Vien sviedinių galime pasigaminti per milijoną
„Ne kartą buvo akcentuota, kad visa Europa, susidūrusi su agresija, patirtų elementarių gynybinių išteklių, tokių kaip šaudmenys ar sprogmenys, trūkumą. Jų vis dar gaminama nepakankamai. Čia netinka argumentas, kad jei jau visa Europa negali, tai ką jau galime mes. Galime. Esame maži ir todėl galime būti maksimaliai lankstūs bei greiti. Ne visada mūsų dydis yra silpnybė“, – įsitikinęs V. Janulevičius.
Į klausimą, kokioje padėtyje šiandien yra Lietuvos gynybos pramonė, V. Janulevičius atsako, kad tokioje pačioje, kaip ir buvo: „Niekas labai stipriai nepasikeitė. Žinoma, yra keletas inovatyvių naujų kompanijų, įmonių, startuolių, kurie pradeda užsiimti arba jau užsiima veikla šioje srityje, pavyzdžiui, žiūrint per dronų, specialios programinės įrangos, tų pačių dronų blokavimo prizmę. Kai kurios įmonės užsiima palydovais, kurie ateityje galėtų tiekti ryšį dronams ir panašiai.
Sakyčiau, esame startinėje pozicijoje kalbant apie inovatyviąją gynybos pramonę, o, žiūrint į tradicinės karinės ginkluotės pramonės galimybes, daugelis įmonių galėtų gaminti dvigubos paskirties gaminius. Per mūsų, Lietuvos pramonininkų konfederacijos, surengtą apklausą 30 įmonių patvirtino, kad galėtų gaminti būtent dvigubos paskirties produkciją. 5 įmonės galėtų gaminti grynai gynybai skirtus dalykus, tokius kaip sprogmenis. Lietuvoje jau dabar galėtų būti gaminami sviediniai.
Mes turime tikrai gerą, stiprią pramonę ir čia yra tik užsakymų bei trukmės klausimas. Kuo didesni užsakymai, tuo daugiau vietoje galime gaminti. Kad Lietuvos gamintojai tą darytų, jiems reikalingos bent penkių ar septynių metų trukmės bendradarbiavimo sutartys, didesni užsakymai. Patikėkite, variantų labai daug. Vien sviedinių galima prigaminti virš milijono vienetų. Tai gal vietoje beprasmių ginčų ir visuomenės kiršinimo eikime dirbti.“
Trūksta ne tik aiškumo dėl užsakymų, bet iš esmės – strategijos
„Šiandien labai trūksta aiškios ilgalaikės strategijos: kas būtų perkama, kas būtų naudojama. Ne pramonininkai turėtų sakyti, ko reikia mūsų šalies gynybai, tai turi daryti specialistai, ministerijos, tam tikros struktūros. Tam, kad pati pramonė investuotų į papildomus įrengimus, kurie gamintų gynybai skirtą amuniciją, reikia turėti realizaciją.
Turime suvokti, kad gynybos pramonė yra kitokia rinka. Kitose šalyse – didžiuliai koncernai, kuriuose prekių savikaina gali būti santykinai mažesnė, ir mes priklausome nuo jų. Konkuruoti kaina negalėsime taip stipriai ir tas skirtumas bus, todėl tam tikrų paskatų turėtų būti iš valstybės pusės. Ar tai būtų dalinės subsidijos, ar lengvatinės paskolos, kad būtų galima investuoti į įrangą ir ją turėti pas save, nes kiekvienos šalies, ypač turinčios tokių nedraugiškų kaimynų, pavyzdžiui, Rusiją ir Baltarusiją, kaip mūsų atveju, vietinės gynybos prekių poreikis yra didesnis nei kur nors Vidurio Europoje esančios valstybės, kuri nejaučia galimos agresijos kaip mes.
Jos gali ir laukti, gali pirkti iš kitur, gali išvis neturėti gynybos pramonės, bet mums reikia turėti čia ir dabar, kad prireikus (tikėkimės, kad ši diena niekada neišaus) galėtume iškart aprūpinti mūsų gynybines pajėgas. Tad trūksta užsakymų, ilgalaikės vizijos ir paskatų iš valstybės. Dėl biurokratinių formalumų – irgi klausimas, bet panašu, kad LRV ir Seimas nusiteikę spręsti šiuos klausimus greitai, kai kurie jų jau sprendžiami arba išspręsti įstatymų pakeitimo tvarka“, – pastebi konfederacijos prezidentas.
Paklausus, ar užtenka dialogo su valstybinėmis institucijomis, V. Janulevičius sako, kad šiuo laikotarpiu turėtume daugiau diskutuoti, nes gynybos pramonę ir sistemą reikia visų pirma pastatyti ant bėgių, apsispręsti, ką mes darome, kur link einame, todėl diskusijų ir komunikacijos turėtų būti daugiau. Kai jau visi turėsime aiškų planą ir kai viskas pajudės, galėsime vykdyti bei kontroliuoti kiekvieną plano etapą, kaip jis atliktas, kur yra trikdžių, kur gerai sekasi.
„Surinktus pinigus iš žmonių, verslo, ar tai būtų 3, ar 4 procentiniai punktai nuo BVP, galima išleisti labai greitai ir labai lengvai – numatei, ko trūksta, paskelbei konkursą ir nusipirkai. Bet jeigu gaminame pas save, atsiranda ir darbo vietų, beje, brangiai mokamų, ir žinių, kurių reikės ateinantį dešimtmetį: matome, kad pasaulis juda ne demokratijos link ir mums reikės ginti šią demokratiją. Žinios, investuojant į gamybą, ateityje sukuria pridėtinę vertę mums visiems.
Taip pat kiekvienas euras, išleistas Lietuvoje, grįžta valstybei, jos žmonėms mažiausiai 30 proc. Pinigai toliau dirba mūsų šalyje. Nusipirkę įrangos svetur, turėsime skirti pinigų jai prižiūrėti, atsarginėms detalėms ir panašiai. Nesakau, kad viską galima pagaminti Lietuvoje, – mes niekada visko nepagaminsime, bet turėtume kiek įmanoma daugiau gaminti čia. Puikus pavyzdys yra Lenkija ar Izraelis – didžiąją dalį ginkluotės gamina savo šalyse“, – sako V. Janulevičius.
Gynybos stiprinimas tik iš pelno mokesčio – muilo burbulai rinkėjams į akis
„Mūsų pasiryžimas – kuo daugiau investuoti į gynybą: kuo daugiau būsime investavę patys, tuo patikimesni atrodysime partneriams, tai yra apie 4 proc. iniciatyva. Supraskime, kad investavimas nėra koks nors socialistinis gėrybių perskirstymas, kai iš vienų atimama, o kitiems neva kuriamas saugumas. Investavimas yra bendras visos visuomenės reikalas, kai prie valstybės saugumo kūrimo ir stiprinimo prisideda kiekvienas, visuomenė ir verslas solidarizuojasi.
Mes siūlome tvarių sprendimų; iš LRV pasiūlytų keturių variantų optimaliausias ir investiciniam klimatui mažiausiai žalos suteikiantis yra antrasis, – 1 proc. mokesčio pelno padidinimas verslui ir 1 proc. pridėtinės vertės mokesčio padidinimas. Tai horizontalus pasidalijimas, kuomet visi prisidedame, o verslas prisideda du kartus: ir vykdydamas veiklą, ir kaip vartotojas.
Bet kai tik kelios verslo asociacijos pasirašė iniciatyvą dėl 4 proc. BVP skyrimo krašto apsaugai, politikai netruko tuo pasinaudoti. Iškart atsirado tokių, kurie pamatė patogią progą išsisukti nuo tikrai nelengvo papildomo gynybos finansavimo klausimo ir puolė sakyti, kad verslas pats siūlosi būti apmokestintas, tai imkime ir skirkime papildomus 5 proc. pelno mokesčio, kaip sakoma, kad maža nepasirodytų.
Nesiplėsiu apie finansinio raštingumo trūkumus aiškindamas, kad mūsų pelno mokestis neva nuo kaimynų kaip tik ir skiriasi 5 procentiniais punktais, kaip atrodo tiems paprastai mąstantiems politikams. Taip pat tegul lieka tų politikų sąžinei nuolatinis verslo kiršinimas su visuomene, pabrėžiant, kad neva Lietuvos verslas nepakankamai sumoka valstybei, o visuomenė prie gynybos mokesčio tokiu atveju galėtų ir neprisidėti.
Nors, pirma, kiekvienas verslininkas taip pat yra tos visuomenės dalis, antra – net su dabartiniu pelno mokesčiu mūsų investicinis klimatas išgyvena, švelniai tariant, ne geriausius laikus. Galų gale jei verslas prisijungia, tai gal ir valstybė nori sumažinti savo išlaidas? Kokiu 5–10 proc.? Dėl solidarumo? Tik nereikia sakyti, kad tai iškart kirs mokytojams ir medikams – tikrai yra kur mūsų biurokratiniame aparate, kaip pasakytų Kubilius, susiveržti diržus.
Manau, remdamiesi tik sovietinio mąstymo stereotipais ir visuomenės bei verslo kiršinimu, toli mes nenuvažiuosime. Pradėsime buksuoti ir tada liks tik garsiai rėkti. Ne faktas, kad šioje situacijoje jau neatsidūrėme“, – atvirai sako V. Janulevičius.
Verslas siūlo sumokėti už savaitės mokymus
„Vienam kariui fronte pagal Ukrainos pavyzdį arba standartus reikia nuo 5 iki 7 žmonių užnugaryje, kurie jį paruoštų, ne tik pagamintų amuniciją, bet ir aprūpintų maistu, kitais jam būtinais dalykais. Neduok Dieve, šiandien prasidėtų karas, tai kas iš mūsų gyventojų žino, ką prasidėjus jam reikia daryti? Kur kiekvieno mūsų indėlis, kad apsaugotumėte Lietuvą? Aš tai nežinau.
Taigi mūsų Lietuvos pramonininkų konfederacija kartu su „4 procentų“ iniciatyva dovanoja vienos savaitės mokymus piliečiams. Tai mums kainuos apie pusantro milijardo eurų. Ir jeigu praėjusių metų biudžetas yra 73 milijardai eurų, tai pusantro milijardo yra du procentai papildomų lėšų.
Mes galime parodyti užsieniui, kad Lietuva gali skirti ne tik 3, bet ir 4 procentus savo gynybai, o tai reiškia stiprią žinutę visam aplinkiniam regionui, ypač agresoriui, – jis apskaičiuos, ar verta pulti įsitvirtinusį, tinkamai paruoštą priešininką“, – įsitikinęs konfederacijos prezidentas.
Paklausus, kokie tai būtų mokymai, V. Janulevičius atsako, kad jie vyktų skirtinguose sektoriuose: „Žmonės būtų apmokyti būti šauliais, žinotų, kaip evakuoti, kaip gydyti, prižiūrėti, pervežti, gaminti maistą, pagaliau, kaip ginti – eiti kariauti. Viskam reikia mokymų. Neparuoštas civilis yra auka, o ne pridėtinė vertė kare ar gynyboje.
Tai šiuo atveju didžiausia verslo dedamoji dalis yra skirti mokymus Lietuvos žmonėms, kad jie gebėtų vykdyti skirtingas funkcijas. Verslas siūlo vienai savaitei kasmet siųsti žmones ir apmokėti tos savaitės jų sąskaitas, sumokėti mokesčius, darbo užmokestį, turint minty, kad žmogus tuo metu nekuria pridėtinės vertės ten, kur dirba. Bet jis kuria pridėtinę vertę žinodamas, kaip gins savo tėvynę.
Jeigu pajungtume visus dirbančius žmones ir viešąjį sektorių, tai yra 1 mln. 300 tūkstančių žmonių, tas skaičius būtų dar didesnis, ir mes galėtume kalbėti ir apie 5 proc. skyrimą gynybai. Tai būtų dar stipresnė žinutė tiek ES, tiek NATO.“
Šalies gynyba – kiekvieno iš mūsų reikalas
„Man nepatinka, kai valstybė sako, kad jūs tik duokite pinigų, mes juos paskirstysime, rasime, kur išleisti. Tai skamba kaip praeities karta. Taip negalima nei kalbėti, nei siūlyti. Mums nereikia valdžioje pinigų skirstytojų, mums reikia kūrėjų. Mes ir patys turime fantaziją, kaip juos išleisti, kad būtų didesnė ramybė šalyje, kad visuomenė būtų patriotiškai nusiteikusi, paruošta.
Kartu gynyba nėra tik valstybės institucijų ir verslo problema, tai kiekvieno žmogaus klausimas. Verslininkas yra lygiai toks pats žmogus, tad norėtųsi daugiau vienybės ir žiūrėjimo viena kryptimi visiems, o ne ieškoti, ant ko išversti naštos sunkvežimį.
Taigi, labai norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių prisidėtų su savo indėliu. Turime suvokti, kad demokratija yra pavojuje: jeigu nieko nedarysime, sumokėsime, jeigu nesusiimsime, tai ateityje mums kainuos gerokai brangiau ir skaudžiau“, – tuo neabejoja konfederacijos prezidentas.
Ministerija siūlo sudaryti geresnes sąlygas ginkluotės gamybai Lietuvoje
Vyriausybė pritarė Ekonomikos ir inovacijų ministerijos inicijuotiems įstatymų pakeitimams, kuriais siūloma sudaryti palankesnes sąlygas stambiems projektams, užtikrinantiems neatidėliotinus valstybės saugumo ir gynybos poreikius.
Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė sako, kad atsižvelgdami į pasikeitusią geopolitinę padėtį nuolat ieško galimybių užtikrinti spartų gynybos ir saugumo pramonės vystymąsi; jau dabar pastebi, kad pastaraisiais metais produktų gamyba šiame sektoriuje Lietuvoje išaugo pusantro karto: „Nuo praėjusių metų šio sektoriaus įmonėms leista kurtis LEZ, taip pat šiais metais inicijavome pakeitimus, kad Lietuva turėtų galimybę pati pasigaminti Europos gynybai reikalingų produktų. Siūlomais stambių projektų reguliavimo pakeitimais galės pasinaudoti potencialūs investuotojai, tokie kaip „Rheinmetall“ ar kiti Lietuvos ir užsienio kapitalo gamintojai.“
Kalbant apie stambius projektus, kurie skirti neatidėliotiniems valstybės saugumo ir gynybos poreikiams užtikrinti, pakeitimais siūloma supaprastinti su teritorijų planavimu, žemės sklypų formavimu ir statyba susijusias procedūras. Taip siekiama sudaryti sąlygas tokios gynybos pramonės veiklą Lietuvoje pradėti per kuo trumpesnį terminą.
„Apsirūpinimas ginkluote tampa esminiu Lietuvos gynybos prioritetu. Pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą stambiems gamybiniams projektams reikalingos statybos terminas gali užtrukti 2–2,5 metų, o, įsigaliojus pakeitimams, jį sutrumpintumėme maždaug iki pusės metų. Taip būtų sudarytos galimybės užtikrinti gynybinius šalies poreikius ir saugumą per žymiai trumpesnį laiką“, – teigia ekonomikos ir inovacijų viceministras Karolis Žemaitis.
Reguliavimas būtų taikomas visiems įstatymų reikalavimus atitinkantiems stambiems projektams, kurie Vyriausybės nutarimu pripažįstami užtikrinančiais neatidėliotinus valstybės saugumo ir gynybos poreikius. Pagal Investicijų įstatymą viena iš privalomų stambaus projekto sąlygų yra ne mažesnės kaip 20 mln. (30 mln., kai investuojama Vilniuje) vertės investicijos Lietuvoje.
Iki šiol Lietuva didžiąją ginkluotės dalį įsigyja tarptautinėse rinkose, o tokiu atveju neišvengiama priklausomybės nuo tiekėjų iš užsienio valstybių. Siekiant, kad Lietuvos kariuomenė turėtų nenutrūkstamą valstybės poreikiams tinkamą prieigą prie reikiamų ginklų ir šaudmenų, būtina užtikrinti, kad esminius valstybės poreikius tenkintų Lietuvos teritorijoje veikiantys ūkio subjektai.