“, - sakė sociologas.
Nepaisant to, jo manymu, lietuviai vis dėlto verslininkus linkę skirtyti į geruosius ir bloguosius. Apie bloguosius kalbama tada, kai pabrangsta kuras ar maisto prekės. Prie blogųjų taip pat priskiriami ir tie, kurie atvirai demonstruoja prabangą. Apskritai šis žodis vartojamas, kai norima apibūdinti nesąžiningą verslą. Na, o gerųjų kategorijai priklauso smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai, kurie V. Gaidžio žodžiais tariant, yra arčiausiai žmonių.
Negalima kritikuoti neišbandžius?
Viešųjų ryšių agentūros „PR Service/Edelman Affiliate“ vadovas Linas Kontrimas nesureikšmino to, kad daliai visuomenės individuali veikla, nešanti pelną, asocijuojasi su spekuliacijomis. Anot jo, tokios kalbos neturi pagrindo, kadangi dauguma verslininkų yra brandūs ir nestokoja atsakomybės: „Būkime teisingi, atmetus nedidelį procentą tų žmonių, kurie save vadina verslininkais, nors užsiima ne visai legaliais darbeliais, didžioji dalis aktyvių, veiklių ir iniciatyvių verslininkų yra padorūs. Dar daugiau – didžioji jų dalis kuria darbo vietas, investuoja į mokslą, žmonių sveikatą, aplinką net nesukdami sau galvos apie kokią nors naudą.“
Negana to, pašnekovo manymu, padėtis pasikeistų, jei mokiniai būtų supažindinami su verslo pagrindais: „Kaip mokykloje privalome mokytis gimtosios kalbos ir istorijos, turėtume privalomai mokytis verslo pagrindų, o gal net ir užsiimti praktika.“
Neigiamą požiūrį skatina pavydas
Kita vertus, pasak viešųjų ryšių kompanijos „Strateginių komunikacijų centro“ direktorės Dalios Kutraitės – Giedraitienės, yra ir daugiau priežasčių, skatinančių neigiamą verslo vertinimą. Viena reikšmingiausių – pavydas. Pašnekovės žodžiais, lietuviai nemoka gerbti ir paskatinti gabesnius, laimingesnius ir kūrybiškesnius už save. Sėkmės istorijos, jos manymu, užuot džiuginusios ir įkvėpusios, priešingai nei kitose valstybėse, draugus ir kaimynus tik liūdina.
Maža to, pasak viešųjų ryšių specialistės, be pavydo neigiamos nuomonės formavimuisi įtakos galėjo turėti ir po nepriklausomybės atgavimo pasireiškusi neskaidri valstybinių objektų privatizacija, kurią žmonės atsimena iki šiol. „Manau, kad lietuviai linkę neigiamai vertinti verslininkus, nes esame nemaži pavyduoliai. Daug kam sunku suprasti, kad kažkas kitas turi daugiau už mane. Kita vertus, ant verslininkų vis dar krinta neskaidrus privatizavimo šleifas. Žmonių atmintyje dar gyvas didelių pelningų objektų „prichvatizavimas“, kurio metu didžioji tautos dalis pasijuto apgauta“, - tikino D. Kutraitė – Giedraitienė, pridūrusi, kad kol neigiamas požiūris išvyks, dar praeis nemažai laiko.