Todėl sunku būtų rasti geresnį pašnekovą šiandien, spalio 15 d., minimai Pasaulinė baltosios lazdelės dienai. Šią dieną organizuojami įvairūs renginiai, siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į žmonių su regėjimo negalia problemas, informuoti apie regos sutrikimo priežastis, iš anksto užkertant kelią ligoms. O pokalbis su Andžejumi, tikime, įkvėps ilgam.
– Andžejau, šiuo metu judu su žmona Ieva gyvenate kūdikio laukimu. Kaip jaučiatės?
– Taip, gyvenam laukimu, abu jaučiame šiokį tokį stresą, nes viskas mums nauja. Tiek man, tiek žmonai tai pirmas vaikas, tad yra nerimo, o kartu ir smalsu, kaip čia kas bus. Atrodo, jau esame pasiruošę, perskaitę daugybę medžiagos tiek tėčiams, tiek mamoms, jau ir krepšelį į ligoninę susiruošę, net kambarį kūdikiui įrengę, bet vis tiek negali būti tikras, kad to ir užteks.
– Visai neseniai įsikėlėte ir į naujus namus? Taigi daug naujienų.
– Taip, viskas sukrito į tokį trumpą laiką. Supratome, kad gimus vaikui bankas dėl paskolos jau kitaip skaičiuotų pajamas, tad suskubom įsigyti naujus namus. Turėjome svajonę ir ji virto apčiuopiamu tikslu. Prieš ketverius metus nusipirkome butą, tačiau kadangi jis buvo penktame aukšte, supratome, kad bus labai nepatogu ten gyventi su mažu vaiku, kai tektų ir vežimėlį, ir patį vaiką nešioti. Be to, labai norėjosi, kad vaikas turėtų savo kiemą, kur jis galėtų žaisti. Į svajonę įsigyti namą aš dar žiūrėjau atsargiai, bet mano žmona buvo labai atkakli ir viską pavyko sėkmingai įgyvendinti ir jau gerą mėnesį gyvename naujuose namuose. Beje, namų įrengimą ir pradėjome nuo kūdikio kambario, o patys tuo metu gyvenome ant lagaminų.
– Kas judviem buvo smagiausia, o kas – galbūt sunkiausia ruošiantis kūdikio gimimui?
– Gal to neįvardinčiau kaip sunkumo, tačiau pradėjus lauktis vaiko atrandi visai kitą pasaulį. Kai pradedi domėtis visais dalykais, kurių reikės ir būsimai mamai, ir kūdikiui, sužinai daug naujo (juokiasi). Pamenu, nuvykom pirkti vežimėlio, ir aš, nors esu IT specialistas ir suprantu daug techninių dalykų, bet kai prasiklausiau apie vežimėlius pasakojančio konsultanto 40 min., tai supratau, kad dar daug gyvenime ko nežinau (juokiasi).
– Ar kaip ir dauguma pirmojo vaikelio besilaukiančių tėvų judu irgi pasidavėte pirkimo manijai?
– Tikrai taip, nors žinom, kad greičiausiai pusę visko nereikės (juokiasi). Kai nuėjom pirkti pirmųjų rūbelių, Ieva sako: aš visko čia noriu. Jie visi tokie gražūs – ir tigriukai, ir beždžionėlės, kas tik nori. Tai ir prisipirkom, o dabar klausimas, kiek panaudosim (juokiasi).
– Andžejau, o kiek jūs pats įsitraukėte į visus reikalus ir būsimos tėvystės vaidmenį?
– Žinoma, dabar sunkiausia yra būsimai mamai, kadangi jau paskutinis mėnuo, tai ir savijauta būna įvairi. Bet visa kita – ir apsipirkinėjame, ir kambarį įrengėme abu kartu. Stengiuosi dalyvauti visame pasiruošime. Ieva nuolat su manimi tariasi, ji renka spalvas, man svarbesnės medžiagos.
O dėl to psichologinio pasiruošimo atsakyti nėra lengva, nes kiek teko girdėti, tai nors iki gimdymo ir jautiesi pasiruošęs, tačiau kai vaikelis jau atsiranda namuose, tai viskas apsiverčia. Todėl dabar ir esu nusiteikęs tam, kad viskas mūsų gyvenime pasikeis. Mes viską jau esam apkalbėję ir susitaikę, kad versim naują gyvenimo lapą. Iki šiol buvome labai aktyvūs, galėdavome spontaniškai su draugais kad ir vėlumoje susitikti, mėgstame keliauti, mūsų niekada nebūdavo namuose, o dabar suprantame, kad teks daug ką planuoti, gyventi sėsliau. Kita vertus, jau svajojame apie tai, kad po visų pirminių rūpesčių, gal kai vaikui bus pusmetis, kažkur visi trys iškeliausime, žiūrinėjame kelionių kryptis, kur apsistoti. Taigi kardinaliai savo gyvenimo būdo keisti neketiname, manome, kad viską pavyks suderinti.
– Labai pagirtina, juk tokiems dalykams tikrai ne visiems tėčiams pakanka kantrybės ir noro. Bet paklausiu atvirai – ar jūsų negalia netrukdo šiam pasiruošimui?
– Sunku pasakyti, ar būtų kas nors kitaip. Manau, kad tam tikrų niuansų gali atsirasti jau vaikeliui gimus. Ypač pirmais mėnesiais, juk kūdikiai tokie trapūs, tad ir šiaip žmonės daug ko baiminasi, o dėl nematymo reikės stengtis kažkaip prisitaikyti. Tačiau turime draugų, kurie su regos negalia augina vaikus, tai susitikę pakalbame apie galimus būsimus niuansus. Jie sako, kad iš pradžių nekyla didesnių sunkumų – tik tol, kol vaikas nepradeda vaikščioti. O tada jau atsiranda reikalų, juk reikia sužiūrėti, kad mažasis nepaimtų ko į burną ar pan. Visą laiką reikia būti labai atidžiam, nes juk neregint iš tolo nesužiūrėsi, tad jei lieki vienas, vaikas visada turi būti šalia, o tu įtempęs ausis klausaisi, nes daug ką gali suprasti iš garso, kad neatsitiktų kokia nelaimė.
– Jūs pats regėjimą praradote paauglystėje, o ar nėra jokių nuogąstavimų, kad regėjimo negalia palies ir jūsų vaikutį?
– Iki 17 m. aš buvau silpnaregis, taigi mano regėjimas niekada nebuvo labai geras. Bet iki tol aš neturėjau baltos lazdelės ir mano vaikystė, paauglystė buvo kaip visų kitų. Dėl vaikelio, žinoma, kad buvo tokių nuogąstavimų. Todėl du kartus buvau nuvykęs į privačią kliniką išsitirti, kad sužinotume, kiek mano negalia galėtų turėti įtakos kūdikio sveikatai. Gavau atsakymą, kad tikimybė naujagimio retinopatijai yra tokia pati, kaip ir bet kuriam kitam žmogui, nes ši liga nėra paveldima.
– Dėkoju už pokalbį. Ir kuo didžiausios sėkmės judviem!