Ta smagia proga su Vaidotu kalbamės apie tai, kuo skiriasi lietuvių ir italų vairavimo stilius, kaip atrodė jo pirmasis sporte naudoti pradėtas automobilis, ir už ką jis iki širdies gelmių dėkingas Molėtų rajono senoliams.
– Esate nominuotas kaip vienas sportiškiausių Lietuvos vyrų. Kokių minčių jums tai kelia?
– Truputį nustebau, nes galvoju, kad yra daug už mane sportiškesnių vyrų (juokiasi). Aš tikiuosi, kad čia esu įvertintas už automobilių sportą, nes visos kitos mano veiklos yra daugiau iš entuziazmo ir noro krutėti bei judėti. Mano spektras platus, bet prioritetinė sporto šaka vis dėlto yra automobilių sportas.
– Manau, kad tikrai dėl to. Man iškart kyla toks klausimas: kai ilgus metus jodinėjau, netrūko komentarų, kad koks čia sportas – juk arklys neša, o tu tai sėdi. Manau, kad jūs, kaip automobilių sporto žmogus, irgi turėjote kažkokią panašią nugirsti? Na, kad koks čia sportas automobilyje sėdėti. Nei tu bėgi, nei keli – tik vairą sukioji.
– Esu girdėjęs šitą iš žmonių, kurie, sakykime, aktyviai bėgioja, plaukia, bet niekada nėra pabandę lenktyniavimo automobiliu. Tada jie turi tam tikrą susiformavusią nuomonę, paremtą tik įsivaizdavimu, kaip tas sportas atrodo. Iš šono nuspręsti gana sudėtinga.
Man, pavyzdžiui, iš šono nebuvo protinga spręsti apie dviračių sportą. Daugelį metų man buvo visiškai neįdomu. Bet kai pabandžiau, kai iš arti pamačiau visą specifiką, dinamiką, pasidarė net labai įdomu. Tu kitaip tą sportą matai, kai juo pradedi užsiimti iš tikrųjų.
Tai automobilių sportas, jei mes į jį žiūrėsime kaip į važiavimą iš Vilniaus į Klaipėdą magistrale, iš tikrųjų joks sportas. Tokiu atveju aš su ta nuomone visiškai sutinku. Automobilis mane veža, daug veiksmų atlikti nereikia.
Bet vienas iš kertinių automobilių sporto aspektų yra tas, kad tu važiuoji maksimaliai ant fizikos ribų, kad būtum kuo greitesnis. Ir toks važiavimas reikalauja daug fizinių jėgų – kuo greičiau nori važiuoti, tuo daugiau jų reikia. Tada kiekviena smulki detalė turi didelę reikšmę, įskaitant ir fizinį pasiruošimą. Gal jis ne toks, koks reikalingas, sakykime, boksininkui, bet reikalingas jis solidus.
Manau, kad geriausia yra atsisėsti į sportinį automobilį, išsibandyti ir tada vertinti, kiek automobilių sportas yra fizinė veikla.
– Man viena iš nuorodų į tai, kad tai sportas, atrodo traumos: sėdint ant sofos paprastai traumų nepatiri. Ypač stuburo.
– Sėdint ant sofos ir nieko neveikiant, stuburas gal net labiau kenčia nei važiuojant lenktynėse. Bet teisingai pastebėta – ralio reide, kuris pasižymi važiavimu bekele dideliu greičiu, yra garantuota serija smūgių, ir dalį jų sugeria pakaba, o dalį – kūnas. Tie smūgiai galų gale per eilę metų gali konvertuotis į tam tikras traumas. Faktas, kad kažkokia vairuotojo ar ekipažo klaida, kai nušoki nuo kopos ar nusileidi į griovį, gali į traumą konvertuotis iškart. Tai tas Dakare nutinka.
Bet dažnai po eilės metų sportavimo tiesiog nuo daugybės ilgamečių patiriamų vibracijų ir smūgių tų traumų išsivysto. Tai ko gero dažniausia priežastis, kodėl sportininkai nutraukia lenktyniavimą automobiliais – stuburo traumos.
Geras pavyzdys buvo Saulius Jurgelėnas, mano ilgametis šturmanas. Jis puikiai atliko savo darbą, bet galiausiai buvo priverstas išklausyti gydytojų rekomendaciją, kad toliau lenktyniauti yra tiesiog pavojinga.
Tai yra viena iš karčiųjų šio sporto detalių. Ir niekas nuo to neapsaugotas. Kita vertus, žūčių automobilių sporte pasitaiko kuo toliau, tuo mažiau. Saugos įranka pakankamai tobula, pradedant saugos lankais, baigiant kaklo apsaugomis. Taigi, verčiantis tų traumų pasitaiko kuo toliau, tuo mažiau. Krepšinyje ar futbole tos paprastos traumos galimybė procentaliai tyra didesnė.
– Automobilių sportas man atrodo labai brangus. Kiek man teko pažinti jūsų kolegų, susidarė įspūdis, kad kai nelenktyniauja, jie visą laiką renka pinigus ateinančioms varžyboms.
– Visiškai. Tai šio sporto kasdienybė – važiuoji tu 5 ar 10 procentų, o likusius 90 renki biudžetą (juokiasi).
Ar tai yra brangu – faktas, kad yra reikalinga technika. Su dviračiu Dakare nepravažiuosi, taigi, reikalinga ta investicija į techninę bazę. Bet kita vertus, tos investicijos, reikalingos šiame sporte, nublanksta prieš investicijas ar biuždetus, kuriuos matome futbole, krepšinyje, tenise ir panašiai.
Tie skaičiai nėra tokie įspūdingi, kaip kai kuriose kitose sporto šakose. Ir dauguma tų pinigų nukeliauja į technines išlaidas. Jei imsime krepšinį, tai ten didelė biudžeto dalis bus krepšinio klubo atlyginimai, kurie ten tikrai įspūdingi. Tuo tarpu automobilių sporte labai nedaug žmonių iš Dakaro starto rikiuotės gauna atlyginimą. Ir net jeigu gauna, tai paprastai nėra tokie įspūdingi pinigai, kuriais gali pasigirti kai kurių kitų sporto šakų atstovai.
Taip, sportas brangus, bet ne ta perspektyva, kurią galbūt įsivaizduojame.
– Kai jūs pradėjote užsiimti šiuo sportu, tikriausiai jūsų visa technika ir tai, su kuo jūs sportavote, atrodė gerokai kukliau nei dabar?
– Visiškai. Pradėjau su kregžde, kuri spalvą per pirmuosius metus natūraliai pakeitė tikriausiai 3 kartus. Kiekvienąkart, kai nutikdavo kažkoks eismo įvykis – tai pakeiti dureles, tai pakeiti sparną – nedažydavome. Ne toks buvo prioritetas. Svarbiausia būdavo kaifuoti kiekviename kilometre. Technika buvo nebrangi, o tikslas – džiaugtis procesu.
Faktas, kad per 8 metus Dakare ir 13 automobilių sporte daug kas pasikeitė. Dabar ta technika aukščiausio lygio. Nors varžybų kiekis ko gero mažesnis, nes kiek įkandame tų kilometrų, tiek. Smagiau važiuoti su teisinga technika mažiau kilometrų nei su prastesniu automobiliu daugiau varžybų.
Bet faktas, kad viskas pasikeitė. Atsirado lūkesčiai, atsirado matomumas. O tuos lūkesčius reikia neštis ant kupros ir atsižvelgti į juos darant veiksmus už vairo. Negali kvailioti kaip jaunuolis, turi įvertinti tai, kad visuomenė, fanai, komandos partneriai nori matyti rezultatą, o ne tik gražiai pračiuožtą posūkį.
– Ar jūs pamenate, kuo norėjote būti mažas? Ar ten buvo užsimezgsi mintis apie lenktyniavimą automobiliais?
– Nuo 12 metų, kai tėtis mane nusivežė pasižiūrė vieną iš ralio aplink Lietuvą etapų, lenktynės buvo mano vienintelis tikslas. Mano jaunystė buvo labai paprasta: visada turėjau aiškią viziją, ką noriu daryti.
Baigiau mokslus ir iškart pradėjau mėgėjišku lygiu lenktyniauti. Turėjau žvaigždę kelrodę, kokiu keliu eiti, ir niekada nekilo nei abejonių, nei pasvarstymų, gal nusukti kažkur kitur.
– Man regis, Lietuvos sportininkai bei kiti matomi savo srities specialistai neretai nešasi tokią nerašytą atsakomybę formuoti visuomenės vertybes, tam tikrą pasaulėžiūrą. Daug kas užsiima labdaromis, kažkam padeda. Ar tuo užsiimu Lietuvos lenktynininkai, automobilių sporto specialistai? Ar jūs nešate kažkokią žinutę?
– Man gal sunku kalbėti už kolegas, bet mes komandoje visada turime tokią reguliarią mintį išeiti su socialiniais projektais.
Pavyzdžiui, šiandien važiuojame į Anykščius. Ir Molėtų rajono senoliai mūsų kvietimu į Anykščius važiuoja pasižiūrėti, kaip šokamas tango, bei pavakarieniauti.
Taip jau susiklosto, kad Molėtų savivaldybė mus kasmet priima ralio testams, o jie vietiniams gyventojams reiškia papildomą triukšmą, papildomus nepatogumus. Mes esame dėkingi, kad jie mus priima – tai, sakom, padarykime akciją.
Ir tokių akcijų mes padarome kiekvienais metais: tai su vaikais, tai su senoliais. Stengiamės neatsiriboti ir panaudoti savo matomumą bei galimybę skleisti žinutę teigiama kryptimi. Tikiuosi, kad tai rodo pavyzdį ir kitiems kolegoms.
– Renkame metų vyrą, bet negaliu pasakyti, kad gerai žinau, kas tas vyriškas vyras. Tai – tarsi kažkas tarp stereotipų, o kartais – ir visai prasmingų elgesių bei savybių. Kaip jūs manote – ar egzistuoja toks dalykas, kaip vyriškas vyras? Ar tai kažkokie elgesiai? Atsakomybė? O gal tai – toks atgyvenęs epitetas?
– Manau, kad šiais laikais jau darosi pavojinga žmones įterpti į kažkokius rėmus. Mes kuo toliau, tuo labiau skatinami būti atviri, būti savimi. O mes tokie skirtingi, kad įsprausti kažką į vyriškumo rėmus darosi sudėtinga ir gal netgi neadekvatu.
Suprantu, kad dabar tiesiog renkame mėgstamiausius vyrus, ne vyriškiausius. Ir tai yra tiksliau – ką visuomenė mėgsta labiausiai. O sprausti žmones į kažkokius rėmus aš nematau prasmės.
Gal yra žmonių, kurie turi kitokią nuomonę – ir jie turi teisę ją turėti. O aš manau, kad pasaulis daug spalvingesnis.
– Kaip jūsų manymu vairuoja lietuviai? Man teko nemažai vairuoti užsienyje – ten, kur žmonės apie eismą paprastai pasakoja legendas. Tarkime, Palerme, Neapolyje. Ir man jis ten siaubingas anaiptol nepasirodė. O Lietuvoje kartais turiu šiokių tokių priekaištų – nors ne visada. Kaip atrodo jums? Kokį išskirtinumą mes, lietuviai, kaip vairuotojai turime?
– Manau, kad lietuviai vairuoja pakankamai gerai. Mes mėgstame keliauti automobiliu – ypač vyresnioji karta. Jie užaugę prie vairo ir ten jaučiasi gerai. Daugelis gana adekvačiai kontroliuoja situaciją.
Imant bendrą eismo stilių – faktas, kad per paskutinius 5-10 metų jis pajudėjo link skandinaviško, kur turime daug kontrolės, daug ribojimų. Ir neduok dieve pravažiuosi per kažkokią liniją ar mirksintį signalą – viskas, tu esi netoleruojamas. Visuomenė kuo toliau, tuo labiau netoleruoja net menkiausių eismo taisyklių pažeidimų.
Priešingai, kaip jūs minėjote, Italija, pietūs, ta pati Azija – tai funkciuonuojantis chaosas. Visiška priešingybė, kur eismo kriterijus – ar jis vyksta gerai – yra tas, ar tu spėjai pravažiuoti. Ar pavyko nuvažiuoti iš taško A į B. Ir kuo daugiau to noro važiuoti, entuziazmo, tuo mažiau taisyklių.
Kita vertus, tas eismas su mažai taisyklių neretai labai neblogai funkcionuoja. Ypač turint omenyje, kad ten daug dviračių eismo priemonių, kas kardinaliai pakeičia gebėjimą įvilkti eismą į griežtas taisykles.
Aš nenorėčiau taip atskirti, kad vienas modelis teisingesnis už kitą. Tiesiog mes vairuojame kaip vairuojame ir einame link skandinaviško modelio su kontrole ir ribojimais, o yra ir kitokių modelių. Aš asmeniškai irgi gerai jaučiuosi Italijoje, kažkur Azijoje, kur to chaoso kelyje. Tos kelionės man palieka malonų įspūdį. Bet Lietuvoje aš irgi prisitaikau prie situacijos ir važiuoju taip, kaip reikia.
– Vaidotai, kuo šiuo metu esate užsiėmęs labiausiai?
– Ateinantis projektas, kuriam ruošiamės kiaurus metus, yra Dakaras. Jis vyks sausį, startas 5-ąją mėnesio dieną. Ir mano mintys jau tenai. Kalėdinis stalas mano mintyse jau po dulkėmis. Paskutinius 8-erius metus tos šventės gal ne visai kalėdiškos, nes gyveni su mintimis, jog neužilgo reiks išvažiuoti į dykymą. Tas startas jau visai netoli, o kadangi tai didžiulis projektas, atėjus lapkričiui tos mintys galvoje ir tegyvena.
Kviečiame balsuoti „Metų Vyro“ rinkimuose ČIA.