Arūnai, kur pačiam azarto buvo daugiau – šou verslo pasaulyje ar politikoje?
Šios dvi sritys išties labai panašios. Politika yra toks pats šou, tik savo apimtimi gerokai didesnis nei pramogų pasaulio, ypač stebint kai kuriuos politikus. Man pačiam asmeniškai didesnį įspūdį paliko pati mūsų šalies pramogų verslo pradžia – tiek scenoje, tiek televizijoje. Čia kaip kad įsimeni pirmąjį bučinį, pirmąjį pasimatymą. Jau vėliau iš šou verslo pasaulio perėjimas į politiką neįsiminė taip ryškiai, nors skirtumų, aišku, buvo. Tačiau tokios, kaip intrigos, nebuvo, nenustebino visiškai. Politikoje labiausiai įdomūs užkulisiniai dalykai, apie kuriuos niekas nekalba iki galo, nors visi viską žino, bet kartu nežino nieko. Iš esmės, jeigu lyginsime šou verslo pasaulį su politikos povandeniniais verpetais ir srovėmis, tai jis yra tiesiog apžėlusi kūdra.
Už ką balsuosite būsimuose prezidento rinkimuose?
Iš tų, kurie jau pareiškė, kad dalyvaus prezidento rinkimuose, tikrai nėra nė vieno, už kurį galėčiau atiduoti savo balsą. Manau, dar atsiras daugiau kandidatų, tada žiūrėsiu. Tas pats dabartinis
prezidentas – jis tikrai nėra tas, už kurį balsuočiau. Nesu linkęs sudievinti prezidento institucijos, kaip tokios. Labai dažnai rinkėjai į šį valstybės pareigūną sudeda gerokai daugiau savo svajonių ir vilčių, negu jis galėtų įgyvendinti, – Lietuvoje prezidentas yra labiausiai svajonėmis kredituojamas pareigūnas. Reiktų suprasti, kad jis labai retai įgyvendina tai, ko žmonės tikisi. Patys būsimi prezidentai, būna, nesupranta, kokios jų galios, arba kaip tik manipuliuoja visuomenės nežinojimu, prižada nebūtų dalykų, tada kelintus metus gyvena savo svajonėse, kaip dabartinis mūsų prezidentas, – vis svajojantis apie gerovės valstybę, o veiksmų kaip nėra, taip nėra.
Jeigu šiandien būtumėte jaunas, tik baigęs mokyklą žmogus ir reiktų rinktis profesiją, kurią pasirinktumėte?
Labai dažnai žmonės sako, kad norėtų kartoti tai, ką darė, bet aš – ne iš tų. Pagal perspektyvas, kurios atsivėrusios šiandien, rinkčiausi IT sritį. Šiandienis dirbtinis intelektas, inovacijos, IT technologijos yra tai, kur link einame. Kai baigėme mokyklą, o tai buvo 1984-aisiais metais, tokios gausos profesijų, kaip dabar, nebuvo, tokia kaip IT išvis neegzistavo. Tad baltai pavydu ir išties džiugu dėl jaunosios kartos, kad ji turi iš ko rinktis.
Esate iš tų žmonių, kurių nuomonės paisoma, sakykite, kaip Jums atrodo, kur slypi pasitikėjimas Jumis? Kas Jums pačiam svarbiausia, kai bendraujate su kitais žmonėmis?
Pirmiausia manau, kad tikrai yra tokių, kurie ne tik netiki, bet ir nekenčia manęs. Kaip bebūtų, esu tikras, kad nereikia savo gyvenimo švaistyti, norint palenkti tokius žmones į savo pusę. Reikia kalbėti su žmonėmis, kurie yra linkę išgirsti, nors ir nebūtinai su tavimi sutinka. O esminis dalykas, bendraujant su kitais, man visų pirma yra nemeluoti pačiam sau ir tam žmogui arba tiems žmonėms, su kuriais bendrauji. Gali būti, kad tu klysti, bet jeigu sąmoningai meluoji, tai jau yra pabaiga. Galima visus žmones apgauti vieną kartą gyvenime, galima visą gyvenimą apgaudinėti vieną žmogų, bet negalima visų žmonių apgaudinėti visą gyvenimą. Štai kur yra esmė.
Kai prigaunate Jums meluojantį žmogų, kaip elgiatės: pasakote iškart, kad suprantate, ar palaukiate, kol išaiškės tiesa?
Įvairiai. Meluojantys būna patys save į kampą įvaro, būna, paklausi kelių klausimų ir matai, kad žmogus susipainioja. Tada iškart pasakau, kad nepavyks manęs maustyti. Jeigu melas išaiškėja vėliau, tiesiog išbraukiu tą žmogų iš savo sąrašų ir su juo nebendrauju. Nebevarginu savęs tokiomis būtybėmis.
Kalbant apie kritiką, kokio storio odą užsiauginęs esate? Ar iš esmės skaitote, ką žmonės komentuoja apie Jus, ir kaip reaguojate?
Galiu nuliūdinti visus mano nekentėjus ir viso šlamšto ant manęs pylėjus: jiems neverta tiek daug įdėti savo energijos į neapykantos man pilnas žinutes, skleisti visokius gandus ir savo fantazijas. Kad jie žinotų, kaip man visa tai vienodai, tai pagailėtų savo laiko. Man iš jų ima juokas jau labai seniai. Turiu tokią storą odą, kad nelabai kas gali ką nors su tuo padaryti [šypsosi, aut. pastaba]. Bet yra pora dalykų, su kuriais nesitaikstau, – tai kai įžeidžiama mano šeima ir jeigu peržengiami įstatymai. Tuomet kreipiuosi į teisėsaugą ir ji tuo užsiima.
Ar sulaukiate kritikos į akis, turint minty, kad pas mus visi daugiau drąsūs kalbėti už akių?
Gatvėmis tikrai retai kada vaikštau, o jeigu jau einu, tai labai greitai stengiuosi susitvarkyti reikalus ir sugrįžti į namus. Nemėgstu dėmesio. Mane iš esmės lengviau rasti miškuose, tad sutikti ir ką nors pasakyti į akis nėra taip paprasta [šypsosi, aut. pastaba]. Bet jeigu būna reakcijų, tai, sakyčiau, kaip tik atvirkštinių. Net dabar, praėjus šitiek metų nuo politikos, o joje aktyviai nustojau dalyvauti 2012-aisiais metais, vis dar labai nemažai prieina žmonių pasikalbėti – paspaudžia ranką, dėkoja už tuos ketverius kadencijos metus, kad mes nebijojome ir kad iš esmės buvome. Sako, kad buvome vieni iš tų, kurie kovojo už valstybę, kad ji būtų tokia, kaip yra dabar. Tos padėkos man yra pats nuoširdžiausias dalykas, nes jų sulaukiu iš tų žmonių, kurie supranta, kiek svarbu tai buvo, koks tai buvo darbas, kokia tai buvo atsakomybė.
Kaip šou verslo ryklys, greičiausiai turėjote ne vieną pasiūlymą iš norinčių išgarsėti merginų ir moterų pusės. Kiek buvo ar yra tokių, kurios eina būtent šiuo keliu? Kiek situacija keičiasi, turint minty vyresniąją ir dabartinę kartą?
Be jokios abejonės, tokių buvo ir yra šiandien. Visi puikiai žinome, kad tokie dalykai egzistuoja ir nieko antgamtiško čia nėra. Esminio skirtumo tarp pačios mūsų pradžios ir dabar nematau, tik galbūt anksčiau merginos labiau norėdavo pabendrauti su tais vaikinais, kurie buvo scenoje ar ekrane, o dabar nemažai merginų ir moterų yra norinčių „pabendrauti“ dėl galimos jų karjeros toje pačioje televizijoje ir kitur. Čia nieko keisto, toks pasaulis, taip jau sutverta. Daug prodiuserių Lietuvoje susiduria su tokiomis moterimis, ir, tiesą sakant, aš čia nematau nieko blogo, jei jos laisvos ir talentingos, o prodiuseriai nevedę. Tai kiekvieno iš jų asmeninis reikalas. Didžiausia problema, kad tokie dalykai užsimezga tarp jau turinčių šeimas žmonių. Geriausiai šou verslo tuštybę ir „lovos reikalus“ iliustruoja Lauryno Suodaičio ir Viktorijos Siegel serialas „Kurtizanių spindesys ir skurdas“ [juokiasi, aut. pastaba].
Suodaitis šiame skandale puikiai prasisuko – jo sekėjų skaičius instagrame nuo kelių tūkstančių padidėjo iki beveik 200 tūkstančių.
Man su juo yra tekę bendrauti – jis per daug protingas, kad nepasinaudotų tokia situacija. Tad reikia tik pasveikinti jį su finansine sėkme ir, deja, užjausti dėl subyrėjusios santuokos ir dėl to, kad moteris, kurią jis mylėjo, pasimatė kitoje šviesoje. Lygiai taip pat ir Viktoriją, kai deklaruoja, kad jos vaiko tėvo ir buvusio vyro jau geriau nebūtų jos gyvenime. Čia yra šou elementai. Tai puikus pavyzdys, kaip šeima ir verslai sukurti per išdavystes, per „lovą“. O kalčiausias tai čia Zvonkus – nebūtų paleidęs Natalijos, tai nebūtų nei Bunkaus, nei Siegel, nei Suodaičio [juokiasi, aut. pastaba].
Su amžiumi ateina tokių veiklų, kad jaunystėje net nepagalvotumei, jog bus įdomu. Kiek ir kokių Jums naujų veiklų ar hobių atsirado?
Naujausia mano veikla yra anūkės Sofijos auginimas. O kitos mano veiklos iš esmės kaip buvo, taip ir liko stabilios, tai – medžioklė, žūklė, grybavimas ir, žinoma, kelionės.
Kai prirenkate grybų, prigaudote žuvų, kas visa tai išdarinėja?
Aš. Grybus daugiausia džioviname, bet jei nusprendžiame marinuoti, tai aš juos sutvarkau, o jau tada Inga pagal savo receptus marinuoja ir sudeda į mažus gražius indelius. Jeigu kas nors galvoja, kad mes namuose turime keliolika tarnaičių, tai taip nėra. Mes viską darome patys. Man gera, kad ir pačiai Ingai patinka. Tuos džiovintų grybų maišelius ar marinuotų grybų stiklainiukus savo bičiuliams, kolegoms dovanojame per Kalėdas. Jau visiškai esame pasiruošę ir šioms.
Žinau, kad neskaičiuojate, kiek knygų perskaitėte, esate sakęs, kad ne su skaičiumi knygos susijusios, bet vis tiek paklausiu – kiek jų yra Jūsų bibliotekoje, kurios įsimintiniausios ir ką šiandien skaitote?
Tikrai niekada neskaičiavau, kiek knygų turiu; jų yra daug ir jos sukrautos penkiuose mūsų kambariuose vien tik Vilniuje, kituose namuose taip pat jų nemažai. Kiek perskaičiau, irgi nežinau. Šiandien pagrindinis mano skaitymas sukasi apie darbą, tai yra enciklopediniai leidiniai, nes ruošiu klausimus „Auksinio proto“ bei „Kas ir kodėl?“ laidoms. Neseniai norėdamas atsipalaiduoti perskaičiau A. Sapkovskio (fantastinių knygų apie raganių Geraltą autorius) lietuvių kalba išėjusią vieną iš Husitų trilogijos dalių „Kvailių bokštas“. Man labai patinka šis autorius. Tuo pat metu perskaičiau ir „Vėją gluosniuose“.
Mėgstate fantastiką?
Taip, labai. Kai manęs paklausia, kokia knyga man pati įsimintiniausia, tai išskiriu vieną – mokslo populiarintojo, pasaulinio lygio astrofiziko Karlo Sagano „Demonų apsėstas pasaulis“. Visiems nuoširdžiai rekomenduoju. Tai mokslinė knyga, puikiai tinkanti tiems, kurie pasimetę tarp savo dvejonių. Ši knyga daug ką sudėlioja į lentynėles.
Ar yra sričių, kuriose norėtųsi būti geresniam?
Norėčiau būti geresnis lovoje [juokiasi, aut. pastaba]. Tai yra ta sritis, kurioje malonu tobulėti ir malonu mokytis. O jei rimtai, tai kiekvienoje srityje norisi tobulėti, bet šiandien nėra tas laikas, kai kiekvienai sričiai galiu skirti maksimaliai dėmesio. Tarkime, su malonumu norėčiau lankyti daugiau šaudymo treniruočių. Su baltu pavydu žiūriu į tolimųjų šūvių profesionalus. Vienas geriausių Lietuvoje, beje, yra mano geras bičiulis dainininkas Deivis Norvilas. Jis – vienas geriausių snaiperių šalyje. Tikrai pavydu tokių gebėjimų, norėtųsi ir man pasipraktikuoti prieš sezoną.
Neturite nė lašelio juodo pavydo?
Tikrai ne. Iš esmės, juodas pavydas atsiranda iš nevisavertiškumo, kompleksų, nepasitikėjimo savimi. Savimi visiškai pasitikiu ir man tikrai nuostabu bei nuoširdžiai gera, kaip mes gyvename, kad mano gyvenimas taip susiklostė. Tikrai neturiu niekam ko pavydėti, tik galiu pasidžiaugti, kad sekasi ir kitiems, kurie pagavo savo laimės paukštę.
Kada atėjo suvokimas, kad viskas gerai su Jūsų gyvenimu ir reikia tiesiog mėgautis?
Su amžiumi, vidine ramybe, kurią atrandi ir supranti savo vietą gyvenime, kuomet suvoki, kiek daug turi. Vidinis nusiraminimas žymiai svarbesnis už visus materialius dalykus.
Vedėte gyvenimo meilę Ingą. Kokie būtų esminiai patarimai nepaklysti savo meilę radusiems?
Norėčiau susilaikyti nuo patarimų, nes jeigu jie būtų tinkami absoliučiai visiems žmonėms, kasmet gaučiau po Nobelio taikos premiją už santarvę [juokiasi, aut. pastaba]. Bet yra labai paprastas ir aiškus receptas – žmogų, su kuriuo gyveni, reikia mylėti bent šiek tiek daugiau nei save.
Ar galvojate patentuoti ženklą „Arūnas Valinskas“, o gal jau patentavote?
Yra toks pasiūlymas ir idėja, bet kol kas nelabai ruošiamės užsiimti, tad dar sklando ore. Nors jau yra vienas patentuotas gaminys – Arūnas Valinskas jaunesnysis [juokiasi, aut. pastaba].
Kas šiandien Jums labiausiai kelia nerimą?
Be visų negandų, kurios gali užklupti artimuosius, labiausiai neramina dalykai, kurie vyksta pasauliniame kontekste. Visų pirma ta nesąmoninga pandemija, kuri jau, ačiū Dievui, baigiasi, karas Ukrainoje, Izraelyje, tai, kas dedasi Artimuosiuose Rytuose, įtampos, kurios kyla, tikrai neramina. 1914-aisiais, kai buvo ekonominio pakilimo metai, žmonės neįsivaizdavo to siaubo, kas jų laukia, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Jie netikėjo, kad taip gali būti. O taip nutiko. Taigi ta situacija ir galimybė, kad ir mes gyvename ant panašaus lūžio slenksčio, mane labiausiai neramina.
O kas labiausiai džiugina?
Vidinė ramybė, kuria gyvename šeimoje. Aišku, anūkė Sofija. Tie paprasti, žemiški dalykai, kurių mes kartais linkę nepastebėti ir graužti save, kaip blogai gyvename. Mes taip nuostabiai ir puikiai gyvename, kad kiekviena diena yra saulėta. Reikia labai norėti ir tikėti, ir viskas pavyks.
Ką šiandien Lietuvoje norėtumėte pakeisti, jei galėtumėte?
Tikrai daug, nes nemažai problemų turime. Bet ką tikrai labai norėčiau pakeisti ir ką jau seniai reikėjo sutvarkyti, tai mūsų švietimo sistemą. Nors ji neaktuali mūsų su Inga vaikams, bet labai aktuali visai jaunajai kartai, mūsų anūkams, mūsų kartoms, kaip jos gyvens po trisdešimt ir daugiau metų. Švietimo reformą reikia daryti ne rytoj, o dabar pat. Politinės rietenos mane nuoširdžiai siutina, norisi atsakingiems politikams išvanoti kailį, kad nustotų tuščiai ginčytis, susitartų ir pagaliau padarytų tai, ko reikia mūsų tautos ateičiai. Tiems visiems populistams norėtųsi grąžinti fizines bausmes – rykštes, nes, na išties, – kiek galima?
Kokie žmonės Lietuvoje ir iš esmės pasaulyje yra Jūsų įkvėpėjai?
Yra vienas žmogus ir jame telpa labai daug, tai – prezidentas Valdas Adamkus. Didžioji dalis pasaulinio lygio mano įkvėpėjų yra išėję, tai ir Vinstonas Čerčilis, tas pats Karlas Saganas. Tai korifėjai, kurie išėję į nebūtį paliko po savęs degančią šviesą, kad šviestų visiems likusiems. Man labai keista, gaila ir apmaudu, kad yra žmonių, kurie ta šviesa nesidomi.
Visi žino, kad prie Valinsko reikia pasitempti, o ar pačiam kada teko gėdingai nusikalbėti ar
pasielgti?
Be abejo. Sakoma, kad tik Dievas neklysta, bet ir jis suklysta arba turi gerą humoro jausmą, jei jau sukūrė ančiasnapį [juokiasi, aut. pastaba]. Arba, prieš kurdamas ančiasnapį, Dievas jau buvo sukūręs kanapes [juokiasi. aut. pastaba]. Yra buvę įvairių darbinių situacijų, kad ne taip mintis sudėlioji, visko būna. Televizijoje, jei netiesioginis eteris, tai gali pakoreguoti, čia nėra jokios problemos, o tiesioginiame eteryje viskas kitaip, kaip ir scenoje, renginyje, kuris vyksta čia ir dabar. Ko gero, didžiausia mano padaryta klaida yra ta, kad per mažai buvau reiklus politinei komandai, su kuria ėjome į rinkimus 2008-aisiais metais. Pernelyg daug pasitikėjau tais žmonėmis, kurie atėjo į mūsų politinę jėgą, vedami tik asmeninių savanaudiškų tikslų, ir tai labai greit išlindo į paviršių. Tokia yra mano klaida, esu ją seniai pripažinęs. Deja, atitaisyti nebuvo galima. Bet per visą Nepriklausomybės laikotarpį buvome vienintelė koalicija, kuri atidirbo nuo pradžios iki galo, kuomet nesubyrėjo nei Vyriausybė, nei koalicija, nors ji ir aptrupėjo. Taigi, klaidą pripažįstu, bet rezultatu džiaugiuosi.
Esate ne kartą pasisakęs apie SEL lyderį Egidijų Dragūną, nebijote pažerti aštresnės kritikos influenceriams. Ar kada buvo, kad į Jus paskui jie patys kreipiasi dėl kokių nors pasisakymų, norėdami susitaikyti arba kaip tik – grasindami, kad mažiau kalbėtumėte?
Jie per protingi, kad skambintų man ir grasintų. Egidijus Dragūnas yra skambinęs, kilus epopėjai, kai prisikalbėjo apie karą Ukrainoje. Jis man aiškino, kad yra ne toks, kad viduj jis visai kitoks. Pasiūliau paprastą dalyką – nemeluoti ir atsiprašyti. Bet jis net to nesugebėjo padaryti, ir aš jau nebekreipiu dėmesio į tokias menkavertes, tuščias šnekas. Ukraina, nors ir neturime su ja sienos, yra mūsų kaimynai. Kai vyksta karas mūsų pašonėje, turime žinoti ne tik savo didvyrius, bet ir idiotus, ir juos reikia viešinti. Tą darėme ir tą darysime toliau.
Kiek dažnai ilgitės festivalio „Benai, plaukiam į Nidą“?
Pakankamai dažnai, kad gaučiau pastabų nuo Valinskienės, jog man dar darbų trūksta [juokiasi, aut. pastaba]. Kitais metais bus lygiai 30 metų nuo tada, kai prasidėjo festivalis. Galiu atskleisti paslaptį, kad jau sutarėme su Neringos savivaldybe ir su AGATA, kad festivalis Nidoje ta proga sugrįš ateinantį birželio mėnesį. Yra ir dar viena naujiena – mes, kaip organizatoriai, jau pateikėme pasiūlymą savivaldybei, kieno delnai bus įamžinti Nidos šlovės take. Tai Kastytis Kerbedis ir grupė „Hiperbolė“. Bus ir daugiau.
Kurių iš savo draugų, išėjusių anapus, ilgitės labiausiai, jeigu, žinoma, galima, būtų išskirti?
Tikrai negalėčiau išskirti vieno ne todėl, kad kiti kuo nors pasirodys per mažai svarbūs. Išėję bičiuliai,
kolegos man išties nepaprastai brangūs, ir mintimis juos aplankau. Labai ilgiuosi ir mintyse dažnai apsilanko Vytautas Kernagis, Vytautas Šapranauskas, Gintaras Ruplėnas, Donatas Čižauskas, Vytautas Šerėnas, mūsų laidų montuotojas Henrikas Jovaiša. Neslėpsiu, kad nors nesu labai jautrus ir sentimentalus, bet su išėjusiais man brangiais žmonėmis tikrai dažnai pasikalbu. Bendrauju ir su išėjusiais ligoninės draugais, kurių net ne visų vardus pamenu, bet veidus regiu.
Pakalbėkime apie gražiausius dalykus – anūkę Sofiją. Kokia ji Jūsų akimis? Ir koks esate senelis jai? Beje, ar senelis yra tas žodis, kuriuo ji Jus vadina?
Visų pirma, Sofija auga labai mylima. Jai penkeri, tai tikrai labai įdomus laikas, kuriasi jos pasaulėžiūra iš visos aplinkos, kuri supa. Tas jos virtimas iš mažo vaiko į mažą žmogų yra nuostabus dalykas. Man tikrai buvo komplikuota matyti augančius savo sūnus dėl darbų, tad stebėti, kaip auga Sofija, man – pasakiškas dalykas. Inga labai svajojo turėti dukrą, tad jos ir anūkės santykis nepaprastas stiprus ir šiltas.
Taip, Sofija turi senelį, jis dūksta su ja kaip niekas kitas, bet, būna, ir griežtesnį žodį pasako. Anūkė mane vadina seneliu, Ingą – močiute. Man labai keista, kai seneliai reikalauja vadinti juos kaip nors kitaip, pas mus yra, kaip yra, o tai – senelis ir močiutė, ir mes nepaprastai tuo džiaugiamės. Sofija Ingos mamą vadina promočiute. Šiemet mudu su Inga pasiėmėme anūkę dviem savaitėms į Kiprą, kur turime namus. Buvo puikios senelių atostogos. Aišku, iš pradžių bandė mūsų ribas, bet viskas labai greitai susidėliojo, ji protinga mergaitė. Ir ką jau ne pirmą kartą pastebėjome, kad vanduo jai yra viskas. Galbūt ir naujoji Meilutytė užaugs [šypsosi, aut. pastaba].
Turite nemažai augintinių, ar yra numylėtinis?
Man visi yra mūsų, o tai – keturi šunys, trys katės, papūgos, alpakos. Ko gero, mylimiausia yra mūsų mopsė Frėja, taip pat jos sūnus Fenris. Turėjome Jorkšyro terjerą Sinko, jam buvo jau 14 metų. Galvojome, kad keliaus į amžinuosius medžioklės plotus, bet žiūrime, kad mūsų Mopsė sunegalavo, nuvežėme pas veterinarą, pasirodo, laukiasi. Tai buvo stebuklas. Atsirado keturi mopso ir Jorkšyro palikuonys. Vienas iš šių mišrūnų liko pas mus. Tiesą sakant, jo išvaizda tokia, kad man jį pamačius veide savaime atsiranda šypsena.
Turite ne vienus namus. Kurie jų yra brangiausi širdies ir finansine prasme?
Patys brangiausi namai yra Vilniuje, kur gyvename, čia būta labai daug brangių akimirkų ir prisiminimų. Labai branginame ir savo jaukų kotedžą Nidoje. Kai atvykstame į Neringą, neiname kur nors į centrą ar linksmintis – esame laimingi, būdami savo namuose ir apylinkėse. Išeinu štai su pintine per kelią ir čia pat auga grybai. Pasaka. Patys brangiausi namai finansine prasme yra Kipre, nes plotas didelis. Bet ir prisiminimų prasme jie svarbūs visai mūsų šeimai, čia atvyksta mūsų bičiuliai, sūnūs su antrosiomis pusėmis, būna po kelias savaites, dirba iš čia, kaip ir mes patys. Šiemet pirmą kartą visi kartu čia švęsime Kalėdas ir sutiksime Naujuosius metus. Neabejoju, kad tai bus nuostabi ir jauki visos mūsų šeimos šventė.
