Pastaraisiais metais, o ypač mėnesiais suaktyvėjusios kalbos apie šalies gynybą, kas kaip elgtųsi ir ką darytų tuo atveju, jei kiltų karas, o apie jo tikimybę vis garsiau ir dažniau kalbama visoje Europoje, neišvengiamai verčia dairytis į pirmąsias gynybos linijas.
Artėjančios beprecedentės pratybos šalyje, o tiksliau jų aktyvioji fazė taps vienu rimtu išbandymu kariuomenei, sprendimų priėmėjams.
O kaip į tai žiūri visuomenė, kokios jos nuotaikos? Iš pirmo žvilgsnio nerimauti nėra ko. Lietuvos gyventojai pasitiki šalies kariuomene ir kario profesija, o šalies užpuolimo atveju prie taikaus pasipriešinimo prisidėtų 61 proc. piliečių, 56 proc. pasiryžtų prisidėti prie pasipriešinimo ginklu. Ir kasmet tokių ryžtingų žmonių daugėja.
Tokias tendencijas rodančios visuomenės nuomonės apklausos, regis, turėtų nuteikti optimistiškai, juo labiau, kad ir jaunimas, regis, neliktų abejingas – „mano poveikio“ apklausa parodė, kad 38 proc. liktų šalyje ir domėtųsi, kuo gali padėti, jeigu Lietuvai kiltų realus pavojus, jie liktų šalyje ir domėtųsi, kuo gali padėti, o 23 proc. iškart domėtųsi, kaip ir kur prisidėti prie Tėvynės ginimo ginklu.
Tačiau pastaruoju metu pastebima ir kita tendencija: abejonės dėl to, ar NATO iš viso gintų savo nares ir ar spėtų laiku padėti lietuviams agresijos atveju skamba kaip niekada aštriai. Vasarį buvęs JAV sausumos pajėgų vadas Europoje generolas Benas Hodgesas sukėlė eilinį šurmulį, pareiškęs, kad agresijos atveju Lietuvai esą gali tekti iki 2 savaičių laukti pagalbos iš sąjungininkų.
Tad ką apie tai mano lietuviai? Ar pasitiki sąjungininkais ir ar patys jaučiasi NATO dalimi, turint omeny, kad užpuolus kitą Aljanso narę ir pati Lietuva yra įsipareigojusi ginti savo sąjungininkus? Karas Ukrainoje per pastaruosius du metus kurstė įvairias emocijas, tačiau „Delfi“ apklausa parodė nedviprasmiškus rezultatus, kurie 20 narystės NATO metinių proga atrodo iškalbingi.
Nuosekliai remia ir tiki NATO
„Delfi“ kovo 18-25 dienomis surengė reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą internetu (angl. CAWI – computer assisted web interview). Ir nors toks būdas nebūtinai pretenduoja į įprastas sociologines apklausas, vis dėlto į klausimus atsakinėjo 953 respondentai. Pagal amžių, lytį, išsilavinimą, pajamas ir gyvenamosios vietovės dydį atitinkantys Lietuvos gyventojų pasiskirstymą.
Pirmiausiai buvo užduotas bendras klausimas – kaip vertinate NATO? Šis klausimas dar iki narystės Aljanse 2004-siais Lietuvoje nekėlė abejonių, tad ir šįkart rezultatai neturėjo nustebinti.
Teigiamai NATO įvertino 66 proc. respondentų, labiau teigiamai – 23 proc. Tik 7 proc. įvertino neigiamai ar labiau neigiamai. Daugiau NATO šalininkų buvo vyrų (73 proc.) nei moterų (59 proc.), vyriausios amžiaus grupės, t.y. virš 65 proc. respondentų (75 proc.), gyvenančių didžiuosiuose šalies miestuose gretose (72 proc.), turinčių didžiausias pajamas (72 proc.).
Optimistiškai NATO ateitį po dešimtmečio taip pat vertino dauguma apklaustųjų: 77 proc. sutiko su teiginiu, kad Aljansas bus tik stipresnis, išsiplėtęs, tik 17 proc. manė, kad NATO bus silpnesnė, o 5 proc. sutiko su teiginiu, kad Aljansas bus žlugęs.
Svarbiausi užduoti klausimai buvo susiję su NATO apginamumu. Paklausus „Ar tikite, kad NATO sąjungininkai gins Lietuvą, jei ją užpultų Rusija?“ optimistų buvo 61 proc., kurie sutiko su teiginiu, kad sąjungininkai Lietuvą gins „visomis įmanomomis priemonėmis, įskaitant karines“.
Dar 28 proc. buvo skeptiškiau nusiteikę ir sutiko su teiginiu, kad NATO apsiribos diplomatiniais pareiškimais, tiesiogiai nekariaus. Ir tik šeši proc. manė, kad NATO niekaip nesikištų Rusijos agresijos prieš Lietuvą atveju.
Kaltas žinių trūkumas ar vėl – komunikacija?
Galiausiai – vienas svarbiausių klausimų, kuris įvairia forma keliamas pastaruoju metu: ar tikite, kad NATO sąjungininkai spėtų laiku atvykti į Lietuvą ir apgintų nuo Rusijos agresijos?
Čia optimizmo buvo jau mažiau – tik 26 proc. sutiko, kad „NATO viską mato, spėtų reaguoti laiku ir užkirstų kelią agresijai“, o dauguma, t.y. 51 proc. tikėjo, kad NATO sąjungininkai atvyktų, bet bent dvi savaites tektų priešintis patiems. Visiškų pesimistų buvo 19 proc. Daugiausiai skeptikų buvo tarp tų, kurie nurodė esantys bedarbiai ar uždirbantys mažiausias pajamas.
Šie skaičiai sukėlė daugiausiai skirtingų vertinimų. Pavyzdžiui, naujasis Krašto apsaugos ministras Laurynas Kasčiūnas džiaugėsi didžiosios dalies visuomenės supratimu, kad valstybė turi pati gintis ir turėti galimybes, išteklius, gintis, kol sąjungininkai ateis.
„Tai atliepia mano požiūrį, su kuriuo atėjau į ministeriją, kad reikia ruoštis patiems, kartu modeliuojant mūsų veikimą NATO gynybos planuose. Valstybė turi būti nusiteikusi gintis pati.
Taip ir turi būti, nes jei galvosi, kad tavęs kas nors apgins tau nesiginant, tai būtent taip neturėtų būti“, – teigė L. Kasčiūnas. Tokios nuomonės laikosi ne visi sprendimų priėmėjai, kurių įtaka ir ambicijos krašto apsaugos srityje pastebimai auga.
„Tai rimtas signalas apie informacinį pažeidžiamumą, nes šis, kai kurių buvusių kariškių išpopuliarintas naratyvas, neatitinka realybės“, – su apklausos rezultatais susipažindinta komentavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Dovilė Šakalienė.
Jos manymu, susidarė įdomus paradoksas, kai absoliuti dauguma teigiamai vertina Aljansą, tačiau tuo pačiu metu tik 3 iš 5 Lietuvos gyventojų tiki, kad sąjungininkai kartu su mumis realiai kovotų mūšio lauke.
„Nuogąstauti, ar NATO turi pakankamus pajėgumus, ar valstybės skiria užtektinai lėšų gynybai, kaip atremti įvairias grėsmes – normalu. Tačiau ilgamečiai stebėjimai rodo, kad Kremlius norėtų įtikinti Vakarų šalių gyventojus, kad NATO yra beviltiškai neveiksni, bet tuo pačiu agresyvi, imperialistinė organizacija. Tokie dezinformacijos naratyvai, žvelgiant į šios apklausos duomenis, neatrodo įsišakniję. Tai – svarbi aplinkybė, nes vienybė prasideda nuo pasitikėjimo vieni kitais ir solidarumo“, – Kremliaus vaidmenį priminė Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala.
Kita vertus, jis pripažino, jog svarbiausios NATO sutarties III straipsnis įpareigoja kiekvieną valstybę gintis pačią, todėl konstatavimas, kad turime būti tam pasirengę, yra sveikintinas, o visuomenei svarbu priminti, jog ir dabar nesame vieni – šalyje veikia Oro policijos misija, dislokuotoas NATO priešakinės pajėgos, JAV batalionai, realizuojamas Vokietijos brigados projektas, tad vien teiginys, jog „dvi savaites tektų priešintis patiems“ nėra visai tikslus, net jei juo tiki dauguma apklaustųjų.
D. Šakalienė tai aiškino prasta vyriausybės komunikacija ir vidaus politikos veikėjų intrigomis – esą kariuomenė mėgina raminti, o „kai kurie politiniai lyderiai realiai gąsdina, kad karas už kampo, tai trikdo ir dar daro paslaugą Rusijos dezinformacijai, kurios tikslas yra įtikinti, kad niekuo negalima pasitikėti“. Be to, pasak parlamentarės, kartais nereikia ir Kremliaus rankos.
„Per didelį svorį formuojant gyventojų nuomonę turi pareigų nebeinantys, prie įslaptintos informacijos priėjimo neturintys, bet patraukliai kalbantys asmenys. Patirtis ir turėtos kompetencijos, be abejonės, gali būti labai naudingos, tačiau negerai, kai neskiriama nuomonė nuo objektyvios informacijos.
Subjektyvi, nepagrįsta žvalgybos duomenimis ir aktualia karine informacija (arba paremta tokios informacijos nuotrupomis), nuomonė pateikiama kaip neginčijamas faktas. Man tai ženklas, kad valstybės lygiu turėtume nuosekliau ir aiškiau komunikuoti kaip iš tiesų veikia kolektyvinė gynyba“, – įgėlė D. Šakalienė.
Ji priminė, kad pernai iš esmės pakeistas NATO gynybos principas: esą remiantis Bučos ir Irpinės žudynių pamokomis, kuomet vėl tapo akivaizdu, kad Rusijos armija masiškai išžudo gyventojus ir suniokoja civilių gyvenvietes, atsisakyta teritorijos susigrąžinimo principo ir pereita prie neįleidimo į teritoriją principo.
„Antra, sąjungininkų pajėgų Europoje vadui (SACEUR) suteikiama ženkliai daugiau sprendimų priėmimo galių ir smarkiai padidinta pajėgų, kurias jis gali savo nuožiūra perdislokuoti, apimtis – nuo keliasdešimt iki kelių šimtų tūkstančių. Šiuo metu SACEUR mandatas finalizuojamas.
Trečia, taikomas veidrodinis principas, t.y., niekas nelauktų matant Rusijos pajėgų kaupimą prie mūsų sienų, kol bus imtasi atviros agresijos. Priešingai, NATO pajėgos kaupiamos laipsniškai, proporcingai priešininko pajėgų judėjimui“, – teigė parlamentarė, priminusi, kad NATO vykdo beprecendentes pratybas regione, o Lietuvoje šiuo metu Lietuvoje yra dislokuotas didžiausias kada nors buvęs sąjungininkų pajėgų skaičius ir jis nuolat auga.
Lietuviai nusiteikę ginti sąjungininkus
Vis dėlto paklausus ar Lietuva turėtų ginti kitą NATO narę, jei ją užpultų Rusija, dauguma lietuvių vėlgi buvo nusiteikę ryžtingiau: net 71 proc. apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad Lietuva turėtų ginti savo sąjungininkus ginklu, kaip patys to tikimės iš jų.
Dar 16 proc. pasisakė už prisidėjimą tik nekarinėmis, pavyzdžiui, diplomatinėmis ar humanitarinėmis priemonėmis. Vos 8 proc. sutiko su teiginiu, kad „esame per silpni kam nors padėti“.
„Tai išties labai geras ženklas sąjungininkams, kad esame ne tik saugumo vartotojai, bet ir tiekėjai, nesame tik tie, kuriuos teks ginti, – teigė Krašto apsaugos ministras ir iškart užčiuopė galimybę – su tokiais įsipareigojimais galime dėti ant stalo tiems patiems lenkams, ir sakyti, kad galima kažką gilesnio dvišališkai bandyti, nes ir mes pasiruošę jus ginti“.
„Rezultatai atspindi brandų visuomenės požiūrį į NATO. Tyrimai ir anksčiau rodė nuosekliai palankią nuomonę narystės Aljanse atžvilgiu. Tad tai, jog ir sudėtingų geopolitinių aplinkybių kontekste teigiamai ar greičiau teigiamai NATO vertina devyni iš dešimties apklaustųjų, yra pozityvu.
Bet galbūt dar svarbiau – 71 proc. sako, kad turėtume padėti sąjungininkams, jei jiems kiltų pavojus. Tai atspindi, jog Lietuva nėra tik kolektyvinio saugumo vartotoja, ji suvokia savo vaidmenį kaip saugumo stiprintoja. Supratimas, jog NATO ne tik įsipareigoja ginti mus, bet ir mes įsipareigojame padėti sąjungininkams. Turime suvokti, jog NATO yra privilegija ir atsakomybė, abu šie dėmenys yra lygiaverčiai“, – antrino L. Kojala. Jo manymu rezultatai siunčia puikią žinią sąjungininkams.
Tiesa, L. Kasčiūnas įspėjo, kad viena yra apklausos ir teoriniai modeliai, kas ką darytų, bet visai kitaip galėtų būti realios situacijos metu, jei tektų priimti sprendimą patiems asmeniškai arba kolektyviai paremti rizikingą valstybės, t.y. jai atstovaujančių sprendimų priėmėjų sprendimą.
Tad jei Krašto apsaugos ministrui ir visai vyriausybei šiandien pagrindinė tema yra papildomi pinigai krašto apsaugai ir iš kokių šaltinių paimti tuos pinigus, apklausos rodo, kad kitą dieną tai jau gali būti ir gyvybės ar mirties lygio, netgi egzistenciniai klausimai ir dar neaišku, ar rezultatai būtų tokie optimistiniai, kaip dabar. Juo labiau, kad į akis galėjo kristi dar keli įdomesni pjūviai dėl ateities.
Kodėl jaunimas ir moterys tokie skeptiški?
Pavyzdžiui, jauniausioje amžiaus kategorijoje (18-24 m.) buvo bene daugiausiai skeptikų dėl to, ar NATO karinėmis priemonėmis gins Lietuvą Rusijos agresijos atveju – taip manė tik 48 proc. jaunuolių (palyginus su vyresnio amžiaus kategorijomis, kur proc. svyravo nuo 56 iki 73) ir daugiausiai (40 proc.) iš šio amžiaus kategorijos apklaustųjų manė, kad NATO apsiribotų diplomatiniais pareiškimais, tiesiogiai nekariautų.
Jaunuoliai taip pat buvo skeptiškiausi dėl Lietuvos prisidėjimo ginant kitą Rusijos užpultą NATO narę – tik 46 proc. (palyginus su vyresnio amžiaus kategorijomis, kur proc. svyravo nuo 69 iki 79 proc.).
„Jaunimo nuostatos kelia labai rimtų klausimų – jie iškrenta iš visų kitų amžiaus grupių nuostatų negatyvumu dėl kolektyvinės gynybos. (...) Tačiau įdomu tai, kad kone 80% jaunuolių – lygiai kaip ir kitos amžiaus grupės – neabejoja, kad po 10 metų NATO bus sustiprėjusi ir išsiplėtusi.
Tai geras pavyzdys, kad ten, kur buvo vieningas nacionalinis ir tarptautinis naratyvas dėl NATO plėtros ir stiprėjimo prisijungus Švedijai ir Suomijai – visos amžiaus grupės suformavo teigiamą nuostatą“, – sakė D. Šakalienė. Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į kitą – lyties veiksnį.
„Tikrai nesitikėjau, kad moterys Lietuvoje reikšmingai mažiau nei vyrai pritaria gynybos mokesčiui, mažiau teigiamai vertina NATO, ženkliai mažiau palaiko karinę pagalbą kitai užpultai NATO narei, ir tik kas penkta neabejoja, kad sąjungininkai spėtų laiku sureaguoti į mūsų užpuolimą. Tuo pat metu ginkluotės stiprinimo klausimais pasisako neigiamai, priešingai nei vyrai“, – stebėjosi parlamentarė.
„Atrodo, visi suprantame, kad karo metu moterys nukenčia dar baisiau, tad turėtų palaikyti visas įmanomas efektyvios gynybos priemones kaip įmanoma stipriau – ir visgi matome labai nuviliančias stereotipizuoto mąstymo tendencijas.
Man, kaip žmonai ir mamai, sunku suprasti tokį mąstymą – maniau, kad visos mes pasirengusios daryti absoliučiai viską, kad apgintume savo vaikus ir išsaugotume savo vyrų gyvybes, o tam reikia ir gynybos finansavimo stiprinimo, ir abipusio pasitikėjimo su sąjungininkais, ir kieto požiūrio į ginkluotę. Taigi, čia dar viena sritis, kur akivaizdžiai nepasiekiama tikslinė auditorija“, – pridūrė ji ir ragino daugiau komunikuoti būtent su šiomis tikslinėmis auditorijomis.
„4 procentai“ yra pilietinės visuomenės inciatyva, kuri siekia, kad politikai kuo greičiau susitartų ir ženkliai padidintų Lietuvos gynybos finansavimą. Iniciatyvą pradėjo asociacija „Unicorns Lithuania”, Lietuvos verslo konfederacija (LVK) ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), prie jos kasdien prisideda vis daugiau mūsų šalies saugumui neabejingų verslų, organizacijų bei piliečių. Visą informaciją apie iniciatyvą ir specialią peticiją, kurią gali pasirašyti ir tu, rasi interneto svetainėje www.4procentai.lt