Rusakalbių piliečių teisių gynimas. Imperijos ilgesys ir siekis atkurti Sovietų sąjungos didybę, užgrobti prarastas žemes. Nenoras susitaikyti su Baltijos šalių praradimu prieš tris dešimtmečius. Patikėjimas savo galimybėmis, priešininkų, pirmiausiai NATO ir JAV nuvertinimas ir galiausiai – visiškas Kremliaus pamišimas.
Tokios priežastys neretai nurodomos viešojoje erdvėje, ypač įgarsintos politikų, kai tik pasisuka kalba apie galimas Rusijos karinės agresijos prieš Baltijos šalis priežastys.
Tačiau ne tik Kremlius šaiposi iš tokių motyvų – patyrę ekspertai, kariniai analitikai bei planuotojai iš pačių Aljanso šalių neretai skeptiškai vertina tokias spėliones ir vadina jas „Vakarų mėgstamomis teorijomis“ – Vakaruose pagal vietinius kriterijus ir supratimą dažnai klaidingai interpretuojami Kremliaus žingsniai. Kodėl Rusija turėtų elgtis taip, kaip galvojama Vakaruose?
Kiti ekspertai įsitikinę, kad svarbu nespėlioti, o analizuoti tai, kaip įprastai elgiasi Maskva: nepaisant nemalonių strateginių staigmenų, kuriomis Vakarus bent jau viešai nepasiruošusius sugeba užklupti Kremlius, Rusijos agresyvių veiksmų laisvę riboja objektyvūs, nekintantys ir prognozuojami veiksniai.
Tikslas – visai ne imperija
Būtent tuo įsitikinęs Konradas Muzyka – ekspertas iš Lenkijoje įsikūrusio Rochan Consulting tyrimų centro. Garsiojoje britų leidybos kompanijoje „Jane's“ analitiku nuo 2012-ųjų iki 2019 metų dirbęs ekspertas specializuojasi būtent Rusijos ir Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų srityje, analizuodamas jų veiksmus, galimybes.
Naujausiame jo tyrime, kuris pristatytas Estijoje įsikūrusiame Tarptautiniame gynybos ir saugumo centre (ICDS), K. Muzyka analizavo būtent Rusijos ketinimus dėl galimos karinės agresijos prieš, Kremliaus vertinimu, „artimojo užsienio valstybes“ – Baltijos šalis.
„Rusijos interesai „artimajame užsienyje“ yra aiškiai matomi: čia Maskva jau du sykius dislokavo savo pajėgas, siekdama savų interesų, nepaisant tarptautinės teisės“, – tyrime apie Rusijos karinę agresiją prieš Sakartvelą ir Ukrainą pabrėžė analitikas.
Jo teigimu, Rusijos užsienio politiką į priekį stumia troškimas išsaugoti tai, ką Maskva įvardija privilegijuotais interesais tam tikroje erdvėje, daugiausiai artimajame užsienyje.
Tai daroma dėl kelių priežasčių: pirmiausiai taip parodomas Rusijos siekis vėl tapti pasaulio galybe ir kartu su pasaulio galingaisiais priiminėti sprendimus, ypač Rusijai artimuose regionuose. Antra – Rusija siekia susikurti tam tikrą buferinę zoną, kad bet koks galimas konfliktas vyktų kuo toliau nuo jos sienų. Su tuo susijęs ir trečiasis siekis – šioje buferinėje zonoje pažaboti dabartinio Kremliaus režimo įsivaizdavimu jam pavojingą vakarietišką ideologiją ir vertybes.
Bet tai iš esmės būtų tik pakartojimas to paties, ką jau ne vienerius metus apie piktus Rusijos kėslus kaimyninių šalių atžvilgiu pabrėžia jų politikai – štai, Rusija mus nori tiesiog okupuoti, jai negana teritorijų.
K. Muzykos teigimu, Rusijos lyderis Vladimiras Putinas nėra Stalinas, Trockis, Leninas ir net ne Jekaterina II, kurie, būdami žiaurūs tironai, siekė išplėsti savo valdomos šalies teritorijas ir ten įtvirtinti savo idėjas bei pažiūras. V. Putino į priekį neveda jokia ideologija, tad nėra ir siekio tiesiog užgrobti naujas ar prarastas teritorijas.
„Rusijos eksportas šiandien yra baimė, ginklai, dujos ir nafta. Dabartinė Rusijos politinė sistema, kad ir kaip ją bevadintum – kleptokratija, oligarchiniu kapitalizmu ar autoritarizmu – nepajėgi sukurti imperijos. Vietoje to, Rusija tikslų siekia dezinformacijos kampanijomis.
Bet net ir tokia, kaip „rusiškasis pasaulis“ nėra patraukli bendradarbiavimui su Rusija – nevykę Maskvos bandymai integruoti Baltarusiją yra geriausias to pavyzdys“, – pabrėžė ekspertas ir pridūrė, kad būtent todėl galiausiai Rusijai gali tekti kliautis karine jėga – tiek konvencinėmis priemonėmis, tiek hibridinėmis, siekiant į savo interesų orbitą įtraukti norimą šalį.
Tai, pasak K. Muzykos, įrodo ir Rusijos karinėje doktrinoje įrašyti žodžiai, kad „Maskva pasilieka teisę panaudoti karines pajėgas ginant Rusijos ir jos piliečių interesus“. V. Putinas šią sąvoką išplėtė ne tik į „Rusijos piliečių“, bet ir visų tų, kurie jaučiasi rusais.
Geriausias tokių „interesų gynimo“ pavyzdys yra 2008 m. Rusija agresija prieš Sakartvelą. Pabrėžiama tai, kad tuomet Rusijos oficiali naujienų agentūra TASS naudojo panašius argumentus, kaip Sovietų sąjungos propaganda 1939 metais, teisindama Kremliaus agresiją prieš Lenkiją. Tuomet TASS teigė, kad sovietų kariai Lenkijoje dislokuojami siekiant apginti vakarų slavų – baltarusių ir ukrainiečių interesus.
Vėlgi, pats V. Putinas šią agresiją neatsitiktinai priminė pasauliui ir vėl, teisindamas Kremliaus veiksmus, kartodamas senas sovietinės propagandos klišes, esą sovietai jau 1939-siais atėjo kaip išvaduotojai, netgi gelbėjo žydus ir visą kaltę suversdamas būtent Lenkijai. Tai, kad sovietų agresija buvo koordinuoto plano su naciais dalis – Molotovo-Ribentropo pakto pasekmė, Kremlius šiais laikais vėl agresyviai neigia.
Kita vertus, K. Muzyka pripažįsta, kad vien „Rusijos piliečių gynimas“ riboja Maskvos veiksmų laisvę, mat net jei tokių piliečių, kuriuos reikėtų „ginti“ daugiau gali būti Vakarų Europos valstybėse arba, pavyzdžiui, Kipre, daugiau dėmesio sulaukia būtent Baltijos šalys, kuriose nuo sovietinių ir ankstesnių laikų gyvena nemažai etninių rusų.
Būtent todėl Rusija, kaip postimperinė, o ne kaip neoimperinė šalis renkasi karines avantiūras artimajame užsienyje. Viena vertus, tai yra Rusijos silpnybė, o ne stiprybė, nes karine prasme Rusija nesiekia užkariauti naujų teritorijų, tik išlaikyti strategiškai svarbius regionus, skleisti savo įtaką ir lemti sprendimų priėmimus.
„Tai taip pat yra režimo atsakas į nesaugumo pojūtį, kuris kyla dėl NATO ir ES stiprėjimo Rusijos kaimynystėje. Rusijos manymu, nėra tokio dalyko, kaip savarankiška apsisprendimo teisė, kai kalbama apie Rusijos gyvybinius interesus, kuriems neva kilo grėsmė.
Todėl gindama šiuos interesus arba užkirsdama bet kuriai kitai valstybei – pirmiausiai JAV mažinti Kremliaus įtaką, Rusija rodo valią ir pajėgumus kariauti. Tai nėra siekis tapti imperija, tai tėra noras atkurti imperijos privilegijų fragmentus, kurie padėtų išplėsti tokią įtaką regione, kurią turėjo Sovietų sąjunga“, – tikino K. Muzyka.
Jo manymu, tai nėra visiškai nauja koncepcija – tik šiuolaikinis 7-ojo dešimtmečio Brežnevo doktrinos pritaikymas. Ir jei 1968-siais, praėjus mėnesiui po „Prahos pavasario“, kai Maskva karine jėga įvedė savo tvarką tuometinėje Čekoslovakijoje, sovietų ideologas Sergejus Kovaliovas „Pravdoje“ gynė Kremliaus veiksmus, kaip gynybinius, kuriais neva ginti šventi socializmo principai, tai šiuolaikinė Rusija nebeturi tokių formalių ideologinių skrupulų.
Jei sąlygos palankios – kas tada?
Net ir pripažįstant, kad Baltijos šalys yra NATO narės, o todėl karinė agresija prieš jas yra mažai tikėtina, anot K. Muzykos, verta nepamiršti dviejų veiksnių: šlyjančių transatlantinių santykių ir tikimybės, kad galiausiai NATO kolektyvinės gynybos mechanizmui kiltų pavojus.
Jau kurį laiką netylančių kalbų apie neva pasenusią NATO, neva nepatikimas ir abejones dėl savo įsipareigojimų reiškiančias JAV nenutildo Aljanso lyderių patikinimai, kad NATO laikosi išvien, vieningai, kaip niekada ir tikrai nėra grėsmės, kad svarbiausia narė – JAV pasitrauks.
„Toks scenarijus yra vienas iš daugelio, kuris paskatintų Rusiją svarstyti karinių operacijų prieš Baltijos šalis galimybę“, – tikino ekspertas, pažymėjęs, kad bent jau kol kas Kremlius labiau stengiasi investuoti į minkštosios galios priemones, siekiant paveikti rusakalbius – dezinformaciją, infiltravimo operacijas, siekiant įtakos sprendimų priėmimo procese.
Būtent todėl, anot K. Muzykos, jau dabar svarbu svarstyti ne tiek teorines priežastis, kurios paskatintų Rusiją imtis veiksmų, o pažvelgti į pačius signalus, rodančius, jog Rusija pasiruošusi veikti. Ir tai svarbu ne tik Lietuvai, Latvijai ir Estijai.
„Rusijos kariniai tikslai gali neapsiriboti Baltijos šalimis. Mažai tikėtina, kad Rusija pultų su ribotais pajėgumais, siekdama ribotų tikslų – didelės karinės vertės nebūtų. Rusijos tikslas, ypač operacijos pradžioje būtų visiškas priešininkų pajėgumų ir karinio potencialo sunaikinimas. Todėl bet kokios sąjungininkų pajėgos Šiaurės-Rytų Lenkijoje taip pat turėtų būti sunaikintos, siekiant užkirsti kelią pastiprinimui“, – pažymi K. Muzyka.
Tai reiškia, kad atakos smaigalyje neišvengiamai atsidurtų ne tik Baltijos šalys, ne tik pačių lenkų pajėgumai, bet ir, pavyzdžiui, JAV karinės infrastruktūros objektai Lenkijoje, kurių kasmet vis daugėja. Lenkijai ir Lietuvai šie objektai – nuo JAV vadovaujamo priešakinių pajėgų bataliono Oržyče iki amerikiečių logistikos, vadovavimo ir mokymo centrų Lenkijoje yra atgrasymo priemonės. Rusijos kariniams planuotojams tai tėra taikiniai.
Todėl tikėtina, kad strategiškai svarbi Rusijai Kaliningrado sritis gali vaidinti reikšmingą, net jei antraeilį vaidmenį – iš čia Rusija gali suduoti smūgį būtent sąjungininkų pajėgoms, išsidėsčiusioms regione. Pavyzdžiui, anot K. Muzykos, tikėtini tiek gynybiniai Rusijos pajėgų veiksmai Kaliningrade – priešlėktuvinės gynybos priemonėmis būtų ginamasi nuo NATO aviacijos, o priešlaiviniais pajėgumais – nuo NATO laivų, tiek puolamieji, pavyzdžiui, desantinės operacijos Danijai priklausančioje Bornholmo saloje ir Lietuvos pakrantėje.
Danija yra viena nedaugelio vakarų Europos šalių, patyrusių, ką reiškia Kremliaus okupacija. Paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis 1945-ųjų pavasarį Bornholme pasirodė plėšikaujantys sovietų kariai.
Beveik metus prieš tai subombarduotame Bornholme praleidę sovietų kariai pridarė daugiau žalos, nei čia 5 metus praleidę nacių okupantai. Šaltojo karo dvasią Bornholmui Rusija priminė 2014-ųjų kovą, kai per pratybas imitavo salos bombardavimą ir invaziją.
Įvertino ir Lietuvą – ji turi kuo smogti atgal
Kita vertus, tyrime taip pat pripažįstama, kad Kaliningradas nėra tokia jau neįveikiama tvirtovė ir Rusija negali efektyviai gintis ir net yra pažeidžiamas. Pirmą kartą Vakarų šalių viešuose analitiniuose dokumentuose pripažįstama, kad prie to jau gali prisidėti ir Lietuva.
„Kaliningrade nėra erdvės vykdyti gynybines operacijas arba išvengti artilerijos ugnies iš Lenkijos ir Lietuvos“, – teigiama K. Muzykos tyrime. Lietuvos kariuomenė jau turi sukomplektavusi pilną toliaušaudžių savaeigių haubicų PzH2000 bateriją – šūviai iš 155 mm pabūklų gali kelti itin rimtą grėsmę bent daliai Rusijos karinių dalinių, dislokuotų Kaliningrade.
Tiesa, blogoji naujiena, anot K. Muzykos, yra ta, kad negalėdami gintis rusai turėtų vienintelę išeitį – pulti ir išplėsti savo strategiškai svarbaus regiono gylį kaimyninių šalių sąskaita.
Dar vienas nežinomas veiksnys yra Baltarusijos laikysena. Jei ši sąjunginė šalis būtų prispausta vykdyti karines operacijas prieš NATO, ypač Lenkiją ir Lietuvą, kurias skiria garsusis Suvalkų koridorius, arba jei Baltarusija bent jau leistų savo teritorija laisvai naudotis Rusijos pajėgoms, tai sudarytų rimtų iššūkių Aljansui.
Ne mažiau problemų kiltų ir dėl Rusijos jau turimų, kovos veiksmuose išbandytų priemonių, tokių, kaip sparnuotosios ir artimojo nuotolio balistinės raketos – jos galėtų smogti toli nuo Baltijos šalių esantiems NATO infrastruktūros objektams, o efektyvių priešnuodžių tam kol kas nėra.
Pasiruošimą galima matyti iš anksto
Vis dėlto galiausiai smūgiai iš oro tėra pirmasis bet kokio puolimo etapas. Kitas etapas Rusijai būtų sudėtingesnis, mat jį galima būtų nuspėti iš anksto, jei tik, žinoma, efektyviai veiktų NATO žvalgyba.
Net jei Rusija gali remtis jau turimais pajėgumais – 20-a, 6-a ir 1-a armijomis Vakarų karinėje apygardoje, o taip pat greitai perdislokuojamais daliniais iš Rusijos glūdumos, bet koks rimtesnis dalinių judėjimas gali būti aptiktas NATO žvalgybinių priemonių.
Po to, kai Rusija, nepaisant Aljanso žvalgybinių priemonių perspėjimų, tiek Sakartvele, tiek Ukrainoje NATO politinę vadovybę užklupo netikėtai, sąjungininkai ėmėsi veiksmų.
Pastaraisiais metais Aljanso šalys, ypač JAV, Jungtinė Karalystė, netgi Vokietija ir Prancūzija, o taip pat ir NATO nepriklausanti Švedija skiria ypač didelį dėmesį žvalgybinėms operacijoms Baltijos jūros regione. Demonstratyviai atviri šių šalių žvalgybinių orlaivių skrydžiai siunčia savotišką signalą Rusijai, kad jos dalinių judėjimas yra atidžiai stebimas. Rusija tai mato, supranta, o kartu ir negali nuslėpti savo silpnybių.
Mat nepaisant pastaraisiais metais, ypač per tokias didelio masto pratybas, kaip „Zapad 2017“, „Vostok 2018“ ir „Centr 2019“, praktikuoto žaibiško didelių pajėgumų perdislokavimo į tolimiausius Rusijos regionus ir sutelkimo prie norimo taško, pasiruošimas tokios perdislokavimo operacijoms buvo gerai matomas.
„Vienas ryškiausių indikatorių, kad Rusija ruošiasi karinėms operacijoms yra logistinių dalinių judėjimas, užnugario dalinių pratybos, logistų mobilizavimas. Ir tame yra silpnybė, mat tipiškai Rusija, dislokuodama pajėgas, vis dar remiasi svarbiausiais keliais ir geležinkeliais“, – sakė K. Muzyka. Anot jo, tai yra greitas būdas, bet kartu ir matomas.
Pavyzdžiui, ruošiantis konfliktui Sakartvele 2008-ųjų rugpjūtį, prieš tai nuo gegužės iki liepos Rusija atnaujino 54 km geležinkelių ruožų, sutaisė 8 geležinkelių tiltus, vieną tunelį. Sakartvelas tai matė, bet neturėjo sąjungininkų.
O paslėpti tokias paruošiamąsias operacijas, kaip tankų divizijos pergabenimą, kuriai reikia nuo 30 iki 40 traukinių su 56 vagonais kiekviename, praktiškai neįmanoma, kad ir kaip būtų stengiamasi. Tiesa, Vakaruose, anot K. Muzykos, iki šiol dėl patirties stokos arba užmiršimo, dažnai klaidingai suvokiama logistinių pasiruošimų reikšmė.
Kai 2017-siais Rusija ruošėsi pratyboms „Zapad“, dėl Rusijos geležinkelių vagonų judėjimo Baltarusijoje kilo nemažai abejonių ir spėlionių, kad tai gali būti pasiruošimas tikrai karinei operacijai, o ne pratyboms.
Tačiau „Zapad“ metu sudėtinga ir kompleksinė logistinė operacija buvo vykdoma pirmiausiai ne Baltarusijoje, o Rusijos glūdumoje, kur NATO inspektoriai nebuvo pakviesti.
Tikruosius Rusijos karinio pasirengimo mastus JAV žvalgyba galėjo stebėti tik 2014-siais, kai Rusija sumobilizavo per 150 tūkst. karių, 80 papildomų sraigtasparnių „aukštos parengties pratyboms“. Ne gynybinis, o puolamasis scenarijus netrukus pasitvirtino – po pratybų dalis jose dalyvavusių dalinių okupavo Krymą.
„Be to, šios pratybos parodė, kad Rusijos kariavimo strategija vis dar paremta masinio panaudojimo principu – tam tikru metu ir vietoje sukoncentruojama karinė galia, siekiant pralaužti priešininko gynybą“, – teigė K. Muzyka. Jo teigimu, Rusija nelabai turi kitos išeities.
Mat, pavyzdžiui, teoriškai itin mobilūs ir pajėgūs greitojo reagavimo pajėgose naudojami desantininkų daliniai neturi galimybių vieni vykdyti užduotis prieš visas ar vieną pasirinktą Baltijos šalį. Permesti į operacijų rajoną vieną Rusijos desantininkų diviziją su visa technika reikia nemažai orlaivių – per pratybas „Centr“ 2 tūkst. karių su 200 technikos vnt. prireikė 71 transportinio orlaivio Il-76. Permesti du pulkus reikėtų 140 tokių orlaivių – šiuo metu Rusija turi 110, tik dalis skraido.
Žinoma, desantininkai galėtų remtis sraigtasparniais, sausumos transporto priemonėmis. Bet juos būtina dislokuoti priešakinėse pozicijose, o jų atsiradimas taip pat susijęs su milžiniška logistine operacija – visa tai pastebima iš anksto.
Trūkumus pašalinti sudėtinga
Kitas veiksnys – staigus mobilizacinių pajėgumų sutelkimas. Tai, kad Rusija nuo 2014-ųjų ypač Ukrainoje rėmėsi taktinėmis bataliono dydžio grupėmis taip pat rodo ne tik Rusijos ginkluotųjų pajėgų stiprybę prisitaikyti prie šiuolaikinio karo, bet kartu ir silpnybę.
Viena vertus, tokius dalinius lengviau pridengti, kaip „sukilėlius ar savanorius“. Kita vertus, prieš lygiaverčius priešininkus, pavyzdžiui, sukomplektuotus NATO dalinius, Rusijos bataliono dydžio kovinės grupės vargiai atsilaikytų.
Lietuvos kariuomenė, kuri iki 2014-ųjų jautė ryškų finansavimo, pajėgumų bei personalo stygių dabar pajėgi susitvarkyti su tokio dydžio Rusijos kariniais daliniais – juos sukaustyti, išblaškyti arba sunaikinti.
Po 2011-ųjų įsibėgėjusių reformų Rusijos karinėse pajėgose iš divizijų suformuotos brigados buvo pakankamai mobilios, o kartu ir pajėgios suduoti rimtą smūgį priešininkui.
Tačiau brigadose be dviejų sukomplektuotų batalionų ir atskirų vienetų įprastai būtina turėti dar bent vieną ar du batalionus. O jiems taikos metu tiesiog trūksta žmonių – demografinės ir kitos bėdos siekiant pritraukti pakankamai parengto personalo kamuoja ne vieną šalį, tarp jų ir Rusiją. Todėl sukomplektuotos brigados turėtų remtis ir šauktiniais, siekiant užpildyti dalinius – šauktinių mobilizavimas sunkiai nuslepiamas ir truktų bent kelias dienas.
„Siekiant suprasti Rusijos pasiruošimą karui yra gebėjimas skirti kontekstą: kai vyksta didelio masto pratybos taikos metu, tai nereiškia, kad tas pats vyks padidintos įtampos tarp Rusijos ir NATO metu. Laiko tarpas, kai kyla įtampa ir galiausiai panaudojama karinė galia, yra trumpas ir trumpėja.
Jei 1968-siais Čekoslovakijoje tai buvo keli mėnesiai, Ukrainoje – jau vos kelios savaitės, tai dabar pasiruošimo laikas yra dar trumpesnis. Jei Rusija išties ruoštųsi karui, priešakinių pajėgų dislokavimas, viršijantis pratybų rėmus, taptų reikšmingu veiksniu, keliančiu nerimą ir galimų puolamųjų veiksmų indikatoriumi“, – teigė ekspertas.
Jo manymu, dar vienu ženklu, jog Rusijos visuomenė ruošiama neišvengiamam susidūrimui būtų paaštrėjusi dezinformacinė kampaniją Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje. Ir taip nenutrūkstamu srautu tekantys propagandos upeliai krizės metu Rusijoje linkę paaštrėti iki psichozę kurstančių aukštumų.
Tuo pačiu metu būtų galima stebėti pilietinės gynybos organizacijų pasiruošimus karui, įskaitant ir mobilizacines pratybas. Galiausiai verta nepamiršti esmės – per pastarąjį dešimtmetį Rusija jau kelis sykius pademonstravo gebėjimus imtis karinės agresijos, ginant savo įsivaizduojamus interesus. Ir tai reikia turėti omeny, vertinant galimus Kremliaus veiksmus ateityje.
„Tai, ar Rusija pasiruošusi kariauti, galima pasakyti atsakius į penkis klausimus: ar lyderiai pasiruošę siekti savų tikslų? Ar tie tikslai pasiekiami karinėmis priemonėmis? Ar pakanka tokių karinių priemonių puolamiesiems veiksmams? Ar kitos politinės priemonės išeikvotos? Ar rizikos veiksnys žemas ar bent jau toleruotinas? Akivaizdu, kad Rusijos vadovybė buvo pajėgi atsakyti į šiuos klausimus teigiamai 2008 ir 2014 metais“, – konstatuojama tyrime.
„4 procentai“ yra pilietinės visuomenės inciatyva, kuri siekia, kad politikai kuo greičiau susitartų ir ženkliai padidintų Lietuvos gynybos finansavimą. Iniciatyvą pradėjo asociacija „Unicorns Lithuania”, Lietuvos verslo konfederacija (LVK) ir Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK), prie jos kasdien prisideda vis daugiau mūsų šalies saugumui neabejingų verslų, organizacijų bei piliečių. Visą informaciją apie iniciatyvą ir specialią peticiją, kurią gali pasirašyti ir tu, rasi interneto svetainėje www.4procentai.lt